Atpažinimo džiaugsmas. Paroda „Laisvas kinas 1990-2020“

Ko gero, pasvarstymas apie tai, jog „laisvasis“ (tas, kur po 90-ųjų) mūsų kinas vis dar yra šioks toks našlaitis – galvojant apie jo, kaip reiškinio, su visais jam priklausančiais dėsningumais, kontekstais, nuopuoliais ir pakilimais, vertinimą (negaliu sakyti, kad bandymų nebūta, žinoma) – būtų priekaištas, visų pirma, pačiai sau. Nes iš tiesų argumentuotų atsakymų į klausimą „o tai kas trukdo imti ir padaryti?“ nelabai ir yra. Juk dažnu atveju filmą, kurį matai vakar dieną, tiesiog norisi jį žiūrėti, patirti, vertinti kaip savarankišką kūrinį, o ne ieškoti jam vietos istorinėje lentynoje. Kartais galbūt net nesupranti, kas įvyko – ar filmas yra pavienis „išsišokėlis“, ar jis su „kolegomis“ juda ta pačia kryptimi. Tad kurį laiką gali gintis atstumo nebuvimu – sunku „įkontekstinti“ ir bendrame plane pamatyti tai, kas vyksta čia ir dabar, vis atrodo, kad reikia laiko (gajus ir stereotipas, kad laikas pats savaime kažkam suteikia daugiau prasmės). Vėliau toji „vakar diena“ kažkaip netikėtai nutolsta dešimtmečiu. Nepamirštant ir to, kad savalaikiai vertinimai kartais (galbūt ne taip ir retai) reikalauja naujo permąstymo, o ir patys filmai, keletą metų pagulėję neliesti, neretai nušvinta visai kitoje šviesoje. Ir kiek daug tarp jų tų, prie kurių visgi norėtųsi grįžti. Tad metai bėga, ir tikrai ne atgal, o visa pastarųjų trijų dešimtmečių lietuvių kino istorija mano pačios (gal tik mano?) galvoje vis dar primena pelkę, iš kurios, priklausomai nuo nuotaikos ir aplinkybių, išnyra vienas kitas pavadinimas ar pavardė. 

Tad pirmoji parodos „Laisvas kinas 1990-2020“ parodos kuratorės Sonatos Žalneravičiūtės ir jos komandos pergalė, matyt, yra tai, kad šie trys lietuvių kino dešimtmečiai su ryškiausiais filmais, nepamirštant ir animacijos (o ši tai yra pati tikriausia našlaitė), apskritai atsiduria po vienu stogu, Lietuvos muzikos ir teatro muziejaus erdvėse – t.y. tampa reiškiniu, į kurį pagaliau galima pažiūrėti retrospektyviai. 

Įžengus į parodą pakliūni į pirmąjį kambarį, skirtą buvusiai Lietuvos kino studijai. Ant sienų „bėgiojant“ nepriklausomų kino studijų pavadinimams, atskiruose ekranuose gali stebėti dokumentiką – nuo L. Maculevičiaus kino kronikos, skirtos tik ką pastatytai studijai ir laikų, kai niekas nebūtų pagalvojęs, kad toje vietoje vieną dieną iškils gyvenamieji namai, iki simboliškos A. Jančoro „Paskutinės vakarienės“, fiksavusios paskutiniąsias studijos gyvavimo dienas. Tad tie dabar jau prisiminimu tapę griuvėsiai parodoje tampa laiko tuneliu, nuo kurio ir prasidės tris dešimtmečius trunkanti laisvo kino istorija.

Svarbus atviras kuratorės S. Žalneravičiūtės santykis su parodos lankytoju – atrodo, kad veiklos sau čia ras kiekvienas – tiek besidomintis lietuvių kinu, tiek tas, kuris yra matęs vos vieną kitą filmą. Nors neišvengiamai prieš kiekvieną ekspozicijos salę lankytoją pasitinka trumpas laikmečio aprašymas – kas naujo, kodėl, kokie iššūkiai ir temos – svarbiausi čia – ne istoriniai faktai ir vadovėliniai tekstai. Parodoje nerasime filmų turinio aprašymų (vieninteliai tekstai – tai ant sienų aptinkamos ištraukos iš kino kritikų atsiliepimų). Kaip nerasime ir visų tuo laikotarpiu sukurtų filmų – selekcija, net jei norėtum sutalpinti visus-visus, savaime suprantama, turėjo būti įvykdyta. Ir ji pakankamai sąžininga atsižvelgiant į siūlomą įvairovę, kai E. Vėlyvio „Zero“ gali pamatyti greta K. Buožytės „Auroros“; čia nerasime „gerų“ ir „blogų“ filmų. O gal net priešingai – rasime nedidaktinius paaiškinimus, kodėl kiekvienas matomų filmų – savaip svarbus ir papildantis nacionalinio kino formas.

Pasak parodos rengėjų, svarbiau už faktų atkūrimą jiems buvo perteikti nuotaiką -  tad ir parodoje nuo pirmo žingsnio užgriūna garsai, vaizdai ir daiktai. Viename interviu S. Žaneravičiūtė užsimena, kad tuos „daiktus“ (dekoracijas, užrašus, vaizdo įrašus ir visa kita, kas lydėjo filmų kūrimą) surinkti ir buvo sunkiausia – dalis jų jau buvo užmiršti, pamesti ar išmesti. Tad paroda visai netikėtai pasitarnavo ir dar vienu – „nereikšmingų“ artefaktų (kurie, pasirodo, ir reikšmingi, ir įdomūs, ir galintys papasakoti istorijas) išsaugojimo – klausimu. Galbūt pavyzdys, jau tapęs banaliu (nors iki parodos man jo neteko matyti), tačiau režisieriaus A. Matelio deklaracija yra labai charakteringas laikotarpio atributas, aiškiai parodantis, kuo tuo metu gyveno mūsų kūrėjai (deklaracija skirta ištaisyti Oberhauzeno kino festivalyje įsivėlusią klaidą nurodant, kad „10 minučių prieš Ikaro skrydį“ sukurtas ne SSRS, su pieštuku piešta Lietuvos vėliava, žodžiais žyminčia spalvas).

Parodoje gali klausytis – dalį filmų iliustruoja specialiai parodai sukurti kūrėjų pasakojimai, gali žiūrėti – verta užtrukti ratu išdėliotų kėdžių salėje, čia galima pamatyti nepanaudotų scenų, dokumentikos apie filmų kūrimą video. Turbūt galima ir liesti kas liečiama, bent šiek tiek, prieš tai pasinaudojus darbuotojų apdairiai į rankas įduota dezinfekuojančia servetėle. Paroda suteikia laisvę vaikščioti nuo vieno eksponato prie kito, už kažko užkliūti, kažką – praleisti nebijant, kad „pamesi“ mintį. Skatina netikėtai sustoti – net nejausdama didelių sentimentų Donato Ulvydo „Tadui Blindai“ su malonumu peržiūrėjau jų personažų žemėlapį – ta meilė, su kuria kuriamas išgalvotas filmo persoažų pasaulis, tiesiogine prasme graži. Galų gale – tiems, kurie kažkiek su lietuvių kinu jau susipažinę, suteikia sentimentų ir atpažinimo džiaugsmą – keisti buvo tie laikai, kai po pamokų gimnazijoje į jau nebeegzistuojantį kino teatrą eidavome žiūrėti AXX filmų (o net buvau pamiršusi, kad tokie buvo), ir kaip smagu net nepriėjus arčiau žinoti, kam priklauso didžiulė paplūdimio skrybėlė (jei filmo siužeto ir nebepapasakočiau, tai skrybėlė turbūt visiems laikams įsirėžė į regimąją atmintį).

„Laisvo kino“ paroda – grynai patyriminė, kviečianti pasinerti į kino kūrimo džiaugsmą, kino aikštelės magiją, kurios niekada nepamirš nei vienas, joje bent kartą pabuvojęs, ir laikmetį, kai tas kinas buvo kurtas. „Elitistiniu“ reiškiniu laikomas lietuvių kinas (pripažinkime, ne visų mėgstamas, ne visų suprantamas) parodoje tampa prieinamesniu ir lengvesniu. Ir tai nuima „svorį“ nuo lankytojo pečių – galima eiti be baimės, kad neatpažinsi, nežinosi ar nesuprasi. Belieka tikėtis, kad nebus aplenkta tik todėl, kad atsidūrė mažiau madingame muziejuje.

Iki 2022-06-27 Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Zenono Nekrošiaus nuotraukos (Teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvai)