Premjera KP. „Visi su savom problemom“

Gediminas Kukta
2021 kovo 29 d.

Šiuos žodžius ištaria vienas iš veikėjų – mokytojas Vytas (Arūnas Sakalauskas), atėjęs į ligoninę aplankyti mirtinai sergančio draugo. Kartu ši frazė nusako ir viso filmo dramos esmę – kiekvienas iš veikėjų yra užsisklendęs problemoje ir nežino ar, veikiausiai, nesiryžta jos spręsti ir dėl to kenčia. 

Bet pradėti norėčiau ne nuo veikėjų, o kaip mokykliniais laikais – nuo laiko ir erdvės. Jie Tomo Smulkio filme "Žmonės, kuriuos pažįstam" ypač svarbūs, nes kuria nuotaiką, paryškina niuansus, sakytume, vaidina savo vaidmenį. Pradėkime nuo laiko. Veiksmas vyksta vasarą, rodomos keturios jos dienos. Ore tvyro karštis, nuo akinančios saulės net balta (ši balta užlieja net kadrus), danguje nardo kregždės, prie nugaros limpa marškinėliai, o parduotuvės akvariumuose orą gaudo karpiai. Visi laukia audros, bet debesys taip ir nepraplyšta. Bent jau ne iki finalo.   

Erdvė – Vilnius – rodoma kaip besikeičianti, išgyvenanti transformaciją. Griūva seni ir dygsta nauji pastatai, vyksta renovacijos ir restauracijos, daug pastolių, gelžbetonio konstrukcijų ir aptrupėjusių sienų. Net kregždžių lizdai, į kuriuos akimirką įsižiūri kamera, yra apie statybas ir naują gyvenimą. Visa ši erdvė konstrastuoja su veikėjų vidiniu pasauliu. Jie, priešingai, yra įstrigę savo senuose būviuose, gyvena savotiškoje apatijoje ir neveiksnume. Atrodytų, kad viskas aplink juos juda ir keičiasi greičiau nei jie patys.

Kartu tai – vienatvės, komunikacinio vakuumo erdvė. Veikėjai vis klausia „Ko toks dirglus?“, „Kodėl tokia užsiparinusi?“, „Ko toks be nuotaikos?“, „Gal galim vėliau pasikalbėti?“, tačiau pokalbiai taip ir neįvyksta, bendravimas apsiriboja lakoniškomis buitinėmis frazėmis. Žmonės, kuriuos, regis, turėtum pažinoti geriausiai, lieka nepažinti ir, prisiminus anglišką filmo pavadinimą, „sutrikę“.  

Apie ką veikėjų tyla? Vytas – dvidešimt metų santuokoje išgyvenęs vyras ir paauglio sūnaus tėvas – pareiškia, kad nori skirtis, tačiau nepasako tikrosios priežasties – kad yra homoseksualus. Šią paslaptį žino tik mano jau minėtasis jo draugas, kuris, dar truputį, ir nusineš ją visiems laikams į kapus. Vytas supranta, kad anksčiau ar vėliau reikės žengti lemtingą žingsnį ir atsiverti šeimai, tačiau tik stebi Nerimi plaukiančius atletiškus baidarininkus, sėdi užsidaręs kambario tamsoje, galiausiai palieka namus ir išsinuomoja butą naujos statybos name, kuriame, anot agento, yra viskas, ko reikia: langai į pietus, modernus šildymas, parduotuvė ir kino teatras šalia. Naujoji kokybė.

Būtent tokią naująją kokybę – baltas sienas ir baltus baldus – savo klientams siūlo kita veikėja, interjero dizainerė Goda (Gabija Jaraminaitė). Tiesa, ji pati gyvena baltame steriliame bute, bet nei tos gyvenimo kokybės, nei juo labiau prasmės nejaučia. Mums leidžiama suprasti, kad Godą paliko vyras ir dabar ji iš naujo bando atrasti ryšį su žmonėmis. Kaip išbandymą sesuo jai „pasiunčia“ užsienietį iš Londono, kuris „yra labai fainas jos draugas“ ir pagyvens kelias dienas Godos bute. Moteris išsigąsta, pirmąją naktį iškeliauja nakvoti pas draugę, o likusias dienas vengia bet kokio susitikimo su nepažįstamuoju.

Trečioji veikėja Justė (Milda Noreikaitė) dirba pagalbos linijoje ir teikia žmonėms emocinę paramą, nors tos paramos, kaip rodoma, reiktų ir jai pačiai. Kartu su ja dirba ir jos vaikinas Paulius (Paulius Markevičius), su kuriuo santykiai yra atšalę, nors šis ir jo tėvai jau planuoja poros bendrą gyvenimą Pašilaičiuose. Čia ir butas išrinktas, ir šalia vaikų darželį stato – belieka sulaukti Justės lemtingojo sutikimo. Lyg spaudimo iš išorės nebūtų gana, Justė pradeda įtarti, jog laukiasi. 

Yra ir ketvirtasis veikėjas – miesto flaneur Anatolijus, kurio veido visą filmą taip ir nepamatome, bet kurio akimis Vilnių bei pačius veikėjus dalyje epizodų stebime. Iš pradžių sunku suprasti, kokia Anatolijaus vieta pasakojime. Jo balsas už kadro kartais erzina dirbtinumu, o subjektyvia kamera –tarsi iš jo žiūros taško – nufilmuoti vaizdai disonuoja su likusiomis dalimis. Filmo aprašyme teigiama, kad Anatolijus sujungia visas istorijas, tačiau labiausiai jis yra susijęs su Juste, kuriai vis paskambina pagalbos linija ir nori pakalbėti. 

Kas iš tikrųjų yra Anatolijus ir kokia jo funkcija pasakojime? Matyt, kiekvienas žiūrovas į šį klausimą atsakys savaip. Aš mąsčiau ir apie pačią kameros akį, apie kino mediją, kuri lyg rezervuaras „surenka“ veikėjų emocijas ir skausmą, kol galiausiai sprogsta (ir perkeltine, ir tiesiogine prasme), ir netgi apie Autorių iš didžiosios raidės (gal net pačią režisieriaus figūrą), kuris privalo mirti, kad jo kūrinys galėtų savarankiškai gyventi toliau.

Kiekvieno iš veikėjų vidinę dramą Tomas Smulkis išskleidžia užuominomis, smulkiomis detalėmis, puse lūpų. Tai – atidaus aplinkos stebėtojo kūrinys, iš pastarųjų metų lietuviškų filmų išsiskiriantis impresionistiniu stiliumi. Pastarąjį subtiliai kuria ir operatoriaus Vytauto Pluko kamera, ir Linos Lapelytės muzika, ir dailininkės Sigitos Šimkūnaitės spalviniai tonai. Tai – ne pasakojamasis, o labiau vidiniu vyksmu grįstas kinas, beje, labiausiai man priminęs Dovilės Gasiūnaitės „Narcizą“. Net finalinės audros panašios, nes yra simbolinės, atlieka aiškią funkciją. 

Režisierius veikėjams leidžia kadre tiesiog būti, stebi jų reakcijas, dirbtinai neforsuoja jausmų ir nesiekia dramatiškumo, nors retsykiais ir atrodo, kad užuominos pernelyg lengvai „nuskaitomos“. Na, pavyzdžiui, Vytas nužvelginėja atletus (homoseksualumas), Goda paslapčia žiūri į vyriškį parduotuvėje (artumo troškimas), Justė ilgai stovi prie higieninių įklotų lentynos (suprask, laukiasi). Kyla įspūdis, kad kartais režisierius pernelyg ilgai ir skrupulingai aiškina tai, kas ir taip aišku.

Be to, žiūrovams, kurie yra įpratę prie istorijų su priežastiniais ryšiais ir konkrečiais veiksmais, gali atrodyti, kad filmas per ilgai užsibūna viename taške, o veikėjai nenukeliauja jokio kelio ir nepasikeičia, kaip to reikalauja dramaturgijos pradžiamokslis. Bet ar tikrai?

Kulminacinėje scenoje – lyg kokia deus ex machina – prapliumpa audra. Ji trumpam pažadina veikėjus iš vidinio letargo ir nuplauna skausmą, susikaupusias emocijas.

Vytas dar prieš audrą panyra į vandenį – daugiabučių supamą tvenkinį, o po audros sėdi su sūnumi balkone ir galime tik spėlioti, ar išdrįso atsiverti, ką jaučia ir kaip jaučiasi. Goda pagaliau ryžtasi akis į akį susitikti su svečiu, bet šiam netikėtai išvykus ir palikus tik atsisveikinimo raštelį, prieš veidrodį susitinka su svarbiausiu žmogumi – savimi. O Justė, sužinojusi tragišką žinią apie Anatolijų (emocingiausia filmo scena), pliaupiant lietui keliauja naktinio miesto gatvėmis ir galbūt pirmą kartą po ilgo laiko tiesiog leidžia jausmams patiems veržtis pro kraštus. Ryte ji pabunda prie Pauliaus ir ilgai žiūri į jį miegantį.

Scenas po audros galima perskaityti ir kaip išsilaisvinimą, ir kaip grįžimą į status quo. Režisierius nepateikia aiškaus atsakymo, palieka erdvės žiūrovui. Drįsčiau tik spėti, kad labiau nei kasdienybę aukštyn kojomis apverčiančiais įvykiais ir radikaliais pokyčiais, jis tiki trumpomis atokvėpio minutėmis, po kurių, nepaisant visko, gyvenimas ir toliau tęsiasi. O tai – viltinga išvada.

 

Filmo kadruose - aktorė Milda Noreikaitė, aktoriai Arūnas Sakalauskas, Juozas Budraitis. "Just a moment" archyvo nuotr.

Komentarai