Ne kino teatre. Dailės pamoka 3D formatu
Mokykloje laukdavau pamokų, kai mokytojai į dėstomą dalyką pažvelgdavo kūrybiškiau. Istorijos mokytojas nusivesdavo pažiūrėti „Gladiatoriaus“, lietuvių kalbos mokytoja Kristijono Donelaičio „Metus“ analizuodavo rodydama medžio raižinius, o biologijos pamokos vykdavo miškelyje šalia mokyklos, ant samanų. Kiek džiaugsmo būdavo mums, vaikams, ir kokie atsipalaidavę atrodydavo mokytojai, nors vienai dienai ištrūkę iš vadovėlinio jungo.
Šią mokyklinę patirtį prisiminiau Nacionalinėje dailės galerijoje žiūrėdamas Kristinos Buožytės virtualios realybės filmą „Angelų takais“, nors tai nebūtinai kalba kūrinio naudai. Įsivaizdavau, kiek džiaugsmo ši interaktyvi patirtis suteiktų, pavyzdžiui, dailės mokytojai, norinčiai mokiniams paaiškinti simbolistinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybą, jo pasaulėjautą, naudojamas spalvas ir potėpius. Vaikai dvidešimčiai minučių galėtų atsijungti nuo pamokos režimo, o mokytoja per tą laiką galerijos kamputyje pailsintų ūžiančią galvą.
Visgi manau, kad edukacinis kūrinio aspektas, kurio, žinoma, ignoruoti neįmanoma, ypač mąstant apie su Čiurlionio kūryba plačiau nesusipažinusią tarptautinę auditoriją, nebuvo pagrindinis kuriant „Angelų takais“. Panašu, kad norėta papasakoti šį tą daugiau. Ir būtent tai vietomis gelbėja filmą nuo pernelyg tiesioginio VR technologijos galimybių demonstravimo, nuo noro apstulbinti kompiuterio pagalba išjudintais, išdidintais ar priartintais paveikslų elementais.
Kas yra tas „šis tas daugiau“? Atsakymas labai paprastas – pasakojimo gija, naratyvas. Žiūrėdamas „Angelų takais“ ne tik dairaisi į Čiurlionio tapybą iš vidaus, bet ir keliauji iš vieno paveikslo į kitą, per skirtingas erdves ir savo paties – virtualios realybės dalyvio – būvius.
Kelionė, taip galima interpretuoti, yra pomirtinė. Iš pradžių atsiduri paveiksle „Angelėliai (Rojus)“, vėliau su valtimi, lyg per užmaršties upę Letą, keliesi dar toliau, priešais pamatai „Ramybę“, dešinėje stebi horizontu keliaujančius „Saulės pagarbinimo“ žvėris, o kairėje nulydi praplaukiančius „Laivelius“, dar vėliau atsistoji į „Laidotuvių simfonijos“ procesiją, kol galiausiai finale pakyli nuo „Aukuro“ ir ištiktas nesvarumo būsenos ištirpsti „Žvaigždžių sonatoje“.
Būtent stovint ant aukuro įvyksta asmeniškai man viena efektingiausių ir iškalbingiausių akimirkų – pamatai turįs sparnus. Vadinasi, visą šį laiką nebuvai tik pasyvus stebėtojas, o keliavai kaip angelas. Ši akimirka priverčia tai, ko virtualioje realybėje niekada nemaniau patirsiantis: susimąstyti. Apie savo paties laikinumą, amžiną Gyvenimo ir Mirties ciklą ir, jeigu ne į realybę vis sugrąžindavę pašaliniai galerijos garsai, galbūt net apie savo nemirtingumą.
Pamenu, kai dar teko vertinti interaktyvius projektus Lietuvos kino centre, su kolegomis kritiškai žiūrėdavome į virtualios realybės kūrinių sumanymus. Vienuose viršų imdavo vizualinė, bet dingdavo naratyvinė (kad ir minimali) plotmė. Kituose ryškesnė už kiną būdavo kompiuterinio žaidimo logika. Dar kituose, priešingai, pritrūkdavo interaktyvumo, didesnio žiūrovo įsitraukimo ir potyrio, ką VR technologija, regis, suponuoja jau a priori.
Kristinos Buožytės „Angelų takais“ atsiskleidžia visi šie dėmenys. Patekęs į Čiurlionio paveikslų pasaulį (vizualinė plotmė) gali žvalgytis, pakelti galvą, nudelbti žvilgsnį, apžiūrėti žmogaus nugarą per, rodos, ištiestos rankos atstumą (interaktyvumas) ir pamažu nukeliauti angelų takais iki jaudinančio finalo (naratyvinė plotmė).
Ir jeigu vietomis kompiuterio sukurti čiurlioniški potėpiai ir atgiję objektai kėlė skepsį dėl primityvoko išpildymo, režisierė išvengė to, ko viename interviu prisipažino bijojusi – kad menininko kūriniai netaptų tik žaidimų aikštelės fonu. Bet ar užsidėję 3D akinius žiūrovai supras šį tą daugiau apie genijaus pasaulėjautą nei vartydami reprodukcijų albumą, panašu, gali atsakyti tik jie patys. Aš supratau. Rekomenduoju dailės mokytojams.
VR "Angelų takais" NGD galima pamatyti iki spalio 11 d.
