Kino teatre. Vakarėlis tėčiui

Keistas sutapimas - tris „Kino pavasaryje“ rodytus naujus lietuvių vaidybinius filmus - Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmą apie gyvenimą“, Lauryno Bareišos „Piligrimus“ ir Kristijono Vildžiūno „Dainas lapei“ - jungia netekties ir susitaikymo su ja tema. Ne vienerius metus kurti filmai didžiajame ekrane „susitiko“ šiuo keistu metu, kai pasaulis draskomas pandemijos ir karo, o netekties tema, kaip ir baimė netekti - kaip niekad artima (nors, matyt, mirties tema - universali ir amžinai aktuali).  Kiekvieno filmo pagrindiniai personažai ir personažės turi įveikti savo „pragaro ratus“ atsisveikindami su artimaisiais, bet lyginti tarpusavyje filmus nėra prasmės - skiriasi režisieriai ir jų ištarmės priemonės - nuo fantasmagoriškų sapnų iki buitiško realizmo. Nepaisant to - įdomu stebėti, kaip skirtingais kampais susitaikymo su netektimi tema skleidžiasi ekrane. Ir kartu įdomu pasvarstyti (bent pačiam sau), kaipgi čia nutiko, kad ši tema staiga užgimė keliose skirtingose galvose. „Piligrimai“ jau pradėjo savo kelionę ekranuose, o likusius du verta pamatyti ateinantį rudenį.

„Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ - režisierės D. Šarutytės ilgametražis debiutas. Dar žiūrint filmą neapleidžia mintis, kad labiau tinkantį pavadinimą sunku būtų sugalvoti. Filme pasakojama apie kelias jaunos moters Dovilės (Agnė Misiūnaitė) dienas organizuojant tėvo laidotuves. Ir kartu tose keliose chaoso ir prisiminimų pilnose Dovilės dienose sutelpa visas (ne tik Dovilės, daugelio mūsų) gyvenimas - neišvengiama netektis ir ją lydintis skausmas, situacinis kasdienybės absurdas, santykiai su artimaisiais ir tai, kaip laikui bėgant jie keičiasi. Galų gale - ir tai, kaip keičiamės mes patys.

Filmas prasideda scena Paryžiuje - trys draugės, tarp kurių - Dovilė, linksminasi mieste. Čia filmo veikėjos pačios reziumuoja ir vieną filmo temų - kartais esame panašesni į savo tėvus, nei to norėtumėme (net jei kažkada sau sakėme, kad tokiais tikrai nebūsime). Nors kirba mintis, kad šioji scena filme nelabai dera prie visumos, net jei joje ir pasirodo paskutinis tėčio skambutis Dovilei, tematiškai sujungiantis ją su filmo finalu.

Tikroji filmo pradžia, pakviečianti į Dovilės kelionę – ir po miestą organizuojant laidotuves, ir po atminties užkaborius - visgi yra scena, kurioje Dovilei skambučiu pranešama apie tėvo mirtį. Ant namo stogo stovinčios Dovilės siluetas vis labiau tolsta, iki kol ji tampa vienišu tašku grėsmingų industrinių statinių fone - lyg viso pasaulio svoris dabar būtų užgriuvęs ant jos vienos pečių, o ji pati - tokia maža ir bejėgė. Kadras puikiai iliustruoja vidinę Dovilės būseną, kurią stebėsime likusio filmo metu - užgožta naujų atsakomybių ir viso foninio „triukšmo“, lydinčio laidotuvių organizavimą, ji neturi laiko pasirūpinti savimi ir susivokti savo jausmuose.

Kadruose matomos erdvės detalės - kaip kad išgulėta sena sofa, ištarti žodžiai ar pačios Dovilės, pašalinių žmonių gestai tampa tiltu į Dovilės vaikystės prisiminimus, kuriuose ją ir jos dar neišsiskyrusių tėvų šeimą filmuoja tas pats laidotuvių „kaltininkas“ - tėvas. Režisierė šiam tikslui panaudoja savo šeimos archyvinius kadrus (neabejotinai didelės drąsos pareikalavęs žingsnis), filmui suteikiančius intymumo - tarsi pro rakto skylutę galėtum pažvelgti į pačios Dovilės vidų ir jos išgyvenimus - juk būtent gražūs praeities prisiminimai netekus artimojo užpildo paliktą tuštumą. Panaudoti archyviniai kadrai taip organiškai įsilieja į filmą, kad net nesusimąstai, kad prisiminimai galėtų priklausyti kažkam kitam, o ne ekrane matomai jau suaugusiai Dovilei. 

D. Šarutytė su scenarijaus bendraautoriumi Titu Lauciumi puikiai jaučia realybės faktūrą - Dovilės kelionę per biurokratines įstaigas, šarvojimo sales ir pigesnes ritualines paslaugas teikiančias garažuose įsikūrusias bendroves lydi komiški nutikimai - ko verta vien scena, kai šeimos draugas Tadas (Kęstutis Jakštas) laidojimo namuose sutinka buvusią sekretorę (Inga Maškarina), o Dovilė su savo menku rūpesčiu - rasti pigesnę šarvojimo salę - atsiduria antrame plane. Filmo kūrėjai tai daro nuosaikiai, nehiperbolizuodami, tik primindami, kad net ir tokio tragiško įvykio fone gyvenimas tęsiasi su visomis savo spalvomis, o kažkam tavo artimojo netektis - tik kasdienio darbo dalis.

Filmo kulminacija pasiekiama laidotuvių scenoje, Dovilei pasiryžus tėvą išlydėti tokiu, kokiu ji jį prisimena savo geruose prisiminimuose - laimingą, veiklų ir apsuptą draugų. Ant šarvojimo salės sienų pradedamos kabinti tėvo jaunystės nuotraukos, o į procesą įsijungia vis daugiau tėvo draugų ir artimųjų. Į dabarties vaizdus dinamiškai įsilieja Dovilės prisiminimų iš tėvų vakarėlio bute kadrai, jie vis keičia vieni kitus tol, kol ribos tarp praeities ir dabarties tarsi nebelieka - atsisveikinimas su tėvu virsta maža švente, kur geri prisiminimai nustelbia tai, kas buvo blogo ir bent trumpam suartina visus per laiką nutolusius buvusius draugus. 

„Ką tu matai?“ - vis reikliai klausia praeities Dovilė ją filmuojančio tėčio. Atrodo, kad klausimas nuskamba vėl ir vėl, ir kartu diktuoja vieną subtilių filmo temų - svetimo žvilgsnio perspektyvą, ar tai, kaip tas žvilgsnis keičiasi kai suaugame patys. Nostalgiški vaikystės prisiminimai užgožia tėvo alkoholizmo problemą, kurią Dovilė, panašu, dar ne iki galo supranta. Darnią kameros užfiksuotą šeimą keičia tėvų skyrybos ir susvetimėjimas - ne tik suaugusiųjų, bet ir Dovilės. Dovilės ir jos motinos (Nelė Savičenko) dialogas apie tėvo nupirktas megztas kalėdines kojines („galvojau, kad tikrai bus baisios ir ne vilnonės“) tą su laiku atėjusį susvetimėjimą tik pabrėžia. Ir pačiai Dovilei, matyt, reikės ne dienos ir ne mėnesio, kad galėtų atsakyti į klausimą, ką mato ar matė kitas, priimdamas savo gyvenimo pasirinkimus.

„Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ - paprastas filmas, kuriame mažai kas vyksta - mergina, netekusi tėvo, pastūmusi gedulą į šoną, per kelias dienas turi suorganizuoti jo laidotuves. Bet tame paprastume slypi emocinis paveikumas ir atpažinimas (sakyčiau - atpažinimo džiaugsmas, bet veikiau – atpažinimo liūdesys) paprasčiausio gyvenimo - su vaikystės prisiminimų grožiu ir santykiais su artimaisiais, kartais tokiais komplikuotais ir neiškalbėtais. Todėl „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“, būdamas tokiu paprastu ir visai ne monumentaliu, kartu su žiūrovu iškeliauja iš salės ir vis sugrįžta į jo mintis.

Nuotraukose - filmo plakato fragmentas, kadruose - aktorės Nelė Savičenko, Agnė Misiūnaitė, aktoriai Kęstutis Jakštas, Robertas Aleksaitis.

Tekstas buvo publikuotas www.lfc.lt po šiųmetinio "Kino pavasario", kuriame Dovilės Šarutytės filmas "Ilgo metro filmas apie gyvenimą" dalyvavo konkursinėje programoje. Filmą šiuo metu galima pamatyti Vilniuje, kino centre "Skalvija".