Trisdešimt, arba Kaip mes žaidėme kiną

Rasa Paukštytė
2020 kovo 17 d.

30- mečiui – trisdešimtukas įsimintiniausių filmų, įvykių lietuviškame kine. Kvietimas prisiminti. Kaip kiekvienas tekstas, asmeniškas. Toks žaidimas su kino atmintimi, kaip su kaleidoskopu, kurio mozaika, tikiu, keičiasi nuo kiekvieno iš mūsų žiūros taško. Savajai skolinuosi motto iš Giedrės Žickytės - kaip mes žaidėme kiną? 

„Praėjusios dienos atminimui“, 1990 m., dokumentinis, rež. Šarūnas Bartas. Kartą gal ir nelabai rimtai užsiminė Audrius Stonys apie savąją dokumentininkų kartą (netiksliai cituoju): „visi mes iš šio filmo kaip iš Gogolio „Apsiausto“. Barto ir operatoriaus Vlado Naudžiaus klaidžiojimai po Vilniaus ir Kauno senamiestį, minia, klausanti Vivaldžio „Metų laikų“, kurių varpais skambinti laiptais ilgai kopia Viktoras Kuprevičius, mieste šąlantis lėlininkas ir jo lėlė, keliais einančio maldininko batų padai ir nugara, per metų laikus keliaujanti moteris su vaiku – bent jau daliai kiną mėgstančių žmonių šie kadrai tapo lyg ir kitokio kino pradžios simboliais. Toks tylus manifestas.

„Neregių žemė“, 1992 m., dokumentinis, rež. Audrius Stonys. Naujo net ne filmo, tiesiog kino kūrimo džiaugsmas, ekstazė. „Feliksas“ už geriausią Europos dokumentinį filmą buvo tarsi paakinimas ir režisieriui, ir jo bendraamžiams nesižvalgyti atgalios, rinktis savus kelius. Prie grynojo kino - šio eksperimentinės dvasios filmo su iracionalaus montažo akimirkomis (ir dabar įspūdį daro neregių pasaulio ir skerdyklos „sudūrimas“), siekio įvaizdinti žmonių dvasios šviesą, neregimo daryti regima filosofijos ypatingai prisidėjo operatorius Rimvydas Leipus. Buvo, žinoma, smagu pamatyti jauno A. Stonio kalbą „Felix‘o“ ceremonijoje, įtrauktą į MO parodą apie 90-ųjų DNR, bet ir keista – šį apdovanojimą tada įvertino ypatingai maža žmonių grupė, filmą 90-aisiais matė vos vienas kitas. Tą dešimtmetį apskritai lietuviškas kinas ir besiformuojantis tautos DNR niekaip nesikryžmino – nei kino teatruose, nei ne kino teatruose. 

 „Ir jis pasakė jums sudie“, 1993 m., vaidybinis, rež. Andrius Šiuša. Tada atrodė visiškai bitliškas filmas. Paaiškėjo, ką turėdavo omenyje operatorius Algimantas Mikutėnas, kai patetiškai užversdavo akis į dangų ir iškošdavo: “tai kinas, mažule”. Visa sovietinė “bytavucha” (t.y. buitiakas) buvo pamiršta, na, ir apskritai viską velniop – siužetą, charakterius, santykius. Durnyne, į kurį pateko Edvardo Cinzo apsakymo “Moriso Bredo užrašai” herojus (Arūnas Sakalauskas), kiekvienas kadras – kino menas.     

Kino ir televizijos katedros LMTA (buv. Lietuvos valstybinė konservatorija) įkūrimas 1993 m. (Bet TV režisūros mokslai vyko jau du dešimtmečius). Bravo režisieriui, dokumentikos klasikui Henrikui Šablevičiui. Jam, savamoksliui, mokyklos idėja buvo ypač svarbi. Jei ne jo užsispyrimas ir entuziazmas, dar nežinia ar tokiais tempais būtų pajudėję profesionalaus kino mokymai šalyje. Sunku patikėti, bet 10-jame dešimtmetyje Skandinavijos šalyse Šoblė buvo giriamas už kino mokymų inovatyvumą, nors katedra, atrodo, jokios normalios filmavimo technikos neturėjo. Dabar turi ne tik techniką, bet ir tarptautinį „Šoblės“ festivalį.

„Kino pavasaris“ 1995 m. įvyko pirmą kartą. Istorija ilga, spalvinga, bet būtent tada ir ten tarptautinių festivalių Lietuvoje ištakos. Kultūros ministerijos kabinete, 2 aukšte, 1994 m. tuometinis Kino skyriaus specialistas Audronis Liuga kartu su Prancūzijos kultūros atašė Fredericu Jugeau, Vokietijos kultūros atašė Ronaldu Münchu aptarė, kad reikia, „Lietuvos“ kino teatro direktorė Vida Ramaškienė pritarė, prisidėjo „Skalvija“. Su Audroniu prisikikenom, kai Prancūzijos kino „blogas vaikas“ Leos Carax, vilkintis stilingai nubrizgusiu rudu švarku, KM koridoriais lėtai žingsniavo į spaudos konferenciją iškilmingoje Baltojoje salėje. Toks disonansėlis tarp ministerijos sienų ir vieno garsiausių Europoje nepritapėlio... Pirmame festivalyje buvo dvidešimt keturi trijų šalių filmai, iš jų penki – trumpi lietuviški. Ilgus ir sąlyginai naujus vos sugraibėm –  Andriaus Šiušos „Ir jis paskė jums sudie“, Šarūno Barto „Koridorius“, Algimanto Puipos „Žaibo nušviesti“, Romo Lileikio „Anapus“ ...

Didžiausio „KP“ konkurento Europos šalių kino forumo „Scanorama“ (programos turinio ir jos pristatymo kultūros prasme) istorija prasidėjo 2003 m. išskirtinai skandinavišku kinu, o dabar štai, prašom, kaip skenuoja.

„Mūsų nedaug“, 1996 m., vaidybinis, rež. Šarūnas Bartas. Mažiausiai manieringas ir, mano nuomone, rišliausiai žmogaus ir pasaulio susvetimėjimą išreiškiantis Šarūno Barto kūrinys. Nepamirštami įstabūs peizažai, kurių harmonijai grasina netobulas, nelaimingas, bėgantis ir persekiojamas žmogus, galintis užsimiršti tik sapne-vizijoje, toje dosnioje, pasakiškoje gamtos idilėje, kuria tampa Katerinos Golubevos personažės skurdus kambarys. 

Bet šis pasirinkimas ypač asmeniškas. Pastebėjau, kad dauguma savu, Nepriklausomybės laikų kinu besidominčių žmonių turi savo mėgiamą Š. Barto filmą ir retai kada tie pomėgiai sutampa. Na, bepigu nesutapti: neva „vieno filmo režisierius“ siūlo pakankamai platų pasirinkimą – nuo ypač asmeniško „Koridoriaus“ iki istorinių „Sutemų“, nuo tiršto vizualo „Namuose“ iki asketiškos „Laisvės“, nuo kamerinės kelionės į Kaliningradą debiutiniame „Trys dienos“ iki bėgimo per kriminalinę Europą jau tapus „Eurazijos aborigenu“. Ir t.t. 

„Procesas“, 1996 m., TV vaidybinis filmas, rež. Algimantas Puipa. (Vidinis balsas: „Reikėjo rinktis „Nuodėmės užkalbėjimą“ arba „Kita tylos pusę“. Bet jau vėlu“). Stebėtinai nuosekli ir tiksli Kafkos ekranizacija. Ypač - klaustrofobijos pojūtis. Būsimos „refrešintos“ biurokratinės kasdienybės pranašystė. Užsispyrimas su video dirbti taip, kaip su 35 mm juosta. Puiki Juozo Širvinsko muzika. Man šis filmas yra absoliuti režisieriaus Algimanto Puipos pergalė prieš tą dešimtmetį, kai ilgametražiams filmams pinigų tiesiog nebuvo arba buvo vienam per metus. Ir dauguma nuėjo šunims šėko pjauti. O Puipa – tiesiog dirbti su tomis priemonėmis, kurios buvo prieinamos. Išliko profesionalas, kurio kišenėje visada po keletą idėjų. Kai kurios virto gerais filmais, su puikiais aktorių darbais. Nelės Savičenko ir Rasos Samuolytės duetas „Nuodėmės užkalbėjime“, ten pat – ir  vienintelis iš Nepriklausomybės metų šviesaus atminimo Remigijaus Sabulio vaidmuo, ironiškai suvaidintas donžuanas patalogoanatomas Leo. Ir t.t. 

„Kiemas“, 1999 m., vaidybinis, rež. Valdas Navasaitis. Galima fiziškai pajusti, kas yra posovietinės erdvės ir posovietinės depresijos pripildyti žmonės ir kiemai. Vienas iš skambiausių autorinio kino pakilimo taškų ir kartu jo krizės pranašas. „Kieme“ pirmą kartą mūsų šiuolaikiniame kine prabylama apie tragiškai pasibaigiančią depresiją, lyg kokią nematomą, šliaužiančią, visas personažų namų kertes užpildančią šmėklą. Neparadinės, griuvimą menančios Vilniaus vietos, pats miestas tampa dar vienu personažu. Liūdnas filmas (kaip ir dokumentiniai V. Navasaičio filmai), savaip dokumentuojantis nemažos dalies visuomenės jauseną, praėjus beveik dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo.

„Nuomos sutartis“, 2002 m., vaidybinis, rež. Kristijonas Vildžiūnas. Tada visi viską nuomavo -   biurus, namus, jausmus, gyveno iliuzijomis, kad viską pradeda iš naujo, o iš tiesų – kažkoks bendras laikinumo, neprisitaikymo pojūtis. Gal pirmas filmas atkurtoje Nepriklausomybėje, kuriame į pasaulį bandoma pažvelgti iš moters perspektyvos. Ne veltui Venecijos festivalio spaudos konferencijos moderatorė sulygino filmo pasakojimą su Antonioni kūryba – ir dėl pagrindinės personažės (didelis, geriausias Larisos Kalpokaitės vaidmuo), ir dėl įvaizdinančios krizines nuotaikas kino kalbos, dėl lėtumo ir melancholijos. Nors choras sinefilų būtinai sakys, kad vietoj šio filmo turėtų būti dinamiškesnis, svajingesnis „Aš esi tu“ – vaidybinis K. Vildžiūno filmas, kuriame centrinė yra dvasinės ekologijos ir aplinkos apsivalymo tematika (Lietuvoje tai dar nebuvo madinga). „Aš esi tu“ turėjo daug fanų, o kažkurioje Azijos šalyje buvo išleistas nelegalus filmo DVD.

 „Forum Cinemas Vingis“ atidarymas, 2003.  Prieš atidarymą žurnalistai ir kritikai buvo pakviesti apžiūrėti patalpas. Prisimenu, kad pristatyme ypatingai buvo akcentuojami ir tikrą ažiožatą tarp interesantų sukėlė sanitariniai mazgai. Tos raudonos kriauklės atrodė snobiškai ir prabangiai. Šio multiplekso atidarymas padarė didžiulę įtaką kino žiūrėjimo įpročiams, kultūrai. Rodymui – irgi (apie tai dalis operatorių turi griežtą nuomonę).

„Prieš parskrendant į Žemę“, 2005 m., dokumentinis, rež. Arūnas Matelis. Nerandu labiau jaudinančio filmo Lietuvoje. Yra efektingesnių, formos prasme raiškesnių, temų atžvilgiu nachališkesnių ar rėksmingesnių, pilna meniškesnių. Bet niekas taip nejaudina, kaip Audriaus Kemežio nufilmuotas po ligoninės koridorių ant ligoninės aparato važinėjantis-žaidžiantis berniukas, senų, daugelį metų vaikų onkologinėje ligoninėje naudotų čiužinių krūva. Skersvėjis, plazdenantis užuolaidą, berods, Andriaus palatoje... Mamos žodžiai „aš neatiduosiu savo vaiko ligai“. Filmo autoriai nesusuka žvilgsnio į šalį, jų tikėjimas stebuklais yra begalinis. Ir jie atiduoda tai, ką gali atiduoti – kino kamerą Andriui, atiduoda savo filmo vaizdų autorystę, nes - o ką jie dar turi? Gal didelė šito filmo paslaptis ir yra savęs atidavimas tiems, kuriuos renkiesi personažais? Filmo gerumą sunku paaiškinti profesiniais kriterijais, bet visgi jame yra svarbiausia, bet kurį filmą prasmingu darantis dėmuo – pagrindinė ir sutelkianti idėja. Apie tai, kad visi čia yra laikinai, trumpam, prieš parskrendant į žemę. Kaip sakė mano pažįstama buriuotoja Simona, pažiūrėjus „Nuostabiuosius lūzerius. Kitą planetą“: „Po Matelio filmų tampi kažkoks geresnis“.  

 AXX festivalis - konkursas, 2004-2005, kurį organizavo ir rėmė prodiuseris Mindaugas Vosylius. Tai buvo lyg ir rezultatas neviešų kalbų apie tai, kad Lietuvoje pilna kino talentų, tik kažkokia mafija neleidžia jiems pasireikšti. Festivalis – konkursas vyko dviem etapais, buvo sukurta nemažai didžia dalimi vidutiniškų (čia švelniai tariant) trumpametražių filmų, kurie aukščiau įgarsintą hipotezę apie genijų minias paneigė. Be to, būtent šio konkurso II etape, pavadintame „Grožis ir gėris“. Kęstutis Gudavičius sukūrė pirmą ilgametražį filmą ir ši treniruotė žiūroviško lietuviško kino raidai veltui nenuėjo – dabar K. Gudavičius yra pelningiausių komedijų režisierius. O Emiliui Vėlyviui antras „AXX“ etapas baigėsi „Zero“. 

„Zero“, 2005, vaidybinis, rež. Emilis Vėlyvis. Šventa vieta tuščia nebūna. Neegzistavęs Lietuvoje „juodas“ posovietinis kinas („černucha“) juk turėjo atsirasti, nors ir gerokai pavėlavęs. Pirmasis „Zero“ kol kas išlieka vieninteliu filmu apie socialinį dugną su antru, savaip didaktiškų žinučių „dugnu“. Kad ir kaip keista, bet filmas neturėjo kino rodytojų laukto trankaus pasisekimo tarp „paprastų“ žiūrovų (iš tų metų įstrigo, kaip buvo apibūdinami žiūrovai - „eis asfaltas“, „neis asfaltas“). Gal todėl, kad jame socialinis dugnas bedugnis ir veik nėra su kuo tapatintis – mažiausias pašlemėkas filme Vova (akt. Mindaugas Papinigis), nepamirštama keiksmažodžių poema palydintis vogto radijo pardavimą. Didesnį pasisekimą turėjo jau ne taip rafinuotai (pirmą kino estetas operatorius Viktoras Radzevičius filmavo!) nufilmuotas antras „Zero“ apie pramogų pasaulio užkulisius.

„Kino manifestas 2006-2009“, kaip rašoma, „gimė iš chaoso, demagogijos ir banalumo, kuriuose skęsta šių dienų lietuviškas kinas. Kino bankrotas - objektyvus lietuviškos kino kultūros faktas. Nesibaigiantis pasenusių raiškos priemonių kultivavimas, naujų idėjų trūkumas, finansiniai piktnaudžiavimai galutinai diskreditavo nacionalinį kinematografą. Režisieriai tapo savo filmų aukomis ir įkaitais. Situacija grėsminga, žadanti visišką kino atitrūkimą ne tik nuo žiūrovų, bet ir nuo realybės“. 2006-ųjų sausį jauni režisieriai surašė tekstą, liudijantį, kaip jie jautėsi kino lauke. Tada atrodė naivu, o dabar net labai įdomu, rekomenduoju (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-02-13-kino-manifestas-2006-2009/22623 ). Be problemų sudera teiginiai: „filmai privalo remtis režisieriaus asmenine patirtimi ir jo pasaulio suvokimu“ ir „režisierius turi ne prievartauti, o suvilioti, įtraukti ir priblokšti žiūrovą“. Deja, autoriams nepavyko padaryti manifeste pažadėtų dešimties ilgametražių filmų (šventas naivume!). Bet geroji pusė visada nusveria. Kritiška komedija „Diringas“ (2006) apie įvaizdžio galią energingai debiutuoja Ignas Miškinis; pirmą kartą pagrindiniame vaidmenyje – Dainius Gavenonis. Bet labiausiai manifesto dvasią atitiko dar anksčiau sukurtas I. Miškinio trumpametražis „Lengvai ir saldžiai“ (2004) – realistinio kino Lietuvoje pranašas, užbėgęs įvykiams už akių dešimtmečiu anksčiau. Apie „paprastus gatvės bičus“.

„Gyveno senelis ir bobutė“, 2007 m., dokumentinis - animacinis, rež. Giedrė Beinoriūtė. Kiekvienas G. Beinoriūtės filmas –  intriga. Filmai taip nepanašūs vienas į kitą formomis, temomis, ištarmėmis, nuotaikomis. Nors juos sieja vaikų balsai, jausmai, tačiau kiekvienas filmas yra vis kitas pasaulio matymo rakursas. Visi jie – pirmiausia idėjos, ir tik vėliau – „įrankiai“: nejuokais sąmojinga socialinės dokumentikos komedija „Troleibusų miestas“ ir asketiški „Pokalbiai rimtomis temomis", praėjusio laiko rekonstrukcija (atmosferos, santykių tipiškumo) „Balkone" ir daugiasluoksnis sunkus „Kvėpavimas į marmurą".

„Gyveno senelis ir bobutė" - originaliausias, įdomiausias stalinmečio tremčių istorijai skirtas filmas. G. Beinoriūtės šeimos albumo nuotraukos, animacija, keletas sekundžių „Tarybų Lietuvos“ žurnalo. Beveik idealus atvejis kai asmeninėje, mažojoje istorijoje atsispindi didžioji, bet neprarandant pasakojimo intymumo intonacijos ir visuotino įvykių tragizmo pojūčio. Bendravardikliniai dalykai netampa stereotipais, neatitinka „lūkesčių“ (kaip, pvz., atsitinka gerai, profesionaliai padarytame A. Juzėno filme „Ekskursantė“). Filmas pilnas tiesiog labai kūrybingų sprendimų, akimirkų, kuriose telpa išmonė, emocinė tiesa, istorijos pasakojimai. Nepamištami animuoti, į Lietuvą Sibire žiūrintys kryžiai. 

„Sidabrinė gervė“, 2008 m. įvyko pirmieji nacionalinio kino ir televizijos apdovanojimai (vėliau tapę tik kino apdovanojimais). Gražiai Nacionaliniame dramos teatre viskas prasidėjo –  nuoširdžiai, profesionaliai jaudinosi vakaro vedėjai Nelė Savičenko ir Vladas Bagdonas, ryškiai (dar švarus!) raudonavo kilimas, mokinė Kristina Buožytė su “Kolekcioniere” teisingoje kovoje nugalėjo mokytoją Algimantą Puipą su “Nuodėmės užkalbėjimu”… 2019 m. iniciatyva baigėsi apgailėtinai – kažkokiomis dalybomis, skolomis, užkulisinėmis intrigomis. Fu ant jūsų ir mūsų, kaip senovėje raukėsi chebra iš Braiton Byčo. Pabandom iš naujo?

Rūtos Oginskaitės knyga „Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą“, 2010 m. Gyvas, intriguojantis pasakojimas apie poetinės dokumentikos klasiką. Nevaldiškas ir ne familiarus, profesionalus, bet ne tik profesionalams skirtas dokumentiką ir R. Verbos kūrybą įsimylėjusios tyrėjos žvilgsnis. Vienintelė knyga apie neišsemiamus dokumentikos nuotykius sovietmečiu, pertvarkos laikais, pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Be autorės teksto yra ir šūsnis atsiminimų apie tą laiką, papročius, žmones. O kas nežino, kad Rūta taip užrašo pašnekovus, kad tekste gali išgirsti ir intonacijas, ir atsidūsimus, ir potekstes, ir viską.  

„Tadas Blinda. Pradžia“, 2011 m., vaidybinis, rež. Donatas Ulvydas. ...  kas sako, kad džiaugsmingai rašau pavadinimą į įvykių trisdešimtuką? Bet būtent „Tadas Blinda. Pradžia“ ir parodė-įrodė visiems, kad šalyje egzistuoja daugybė žmonių, kurie pasirengę mokėti pinigus už vaizdų atitikimą žanro lūkesčiams. Operatorius Ramūnas Greičius elementarų turinį įvilko į labai gražų popierėlį ir ...vualia. Netrukus triumfavo „Valentinas vienas“ ir nuo tada topuose - nacionalinės komedijos beigi pseudoistoriniai, atsiprašant, naratyvai. 

Kažkada parašiau apie šį produktą recenziją, bet šiandien manau, kad kinas kaip popkultūra verčiau būtų ne (tik) kritikuojama (žinau, žinau, koks tai yra aistringas, saldus užsiėmimas), o pirmiausia tyrinėjama (ir ji, ir jos vartotojai). Be to, visada, žmogus, apie dalykus galvoji geriau negu atsitinka tikrovėje – pripažįstu, neturėjau kompetencijų prognozuoti komercinio kino dugnų su jaunikiais, skyrybomis, barsukais ar dar kokiais ten nacionalinio kinematografo antukais...

„Kaip mes žaidėme revoliuciją“, 2011, dokumentinis, rež. Giedrė Žickytė. Nesunku pripažinti, kad jos “Meistras ir Tatjana” efektingesnis. Bet „...revoliucijoje“ yra šviesaus atminimo Leonidas Donskis, kurio įžvalgos laikui bėgant darosi tik aktualesnės. Daug, tiksliai naudojamų archyvų iš Sąjūdžio laikų, rišlus pasakojimas apie tai, kaip istorijos personažu, herojumi tampama nebūtinai savo valia. Koks dar kino autorius ar autorė taip jausmingai neria į senas istorijas, perkuria, papildo nauju turiniu, atgaivina mitus apie žmones ir įvykius? Klasiškas - ironiškas, fantasmagoriškas, be iliuzijų - filmo finalas, kai laisvės šauklys Algirdas Kaušpėdas prie balos (atseit, prabangus baseinėlis) bando prisiminti, kiek jis garsiai menininkei už tikroviškų varlių skulptūras sumokėjo – 50 ar 500 doičmarkių? 

„Aurora“, 2011 m., vaidybinis, rež. Kristina Buožytė.  “Kolekcionierė“ (pradėjusi nenutrūkstančią Gabijos Jaraminaitės kino vaidmenų plejadą)? „Aurora“ - dėl ambicijų, praplėtusių nacionalinio kino ribas ir sudorojusio ne vieną nacionalinio kino stereotipą: kad mūsuose nepakeliamas, neįmanomas fantastikos žanras iš principo; kad pirma reikia išmokti žanrą daryti, o paskui jau jį kryžminti su autorinėmis ištarmėmis. Dvi dešimtys prizų tarptautiniuose fantastinių filmų festivaliuose liudija, kad filmas įžengė į tas nišines, egzotiškas teritorijas, kur lietuviškas kinas niekada nebuvo iki „Auroros“ ir kol kas nesigrasina ten sugrįžti. 

Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos įkūrimas, 2012 m. Bet kokia valstybine institucija ir jos veiklomis kultūros žmogus turi būti nepatenkintas a priori . Antraip jam gresia kaltinimas, mažų mažiausia, nekritiškumu. Pirmyn ir, žinoma, aukščiau gegnes, dailidės, kaip sakė amžinai jaunas klasikas. Nežiūrint nieko, būtent 2012 m įvykusių struktūrinių kultūros lauko pokyčių – įsteigta Kultūros taryba ir Lietuvos kino centras - dėka tapo įmanomos daugybė įvairiausių kino lauko kampų iniciatyvų, o pats kino laukas galų gale pradėtas traktuoti kaip kompleksinis. Žinoma, poslinkius kino kūrybos ar nacionalinio kino sklaidos užsienyje srityje gali įvertinti tie, kas gali (ir norėtų!) sulyginti tris nacionalinio kino gamybos dešimtmečius. Vienas svarbiausių kino politikos sprendimų - nuoseklus ilgametražių vaidybinių filmų paveldo restauravimas ir skaitmenizavimas, kurį 2018 m. vainikavo Arūno Žebriūno „Gražuolės“ (1969) platinimas Prancūzijoje. 

„Igruški“, 2012, dokumentinis, rež. Lina Lužytė. Filmas-laiko mašina. Debiutuojančiai autorei nebuvo būtina užaugti sovietijoje, kad ne tik pajustų, suprastų fantasmagorinį mūsų panosėje tęsiančios, žmogų žlugdančios sistemos esmę, bet ir perteiktų nuo atmosferos, gyvenimo pavargusių žmonių kasdienybės tragizmą. Kaip jaučiasi žmogus, kai blakstienos auga į vidų. Filmas filmuotas Baltarusijoje, jo herojės ir herojai – baisius minkštus žaislus siuvantys žmonės. Šiame filme išryškėjo L. Lužytės talentas kasdieniškose akimirkose pamatyti potekstes ir gebėjimas jas subtiliai, neprikišamai įpinti į pasakojimą, polinkis kruopščiai tyrinėti tikrovę,  gerbti kiekvieną savo filmų personažą, būti su jais, kaip su gyvais žmonėmis, o ne sugalvotomis funkcijomis. Tai akivaizdu ir režisierės vaidybiniuose filmuose.

DVD „Dokumentinio kino antologija“, „Meno avilyje“ išleistas 2015 m. užbaigė kelis metus trukusį Lietuvos dokumentinio kino klasika tapusių filmų restauravimo ir skaitmeninimo projektą. Pirmas tokio pobūdžio projektas sudaro galimybę kelis garsius Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, Almato Grikevičiaus, Viktoro Starošo, Edmundo Zubavičiaus, Audriaus Stonio, Arūno Matelio, Algimanto Mateinos, Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių ir kt. filmus pamatyti tokius, kokie jie buvo sumanyti ir įgyvendinti. 

„Suokalbio antologija“, 2015 m., dokumentinis, rež. Arturas Jevdokimovas. In memoriam 90-iesiems blaiviai ir su distancija. Porą dešimtmečių Arturas Jevdokimovas ruošėsi sukurti šį filmą. Per tą laiką tapo vienu labiausiai kino sklaidos procesus įtakojančiu prodiuseriu, pirmas sugalvojo trumpųjų kino formų festivalį „Tinklai” (Peter Greeneway Ventės rage pristato savo “šortus”!), daugybę nebylaus kino projektų su gyva, originalia muzika, „Vilniaus – kultūros sostinės” metu įgyvendino - ne be organizacinių ir techninių trikdžių, bet visgi vienintelę kol kas - svarbiausių kino istorijos filmų retrospektyvą „Kino istorija”, organizavo lietuviško kino dienas Gruzijoje, kitur.

Jau atrodė, kad legendinių legendinio „Suokalbio” filmavimų medžiaga taip ir liks dūlėti kur nors sandėliukuose ar paloviuose, kaip kai kurie to laikotarpio filmai. Ne, neliko, o filmas gavosi jautrus ir be sentimentų, net be nostalgijos tam pirmam nepriklausomybės dešimtmečiui. Lydimas kažkokio kartėlio ir jausmo, kad protingiausia - su visu tuo bohemišku gyvenimu galų gale atsisveikinti, pagerbiant prakišusius nelabai lygioje kovoje su laisve.

Šaltos ausys, 2016, dokumentinis, rež. Linas Mikuta. Kažkodėl kukliai Lietuvoje sutiktas filmas, kurio autoriai sugebėjo ir parodyti kartų nesusikalbėjimą, ir pagrindinio herojaus – nebylio sūnaus siekį kažko daugiau nei tik elementarios egzistencijos. Filme atsispindi ir genetinis poetinės dokumentikos kodas, ir naujasis realizmas, bet svarbiausia – pagarba savo herojams, nežiūrėjimas į juos iš aukšto ir gebėjimas pasakyti, kad kiekviena patirtis už įprastos mums socialinės ar intelektinės terpės mus gali auginti. Filmo operatorė Kristina Sereikaitė jau nuo „Liza, namo!“ (2012, rež. Oksana Buraja) įsimintina režisierių bendraautorė, siūlanti turiningus, ypatingos vizualinės kultūros sprendimus.      

„Kupranugaris“, 2016, vaidybinis trumpametražis, rež. Laurynas Bareiša. Iš visų naujųjų ir (nebelabai) jaunųjų kartos realistų L. Bareiša originaliausias. Jo trumpametražiai apgauna savo tariamu objektyvizmu, nes iš esmės yra apie pamatymą tų dalykų, kurių nemato dauguma filmų įvykių epicentre atsidūrusių personažų. Realistine forma įgyvendintos idealistinės avangardistų idėjos apie tai, kad kinas gali pamatyti daugiau negu žmogaus akis. –Tai kažkas nauja ekrane, ir ne tik lietuviškame, šiandien nedažnai galinčiame pasiūlyti naujų idėjų. „Kupranugaris“ dar ir įgyvendinimo prasme sudėtingas – zoologijos sodas, padvėsusio kupranugario, kurio niekas negali palaidot, muliažas... Išskirtinai atsakingas požiūris į trumpametražį filmą kaip į ... filmą – tai irgi verčia atsisukti į „Kupranugarį“.

„Rūgštus miškas“, 2018, dokumentinis, rež. Rugilė Barzdžiukaitė. Ne taip dažnai kino teritorijoje konceptualizmas virsta ekrano kūriniu, esančiu kažkuo daugiau nei tiesiog įdomus eksperimentas ar dar vienas pasisakymas aktualia tema. „Rūgštus miškas“ išimtis. Kormoranų perimvietė tampa ekologijos ir sociologijos tyrinėjimų aikštele, žmogus čia kaip rūšis atsiskleidžia per kalbą, leksiką, intonaciją. Gana agresyvi, pasipūtusi rūšis, gerai žino kas yra gražu, negražu, vertinga, nevertinga. Žino Hitlerio bunkerio vietą Juodkrantėje. Jeigu rūgščiame miške stovėsite į mišką veidu, tai bunkeris kairėje.

„Animus animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“, 2018 m., dokumentinis, rež. Aistė Žegulytė. Kino kalbai paprastėjant, o ekrano žinutėms elementarėjant, pamatyti rafinuotą filosofinį kino esė apie gyvenimą ir mirtį, kur autorė nebijo pažiūrėti į akis medžiotojams, taksidermistams, žvėrių iškamšoms ir dar nepraranda tikrovės pojūčio – šventė. Kas verčia žmogų negyvus dalykus versti gyventi? Baugus, gražus, daugiasluoksnis filmas, kurio prasmės ir temos natūraliai leidžiasi būti plėtojamos, interpretuojamos sociopsichologijos ir kultūrologijos, kultūros istorijos ir pasikeitusios etinės aplinkos normų aptarimų ir kituose kontekstuose. 

„Grąžinti nepriklausomybę“, 2018 m., vaidybinis, idėjos autorius Oleg Šurajev, rež. Saulius Baradinskas.  Vienas prodiuseris sakė, kad į komercinio kino premjeras jie tokių kaip aš nekviečia, nes galvoja, kad „tokios“ „tokių“ filmų nežiūri. Veidmainiavo, aišku. Nekviečia, nes ... jūs į savo gimimo dieną kviečiat tas ir tuos, kurie jus vemt verčia? 

Žiūri, nors dažniausiai nėra į ką, viskas jau matyta. „Grąžinti nepriklausomybę“ įrašiau todėl, kad jeigu būčiau įtraukus Tado Vidmanto „Lietuviškus svingerius“, reiktų ilgiau aiškintis. O su „Grąžinti nepriklausomybę“ paprasčiau – tai kol kas vienintelis filmas, premjerinėmis dienomis nuoširdžiai džiuginęs ankstyvąją paauglystę išgyvenusius žmones (tai ir įtraukiau į sąrašą iš solidarumo su tiksline auditorija). Be to, filme tikrai yra keli neblogi pokštai. Kai Jonas Basanavičius – Gediminas Storpirštis atsiprašo už Basanavičiaus gatvę Palangoje, kai Petras Klimas – Martynas Nedzinskas, važiuodamas taksi su signatarais-kolegomis pro Gedimino kalną, lyriškai žvelgia per langą ir taip nuoširdžiai, taip jautriai klausia: „o kur medžiai?“. O. Šurajevo motyvacija, kodėl žiūrėti, įtikinanti: „Tai pirmas filmas apie Lietuvos nepriklausomybę, kurį sukūrė rusas“. Nebūtinas kinas, suprantama, bet ar visi filmai privalo būti būtini.

„Išgyventi vasarą“, 2018, vaidybinis, rež. Marija Kavtaradzė. Fenomenalus dabartinio lietuviško kino teritorijoje filmas, nes nesunku prisikabinti prie dramaturgijos, laiko tėkmės, personažų elgesio logikos, o jis vis tiek geras. Kaip žmogus, netobulas, bet charizmatiškas. Ne tik dėl to, kiek režisierės ir aktoriaus Pauliaus Markevičiaus darbo įdėta į pagrindinį Pauliaus vaidmenį. Tiek daug kūrybos įdėta ir taip gudriai viskas surežisuota, kad visi aplinkui Paulių irgi atrodo įtikinami, gyvi personažais. M. Kavtaradzė turi talentą (vos neparašiau, kaip kokia fėja burtų lazdelę), kuris banalybes, schemas paverčia tiesa, tikrovės iliuzija. Talentą juokauti, lengvai kalbėti apie sunkius, nepatogius, nelengvai įvardijamus dalykus. Būtent M. Kavtaradzė trumpametražame filme „Man dvim keli“ įvaizdino kartos problemą – problemų neturėjimą, tuštumos jausmą, nežinojimą ko nori, nenorą subręsti. Tai lengvo, neįpareigojančio kino iliuzija, kuri nesupaprastina labai svarbių temų, skirtų pirmiausia režisierės kartai.

Ir aš neklausiu, kur išgaravo slaugė Danguolė, ji suaugęs žmogus, kaip nors sugrįš iš kur išvežta. Bet užtat įdomu, kaip galima nepastebėti, kad dingo žmogus, su kuriuo tik ką važiavai mašinoje, ir kaip tai gali būti „for fun“, todėl bent jau jaunos psichologės psichologinė būsena sukelia nereikalingų klausimų. Retorinis klausimas nuskambės, kaip užduotis „akadės“ studentams, bet tiek to: kokį kitą dramaturginį posūkį būtų galima sugalvoti, kad iš kadro pašalinti įkyriai jaunimą stebintį senimą?           

P. S. Sąraše nėra tų įvykių, kurie nors ir susiję su kino lauko žmonėmis, bet jų turinys nėra apie kino vaizdus ar jam skirtas; dėl suprantamų priežasčių neįtraukiau ekranuose dar nepasirodžiusių šių ir praėjusių metų filmų. Kino žmonių netekčių nėra todėl, kad tai būtų nesibaigiantis nekrologas (jame daugiausiai vietos užimtų Sauliaus ir Skirmanto atminimas, tai jums, ištvėrusiems tekstą iki galo, neabejoju, ir taip aišku).  

 

Publikacijoje panaudoti joje minimų filmų kadrai, kino gamybos įmonių "Kinema", "Nominum", "Monoklis", "Just a moment", "M - Films", "Meno avilys", "Tremora", Uljanos Kim studija" , "Po mokyklos" nuotraukos.

Komentarai