Kino teatre. Nieko beprotiškai fantastiško

Kine yra keli būdai, kaip galima pasakoti apie garsias asmenybes. Dažniausi – du. Pirmasis – dekontruoti mitą, kitaip tariant, parodyti asmenybę kitoje šviesoje ir, svarbu akcentuoti, nebūtinai iš blogosios pusės. Antrasis – mitą sukurti, o dar dažniau jį tiesiog priminti, atgaivinti ir taip dar kartą įtvirtinti kultūrinėje atmintyje. 

Andriaus Lekavičiaus „Kernagis“ – kažkur per vidurį, nors arčiau antrojo. Filmo reklama žadėjo, kad muzikantą, dainų atlikėją, pramoginių renginių režisierių, televizijos laidų vedėją arba, kaip pats save vadino, tiesiog artistą pamatysime tokį, kokį visi gerai atsimename, bet kartu ir tokį, kokio niekada nematėme.

Šis pažadas intriguojantis, net jeigu esi matęs ankstesnius režisieriaus filmus „Mes už... Lietuvą!“ (2012) ir „Spec.Žvėrynas“ (2019) ir žinai, kad jie pasižymi paprastu žvilgsniu į istoriją bei žmones, yra su lengvu patriotiniu pamušalu, be didesnių ambicijų.

Paprastas tas žvilgsnis ir naujame filme. Apie Kernagį režisierius pasakoja chronologiškai, pradėdamas – ir tai reikšminga – ne nuo jo kaip žmogaus, bet kaip kūrėjo gimimo: pirmųjų pasirodymų su dainuojamąja poezija ir Beno vaidmens Algirdo Aramino „Mažoje išpažintyje“ (1971). Šie kadrai, o kartu ir įžanginis paties Kernagio kreipimasis į kamerą, į mus, užduoda toną: tai bus artisto kelio istorija.

Ją režisierius konstruoja iš archyvų. Po rimtojo dainuojamosios poezijos etapo prasideda „nerimti“ kabareto „Tarp girnų“ laikai. Juos keičia „Dainos teatras“ ir gastrolės Amerikoje. Šiam iširus prasideda paramos koncertai, įvairių laidų vedėjo veikla ir pasirodymai legendiniame Palangos muzikos klube „Anapilis“. Dar vėliau televizijos etapas – pramoginės laidos „Paskutinis šansas“ ir „Muzikinis viešbutis“, realybės šou „Robinzonai“.

Per šiuos karjeros tarpsnius režisierius šuoliuoja lengvai ir tvarkingai, prie vienų užsibūdamas ilgiau, kitiems skirdamas vos kelias ekrano minutes. Toks pasakojimo būdas, matyt, yra parankiausias, norint nužymėti pagrindinius kūrybinės biografijos taškus ir parodyti, koks Kernagis buvo įvairiapusis, kiek visko darė, kaip nuolat save perkurdavo, kiek turėjo idėjų ir kūrybinės energijos. Jei toks tikslas ir buvo, tuomet režisieriui pavyko. Tačiau žiūrint vis tiek neapleido jausmas, kad apie tokį kūrėją kaip Kernagis – per paprasta ir per maža. 

Kai supranti, kad viskas, ką toliau matysi, bus tik vaizdais išskleista, atleiskite, bet vikipedija, visas filmo reklaminės kampanijos sukurtas lūkestis ima bliūkšti. Akivaizdu, archyviniai kadrai Lekavičiui tėra tik montažinis vienetas, o ne medžiaga, galinti šį tą daugiau pasakyti apie istorinį laiką ir žmones, tereikia į ją atidžiau įsižiūrėti ir mokėti prakalbinti. 

Režisierius tik kabina archyvinius kadrus vienas prie kito, bet šie nesikalba, neįskelia jokios minties ir nekuria prasminės įtampos, kas šiaip jau yra bet kokio montažo uždavinys. Jei to nematyti, viskas panašėja tik į chronologiškai sudėliotų kadrų vėrinį, vedantį viena galima linkme.  

Tiesa, šalia nostalgiškus prisiminimus žadinančių kadrų, atsiranda ir niekur nerodytų akimirkų iš asmeninio archyvo. Jas videokamera užfiksavo pats Kernagis, jo sūnus ir draugai. Pavyzdžiui, gastrolės Amerikoje, kurių metų Ilona Balsytė su kitais „Dainos teatro“ nariais degustuoja Lietuvoje vis dar deficitinius ananasus, bananus, kokosus (šie primena kopūsto skonį). Arba aukso vertės epizodai iš koncerto Aukščiausiosios Tarybos gynėjams Sausio 13­-osios naktį ar Kalėdų namuose akimirkos. Šie epizodai įdomūs, autentiški ir išties vertingi, nes leidžia pamatyti tą žadėtąjį kiek kitokį Kernagį, tačiau labiau motyvuotos vietos bendrame pasakojime taip ir neranda, yra kaip tos razinos. Saldžios, bet batono skonio nekeičia. 

Režisierių galima pagirti nebent už sprendimą atsisakyti kalbančių galvų ir nesikreipti į Vytauto Kernagio draugus ir kolegas, kad šie pasidalintų mintimis ir prisiminimais, o pasakotojo vaidmenį patikėti pačiam maestro. Tai sukuria artimą, beveik išpažintinę atmosferą. Visą filmą girdime ištraukas iš įvairių pokalbių su Kernagiu. Jis prisimena, komentuoja, svarsto apie kūrybinį kelią ir priimtus sprendimus. Tik gaila, kad režisierius ne visada paieškojo įdomesnio ir subtilesnio santykio tarp vaizdo ir užkadrinio balso. Jie (bent mano ausiai) vietomis vienas kitam trukdė. Kad ir epizode iš filharmonijos, kai Kernagis dainuoja „Severiutę“. 

Sutinku, kad komentuoti, ko filme trūko, ar kas galėjo būti kitaip, nėra kritiko darbas. Bet po peržiūros svarstydamas, kodėl „Kernagis“ man pasirodė toks vienplanis kūrinys, supratau, kad čia nėra konteksto. Koks buvo tas istorinis laikas, kai Kernagis pradėjo kurti ir kūrė? Kodėl būtent jis sulaukė tokio populiarumo? Ką tokio užkabino lietuvio sieloje, kad tapo kone tautos dainiumi, legenda? Kodėl jam buvo svarbi Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio kūryba? Ką joje išskaitė?

Suprantu, kad šie klausimai reikalauja analizės, interpretacijos, kitokios režisūrinės žiūros, galiausiai, matyt, ir tų kalbančių galvų. Andrius Lekavičius nėra Sergejus Loznica, o filmas nesivadina „Kernagis. Kontekstas“. Tačiau platesnis žvilgsnis galėjo išvesti filmą iš televizinės apybraižos formato, iš gyvenimo būdo žurnalo į kiną, suteikti medžiagai daugiau gyvybės ir gylio. Maža to – gal net pamėtėti idėjų padaryti kažką išties durno. Būtent taip apie dalį savo dainų sakė pats Kernagis: jos ne kvailos, jos durnos, tai ne tas pats.

Kernagis yra per ryški asmenybė, kad apie ją būtų papasakota taip blankiai, o jo reikšmė ir indėlis į Lietuvos kultūrą tikrai didesnis nei skelbia formalus pradžios titras juodame fone, beje, nurašytas kone iš tos pačios vikipedijos. Kad buvo dainuojamosios poezijos Lietuvoje pradininkas. Kad sukūrė beveik 200 dainų pagal įvairių poetų kūrybą. Taip – bet kas iš to?

Todėl tikiuosi, kad tai nebus vienintelis kino filmas apie nuostabųjį, mano taip mėgstamą ir pasiilgtąjį Vytautą Kernagį. Pradžia jau yra. Dabar belieka padaryti kažką išties beprotiškai fantastiško.