Kino teatre. Sapnų labirinto galia

Ne kartą teko girdėti, kad lietuviškas kinas – snobiškas, pretenzingas ir save suvokiantis taip rimtai, jog gink Dieve, niekada nepavyks jo perprasti taip, kaip reikėtų. Šio požiūrio patvirtinimo likučių dar rastume, bet, atrodo, pastaruoju metu atsiranda vis daugiau lengvumo ir subtilios ironijos, lyg sakančios, kad viskas nėra jau taip sureikšminta, kaip kartais gali atrodyti. Autoriai vis labiau yra linkę pažaisti ir istorijomis, ir formomis, ir vaizdais, todėl ir žiūrovą verčia tik bandyti viską suprasti stebeilijant rūpintojėlio žvilgsniu, o kviečia tiesiog įkristi į filmo pasaulį ir trumpam pabėgti iš tikrojo. 

Visišką pabėgimo opciją siūlo tik ką kino teatruose pasirodęs Kristijono Vildžiūno filmas „Dainos lapei“. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima pamanyti, kad tai dar vienas sunkus ir melancholiškas filmas. Pastarųjų savybių jam nepritrūksta, tačiau jos nėra pagrindiniai filmo dėmenys.

„Dainų lapei“ siužetą trumpai būtų galima apibūdinti taip: netektį išgyvenęs vyras ieško būdų pabėgti nuo realybės ir sugrįžti į akimirkas, kai mylimoji dar buvo gyva. Iš pažiūros – nieko itin painaus ar sudėtingo – įprasta drama, kurios varomoji jėga yra emocijos. Tačiau režisieriaus pasirinktas pasakojimo būdas vietoj atviro skausmo pasiūlo vizualinį sapnų labirintą. Sapnų tikrąja to žodžio prasme. 

Aktoriaus Luko Malinausko kuriamas Dainius jau nuo pat pirmų filmo kadrų, atrodo, nuolat laukia kažko laukia ar ieško sau vietos vienkiemyje; jis įsikūręs name-kupole. Iš karto sukuriamas įspūdis, kad jis šitoje aplinkoje – svetimas, iškrentantis iš bendro konteksto. Toks jis kaime iš tiesų ir yra – dirbantis reklamos agentūroje muzikantas, tipiškas miesto jaunuolis, kaime bėgantis nuo miesto šurmulio. Filmo pradžioje ilgai neišgirstame nė vieno žodžio – esame su Dainiumi kartu jo vienatvėje ir išgyvename gedulą, kurį, panašu, personažas neigia. 

Atrodžiusios įprasto siužeto filmu „Dainos lapei“ po truputį tampa kelione po sapnų pasaulio labirintus. Pagrindinis dėmesys, atrodo, turėtų būti nukreiptas į Dainių, tačiau galiausiai herojus tarytum pasitraukia į antrą planą. Tiesiog pati sapniška filmo estetika užima pagrindinį filmo vaidmenį – veiksmas atrodo tarsi plaukiantis, it per lengvą rūką. Kuo giliau Dainius krenta iš vieno sapno į kitą – tuo mažiau dėmesio jam skiriame. Jį nugali jo paties proto ir vaizduotės sukurtos konstrukcijos. Na, dar pagardintos grybais ir žolelėmis. Eskapizmo tikslą pasiekti tikrai pavyksta.

Kad ir kaip norėtųsi išvengti paralelės su Christopherio Nolano „Pradžia“, tačiau šis flimas, panašu, yra lyg inspiracija „Dainose lapei“ pasakojamai istorijai. Ir Nolano, ir Vildžiūno filmuose labai panašūs atskaitos taškai – gedintys vyrai, sapnų pasaulyje pasirodančios jų mirusios žmonos, kurios dar buvo ir sapnų ekspertės, po sapnų pasaulį lydintys asistentai, įspūdingi vizualiniai dariniai pačiuose sapnuose. Tik Nolano versijoje, kaip ir priklauso Holivudiniam blokbasteriui, daug veiksmo, gaudynių, efektų, viskas vyksta pergrūstame mieste, kai tuo tarpu Vildžiūno filme – daug ramybės, savieiškos, gelbėjimo misija skiriama ne visam, o vienam vidiniam pasauliui. Manyčiau, kad žinant „Pradžią“, žiūrėti „Dainas lapei“ net kiek lengviau – mažiau chaoso, bandant suprasti, kas vyksta. 

Plaukiantį įspūdį padeda kurti ne tik pats klampinimas į sapnus, bet ir puikiai dailininkų kuriama atmosfera ir muzika. Sapnų pasaulyje pereiname nuo paprastos buities iki groteskiškų vestuvių, kuriose vietoj seno gero šakočio ar baltos mišrainės serviruojamos rankos, kojos ir viskas, ko nesinori. Ir jaunosios pritrūksta. Nors čia turbūt galima apčiuopti ir tam tikrą susitaikymą su tikrąja už sapno ribų esančia realybe – tokia pačia negražia ir atšiauria, kaip ir šitos viduryje laukų žiemą vykstančios vestuvės, iš kurių norisi tik bėgti, kad pats netaptum antruoju patiekalu. 

Turbūt stipriausią atmosferinį įspūdį palieka koncerto scena – ir muzika, ir iš šviesų kuriamas vaizdas žiūrint filmą dideliame ekrane tikrai gali priversti pasijusti it koncerto dalyviu. Raudonos atspalviai net truputį svaigina ir įklampina, kaip Dainių, vis papuolantį į pelkę. Sapnininke jis tikrai turėjo patikrinti, ką reiškia sapnuoti pelkes.

Filme nemažai ironijos bei vidinių juokelių ( jaunos ir perspektyvios teatro režisierės Kamilės fanai supras). Policijos ir kaimo parduotuvės epizoduose subtiliai primenama, kad kartais pati realybė duoda daugiau nerealumo negu sapnas. Tik periferijoje policijai pranešus apie naminukės fabriką, galima sulaukti atsakymo, kad viską žinom. Arba pranešus apie galimą smurtą prieš berniuką sulaukti tik gūžtelėjimo pečiais. Va, ir gyvenimo siurrealizmas. 

Norint pasimėgauti „Dainų lapei“ atmosfera verta tiesiog plaukti filmo laiku. Ne tik pagrindinį herojų, bet ir publiką tikrai „veža“ vaizdai – nuo Mindaugo Survilos užfilmuotų gyvūnų iki įmantriausių dailės konstrukcijų derinyje su lengva roko muzika. Taip, galbūt galiausiai pasimeta pats gedulas ir tikslas, dėl kurio plaukiojama, bet ir tai - iš gyvenimo.