Po premjeros. Žvelgiant į beribį horizontą

Trečią Europos šalių filmų forumo ,,Scanorama” dieną, kai žiūrovai dar galėjo patekti į kino teatrų sales ir žiūrėti filmus didžiajame ekrane prieš prasidedant karantinui, įvyko vieno įdomiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių dokumentikos kino režisierių Lino Mikutos filmo “Romano vaikystė” premjera. Spalio pabaigoje ,,Romano vaikystė” buvo rodytas prestižinio Leipcigo dokumentinio ir animacinio kino festivalio ,,DOK Leipzig” konkursinėje programoje. 

Dėmesio ir pripažinimo užsienyje sulaukęs filmas, regis, kol kas tik iš dalies pasiekė gimtinę. “Scanoramos” programos ,,Lietuvių kino naujienos” filmą “Romano vaikystė”, rodytą kino salėje, nebuvo planuojama perkelti į virtualią festivalio erdvę. Bet norisi tikėti, jog į Romano vaikystės pasaulį įžengs ir jį patirs daugiau žiūrovų nei kol kas turėjo galimybę.

Besibaigiančio dešimtmečio pradžioje debiutavęs Linas Mikuta naujausiame filme plečia savąjį tyrinėjimų lauką – paribio žmonių gyvenimo stebėjimą. Periferijoje liekančių asmenų, kurių dažniausiai vengiama, kuriuos ignoruoja visuomenė, likimus ir istorijas bandantis perkelti arčiau mūsų režisierius dokumentuoja juos kartu su filmų bendrakūrėja – kino operatore Kristina Sereikaite. Galbūt dėl glaudaus ryšio filme ,,Romano vaikystė” nejaučiama nė mažiausių abejonių dėl režisieriaus ir operatorės bendros temų ir nuotaikų pajautos. O ir artimas santykis su bičiuliais tapusiais filmo veikėjais, pasitikėjimas, akivaizdu, yra abipusis. 

Šią švelnią filmo plotmę, jaudinančią tikrumu ir atvirumu, galima būtų vystyti, tačiau kūrėjų duetas išlieka kiek tik įmanoma objetyvus, ir rodo ne vieną savo filmo personažais tapusių sutiktų žmonių gyvenimo pusę. Mama Diana, tėvas Aivaras ir mažametis sūnus Romanas yra socialinės rizikos grupei prikausanti šeima, o gyvenimas skvote, kurį matome jau pirmuosiuose kadruose, kai pradedamas kurti vaizdas apie jo gyventojus, nekelia asociacijų su laime ir santarve.

Nepaisant pirmojo įspūdžio, Romano šeimos atvejis - dar ne blogiausias ar ne toks, kokį esame pratę įsivaizduoti, galvodami apie socialinės rizikos žmonių padėtį ir jų elgesį. Ši šeima gyvena skurdžiai, tėvai daugiau užsiėmę išgyvenimo klausimais nei vaiko saugumu ar jo ugdymu, tačiau namuose vis vien puoselėjamos vertybės – tarpusavio palaikymas bei rūpestis, stengiantis išlaikyti meilę ir šilumą. Per trumpą Romano ir jo tėvų kasdienybės istoriją filme perteikiamas visų žmonių likimus jungiantis bendrumas - nepaisant statuso, gyvenimo sąlygų. Nei vienas negalime pasirinkti aplinkos, kurioje augome, likimas nepaiso mūsų norų būti vienaip ar kitaip užaugintiems ir išugdytiems. Filme neartėjama atsakymo link (jo greičiausiai ir negalėtų būti), kieno įtaka daugiausiai nulemia žmogaus žengimą tolimesniu savo gyvenimo keliu. Be išimties, santykis su tėvais yra vienas esminių, ir tai matoma ne tik iš Romano, bet ir iš jo tėvo bei motinos perspektyvos, kai jie pokalbių metu dalinasi savo prisiminimais ir nuoskaudomis apie gimdytojus. Ryšio praradimas, jo trūkumas jiems tampa tarsi stimulu neperduoti tokios kančios savo vaikui. Nepaisant gyvenimo sąlygų, esamų aplinkybių, jie stengiasi suteikti sūnui tai, kas svarbiausia – žinojimą, kad esi svarbus ir reikalingas. Taigi, vieta ir aplinka bei šeimos santykis filme atveria platesnį, ne tik konkrečios šeimos likimo klausimą. Klaipėdoje gimęs Romanas, gyvena netoli uosto, jūra jam tapo ne tik pagrindiniu vaikystės džiaugsmu, tačiau ir rizika, didžiuoju gyvenimo pavojumi. Mama vis primena laikytis toliau vandens, tačiau nedraudžia išeiti į lauką, nekontroliuoja vaikiško žingeidumo.

Besiformuojantis pasaulio suvokimas filme matomas ir Romano namų aplinkoje, ir jam išbėgus su draugu į kiemą, uostą ar paplūdimį, ten, kur nėra jokių ribų, jokių stabdymų, kur vaikai laisvi daryti tai, ką sugalvoja. Romanas, gyvenantis be griežtos tėvų kontrolės, ne tik be šiuolaikinių technologijų, bet ir be žaislų, atranda džiaugsmą lakstydamas paskui vėją ir šokinėdamas per jūros bangas. 

Viena paveikiausių filmo scenų – Romano buvimas prie besidriekiančios jūros, kuomet tarsi jaučiamas nerimas, kažko negero baimė (toks jausmas laikosi kone iki pat filmo pabaigos). Romanas ir jūra, jo yrimasis per bangas greta visur lydinčio draugo įvaizdina nenuspėjamą grėsmę ir nuolatinį tėvų jaudulį dėl vaikų saugumo. Begalinis horizontas, du vaikai ir bendrame kadre matomas jūroje tyvuliuojantis raudonas plūduras kone perteikia visą filmo esmę, apie kurią kalbėjo ir režisierius. Kiek laisvės galima patirti esant riboms ir draudimams, kiek laisvė privalo būti apribota dėl saugumo, kiek toli gali tęstis bebaimiai ieškojimai? Filme iš dalies tokiu principu - mintis suformuluojama, o ją pratęsia vaizdai - komponuojama istorija, kelianti susimąstymą apie universalius, tėvų ir vaikų santykius jungiančius užribius.

Veikėjų portretai ir jų aplinkos peizažai dokumentiniame filme įprasminami ne tik per atsitiktinius, tačiau simboliškai besisiejančius elementus, bet ir fiksuojant atviras ar uždaras kompozicijas (tarsi Romano gyvenimas ir būtų padalytas į laisvės ir skvoto erdves) ar įterpiant foninę, jautrią klasikinio žanro muziką, kuri filme veikėjus atitraukia nuo realybės, perkelia į prisiminimus ar sapniškus gyvenimo momentus. Tokiomis akimirkomis akinančiai tvieskiantis ekranas tampa tarsi perskyra tarp to, prie ko tenka prisitaikyti gyvenime ir tarp to, ko kiekvienam duota vienodai – galimybės siekti šviesesnio rytojaus. Šeimos pasivaikščiojimo scenoje, visiems sustojus priešais uoste stovintį laivą ir garsiai pasvajojus, kaip norėtųsi juo paplaukioti, juntamas noras persikelti į geresnį gyvenimą, į kitą krantą, kuriame neegzistuoja vargas ir nuosmukiai. Ir juk viso filmo metu jie bando artėti to nematomo, už galimybių horizonto slypinčio kranto link. Skaidant filmo turinį į buities ir atotrūkio nuo skurdžios namų aplinkos vaizdus, atskiriant vaiko ir tėvų buvimą, jų kasdienes veiklas, nejaučiama inscenizacijos, nesinori abejoti gražiomis akimirkomis, atrodo, kad visko dokumentavimas šiems žmonėms yra įprastas dalykas. Galbūt to pavyko pasiekti ir dėl neslepiamo tėvų (ypač vyro Aivaro) susidomėjimo kinu. Neturėdami galimybės peržiūrėti daugybės iš savartynų parsineštų DVD kasečių, jie turi galimybę patys tapti filmo veikėjais. Jų gyvenimais norisi dalintis.

Dokumentinis kinas suteikia galimybę pamatyti realybėje vykstančius gyvenimus ir juose aptikti temas, svarbias kiekvienam. 

Teksto autorė Gina Kimantaitė yra LMTA  Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos specialybės III kurso studentė.