Kino teatre. Sugrįžimas į pasaką

Filmo „Lobis“ kūrėjai nemeluoja sakydami, kad filmai vaikams (ne filmai suaugusiesiems apie vaikus) lietuvių kine - beveik neegzistuojantis žanras. Po Arūno Žebriūno „Naktibaldos“ (1973) ir „Seklio Kalio nuotykių“ (1976) vaikų filmai ilgus dešimtmečius buvo pamiršti - galbūt nepriklausomos Lietuvos vaikų poreikį kompensavo pakankamai gausi užsienio produkcija, gal prisidėjo ir tradicijos nebuvimas. Prieš beveik dešimtmetį vaikams apie emigravusių tėvų vaikų problemas trumpametražiame vaidybiniame filme „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (2014) pasakojo režisierius Ernestas Jankauskas. Na, o šiemet įvyko ir režisierės Agnės Marcinkevičiūtės ilgametražio vaidybinio filmo vaikams „Lobis“ premjera. Su filmo scenarijaus bendraautore Renata Šerelyte režisierė bendradarbiauja jau ne pirmą kartą - rašytojos romano motyvais sukurtas ir filmas „Vardas tamsoje“ (2013).

Filmas „Lobis“ pasakoja apie dešimtmetę Austėją (Patricia Volkova) ir jos stebuklingas atostogas kaime. Užsivertę neatidėliotinais darbais ir profesinio tobulėjimo kursais, Austėjos tėvai (Monika Valkiūnaitė ir Valdas Jaskūnas) neturi, kur palikti dukters, todėl vietoje pažadėto atrakcionų parko nusprendžia ją savaitei išvežti pas senelius, kurių mergaitė nematė nuo ankstyvos vaikystės. Kad nebūtų taip liūdna, kartu su savimi Austėja atostogauti pasikviečia ir su močiute gyvenantį draugą Martyną (Jonas Šumskas). Varlių karalyste pramintoje sodyboje gyvenantys Austėjos seneliai (Janina Matikonytė ir Vladas Bagdonas) pasirodo besantys keistuoliai, o tą patį vakarą užklupus audrai jie visai dingsta iš vaikų akiračio. Sodyboje vieniems likusiems vaikams kūdros varlė padovanoja netoliese esančioje ežero saloje užkasto lobio žemėlapį, o netrukus prie jų kompanijos prisijungia vietinis bendraamžis Augustas (Ainis Ratkevičius) su mažąja sesute Ryte (Bernadeta Mikutaitė). Keturiese jie patraukia į išbandymų pilną kelionę lobio link.

„Lobio“ kūrėjai atsiriboja nuo socialinės realybės kritikos, tačiau vaikams kalba apie universalias vertybes: nuoširdūs santykiai su draugais ir artimaisiais yra žymiai didesnis turtas, nei po žeme užkastos materialinės gėrybės. Po stebuklinės pasakos forma slepiasi aktualios vaikams temos, viena jų - komplikuoti vaikų santykiai su tėvais ir susvetimėjimas. Nuo savo tėvų nutolusi ne tik Austėjos mama. Austėja, nors ir turi abu tėvus, dažnai jų yra matoma kaip trukdis dirbti savo darbus. Martynas gyvena tik su močiute, o Augusto su Ryte tėvai (Andra Kavaliauskaitė ir Vaidas Praspaliauskas) šeimos laimę jau seniai yra iškeitę į alkoholio butelį. Kiekvienas vaikų, radęs išsvajotą lobį, visų pirma tikėtųsi nusipirkti ne ką kitą, o tėvus ir jų dėmesį. Kartu ekrane galime stebėti ir komplikuotus, tačiau puikiai atpažįstamus santykius tarp vaikų: norą turėti draugų, jiems patikti ir pritapti (net jei teks pameluoti), o kartu - ir vaikišką pavydą, kai dėl naujų pažinčių ima atrodyti, kad senai draugystei iškilo grėsmė. Filmo kūrėjus veikiausiai reikėtų pagirti ir už tai, kad jie nesiekia moralizuoti, pateikti vienintelės tiesos ar teisti savo personažų. Net ir vietinių kaimo gyventojų Augusto ir Rytės (kurie kartu - ir prieštaringiausi filmo veikėjai) ne visada garbingų poelgių vertinimas paliekamas atviru žiūrovui, nors iš jo, žinoma, tikimasi atjautos ir supratimo sudėtingomis sąlygomis augusiems vaikams.

Vyresniosios aktorių kartos pernelyg teatrališka vaidyba - ne vieno lietuvių filmo bėda, kurios neišvengė ir „Lobis“. Jei Kavaliauskaitės ir Praspaliausko tėvų-piratų hiperbolizuotos ekspresijos personažus dar būtų galima pateisinti tuo, kad jie - magiškojo pasaulio veikėjai, tai Austėjos tėvų žeriami dialogai filmo pradžioje - namuose Vilniuje, degalinėje - skamba dirbtinai ir neįtikinamai. Ir, priešingai suaugusiesiems, jaunieji filmo aktoriai (matyt, dar nesugadinti įpročio ir scenos) filme vaidina ir elgiasi labai organiškai. Kulminacinis filmo konfliktas - blankokas: Austėjos ir Martyno susitaikymas ir draugystės pamatymas kitoje šviesoje pernelyg skubotas, skęstantis tarp kitų įvykių ir pykčių, kad įtikintų. Filmo pabaigoje norėtųsi išgirsti ir vaikų refleksiją apie jų patirtus nuotykius (nors galimai tai nuskambėtų pernelyg didaktiškai), bet tai - tik smulkmenos.

Operatoriaus Giedriaus Jurkonio ir dailininko Ryčio Daraškevičiaus sukurta „Lobio“ erdvė - neabejotinai pasakiška, tačiau kartu - ir labai reali, leidžianti tikėti stebuklais kažkur čia pat, Anykščių rajone. Senelių sodyba ir ją supanti gamta neprimena nuglaistyto buities muziejaus, tokio mėgstamo kitų režisierių, ji grubi ir faktūriška. Tačiau užpildyta kompozitoriaus Tito Petrikio muzikos erdvė tampa gaivališka, čia atgyja ne tik varlės ir kiti gyvūnai, tačiau ir pati gamta - pelkės, miškai, ežeras - įgauna mitologinį atspalvį.

„Lobis“, žinoma, yra filmas pasaka vaikams. Paprastas, galbūt - be didesnių gelmių. Tačiau kviečiantis pasinerti į nuoširdų nuotykį ir pažadinti savo fantaziją. Arba prisiminimais grįžti į laikus, kai pasakos, kuriose stebuklai pynėsi su realybe, buvo neatsiejama savos vaikystės dalis.