Premjera KP. Grįžk į kadrą
„Mažojo mėnulio“ Barbora įsiveržia į ekraną su trenksmu, visa suplukusi, tamsiame tvartelyje besivaikydama ėriukus ir šnekėdamasi su jais kaip su padykusiais mažiais. Ji pati dar vaikas, paauglė mergaitė, ir jai rūpestis avimis, ožkomis, vištukėmis – beveik kaip žaidimas, džiugus, bet labai rimtas, atsakingas ir neprimestas. Dar ne rutina, nors gyvenant kaime – kasdienybė.
Atrodo, panašiai žaidybinis, pažinimo ir atradimų džiaugsmo kupinas ir jaunų filmo autorių – režisierės Elenos Kairytės ir operatorės Odetos Riškutės – jausmas kaime. Jų žvilgsnis į senus medinius pastatus, vos apšviestus šiaudus, miegančius šunis, katę ant stogo, kramtančias ožkas, lietų ir balas su gamtos atspindžiais yra lyg pirmapradis – tarytum toks grožis niekada dokumentiniame kine, ypač lietuviškame nebuvo atrastas, vertas atidaus, statiško įsižiūrėjimo. Bet juk tai ir yra jų herojės Barboros žvilgsnis į savo aplinką su visais tais mažiais ir vištukėmis, tvarteliais ir augalais. Ji gali kantriai fotografuoti šunį arba lesantį paukštį, o ant savo delno kaip ant pagalvės supti mažą ožiuką ir pašnibždom dainuoti jam lopšinę. Čia XXI amžiaus kaimas, ir fotoaparatas skaitmeninis, ir net tvarte veikia internetas, o Barbora per išmanųjį telefoną transliuoja ožiuko ir jo mamos vaizdus savo draugei.
XXI amžių gali nuspėti ir namų interjere, kaimo virtuvėje su patogumais, į kuriuos „Mažojo mėnulio“ kūrėjos nė neįsižiūri, juk pernelyg įprasta. Filmui labiau rūpi meniški Barboros interesai. Smuikavimas, fotografavimas, susikaupimas, keistai derantys su kasdiene avių, ožkų, vištų priežiūra. Jau beveik kyla ranka skelbti, kad Elena Kairytė įvedė į poetinį lietuvių kiną naują herojų – kaime, gamtos apsupty kuriantį vaiką. 
Bet juk visas būrys kuriančių vaikų, tiesa, ne kaimiečių, o inteligentų šeimų, vasarojančių kaime, repetuoja spektaklį Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių „Nueinančios vasaros teatruose“ (2006), dviejų kaimų mergaitės, padėjusios tėvams liuobtis namuose, susirenka dūduoti mokyklos pučiamųjų orkestre Julijos ir Rimanto Gruodžių filme „Brasbendas“ (2006), vaikiškai kūrybinga, labiau gal fantazuojanti ir tylenė Liza, kuri nuolat pabėga iš namų Oksanos Burajos filme „Liza, namo“ (2012). Yra tų nuo buities atsiplėšiančių vaikų, o čia kitaip.
„Mažojo mėnulio“ autorėms svarbi tik Barbora, o ne šeima (matyti, kad meniška, taip ir yra – tai menininkų namai) ir ne mokyklos aplinka. Namiškiai tik šmėkščios ar tik girdėsis. Tai irgi dalis Barboros gyvenimo jausmo – ji moka būti pati su savimi, o filmo autorės geba būti su ja. Elena Kairytė savo filmo mergaitę stebi ne tik kuriančią ar besirūpinančią gyvulėlių ūkiu, bet ir savaip net išnaudojamą, kai nuo daržinės iki namo jai tenka tempti karutį su malkomis per lietų. Kiek daug tas liaunas kūnelis išreiškia nuoskaudos ir pykčio, o malkų ir ypač durų trankymas iškalbingesnis už žodžius ir už šniurškščiojimą paslydus bei nukritus į ankstyvo pavasario purvą („toks šlynas!“). Žiauri tikrovė, ne kitaip. Menininko būties ir buities miniatiūra.
Filmo epigrafu režisierė pasirinko scenaristo Tonino Guerra eilėraštį apie mergaitę, gyvenusią paskutiniame name rugių lauko gale. „Naktimis ji išeidavo į laukus su kibiru vandens gaudyti mėnulio atspindžio“. Yra to atspindžio filme – ir kibire, ir dailiai nufilmuotoje baloje. Ir kybo jis nakty virš namo, stebi, saugo. Elena, Odeta ir Barbora gaudė jį, kiekviena savo kūrybos gaudykle. Režisierė ir operatorė pagavo, kas nelengvai pagaunama: Barborą, nugrimzdusią į savus pasaulius, nutolusią nuo to stalo, to lango, tų šiaudų.
„Grįžk į kadrą“, šnibžda Barbora mėnuliui. Jos procesų su fotoaparatu azartą itin įdomu regėti. Ir kai mėnulis grįžo į foto kadrą, Barbora iš kino kadro išėjo. Nes kinas trumpametražis, jo pasakojimas telpa į 25 minutes. Toliau galima tik kartotis nuo pradžių: kaip mergaitė įbilda į filmą, vaikydamasi ėriukus it padykusius vaikus.
