Menas mylėti meną. R. Paukštytė: tekstai panašūs į autorius

Kino kritika yra neatsiejama kino proceso dalis. Tačiau ši profesija ir jos atstovai visad labiausiai kvestionuojami: kokia jų įtaka filmo likimui, žiūrovų pasirinkimui ir kino salių lankomumui, publikos edukacijai, skonio lavinimui. Vis ginčijamasi, ar svarbi kritika kino raidai, ar ji iš viso reikalinga ir beegzistuoja šiais socialinių medijų ir viešųjų ryšių įsigalėjimo laikais. Šiandien kino kritika tampa kino vartojimo vadovu, patariančiu, kokį audiovizualinį produktą vartoti, o kokį ne. O tokios kritikos, kuri analizuotų filmą, parodytų jo kontekstą, pasvertų jo vertę, suteiktų jam naujų prasmių, taptų raktu į filmą, nėra daug ir ją rašyti itin sunku.

Rinktis kino kritiko profesiją – labai drąsus ir rizikingas žingsnis. Tiesą pasakius, racionaliai sunkiai paaiškinamas. Kino kritiko profesijos pasirinkimas, kaip taisyklė, yra meilės kinui, ar net tam tikro „apsėdimo“ pasekmė.  Neįveikiamo noro žiūrėti filmus, galvoti apie juos, diskutuoti, rašyti. Anot garsiojo prancūzų kino kritiko, kino istoriko Jeano Douchet, kurio vardas neatsiejamas nuo žurnalo „Cahiers du cinéma“ Naujosios bangos laikais, „kino kritika yra menas mylėti meną mylėti“.  Juk kinas tikrai yra menas mylėti tą realybę, kurią filmuoji  – žmones, peizažus, vietas. Kritiko misija nėra teisti, o mylėti kiną ir ginti jo vertybes. 

Pokalbių ciklas „Menas mylėti meną“ skirtas pasigilinti, o ką apie kino kritiką mano Lietuvos kino kritikai. Įvairių kartų ir patirčių. Kalbinant kolegas norėjosi išlaikyti pusiausvyrą tarp jų asmeninių prisiminimų, patyrimų, laikmečių konteksto ir visada aktualių profesinių klausimų bei temų, rūpinčių visiems užsiimantiems kino tyrinėjimu. Kiekvienas šių pokalbių – tikra profesinė pamoka, ir, žinoma, malonus susitikimas su kolegomis. 

 Neringa Kažukauskaitė

 

Kino ir teatro kritikė Rasa Paukštytė (g.1965), baigusi studijas 1989 Sankt Peterburge, dirbo Lietuvos kinematografininkų sąjungoje, LR Kultūros ministerijos Kino skyriuje, savaitraščio „Literatūra ir menas“, dienraščių „Verslo žinios“, „Lietuvos rytas“ redakcijose, vedė LRT laidą apie kiną. Dešimt metų ji buvo  žurnalo „Kinas“ redaktorė. Nuo 2004 iki šiol R.Paukštytė – Lietuvos kinui skirtos interneto svetainės lfc.lt redaktorė. Kritikė parengė knygą apie kino režisierių V. Žalakevičių „Aš nežinau... „(1997), ji viena iš autorių ir redaktorių leidinio „Trumpa kino istorija“ (2011, 2013). R. Paukštytė dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būsimiems kino profesionalams, daug metų yra kviečiama eksperte įvairiais kino srities klausimais. Ji yra LKS kino kritikų gildijos patikėtinė.

Rasos tekstai apie kiną pasirodė spaudoje 9-to dešimtmečio pabaigoje ir iš karto išsiskyrė savita intonacija, jaunatviška narsa, originaliu stiliumi, laikmečio pojūčiu ir emocionalumu. Nuo to laiko prabėgo nemažai metų, per kuriuos Rasa nuolat ir daug rašė ir teberašo apie kiną, o jos tekstai neprarado savo vertingiausių savybių – kūrybinės drąsos, savitumo, svarbiausia – aistros kinui. 

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------

 

-- Nuo mažumės norėjai būti kino kritike?

-- Turbūt ne. Norėjau dirbti archyve su senais dokumentais. Tokia buvo slapta svajonė. Slėptis bibliotekoje ar knygyne, kur nors tarp žodžių ir popierių. 

Paauglystėje, prisimenu, į tokį kultūrnamį Klaipėdoje atvažiuodavo lektorė iš Maskvos (gal tai buvo „Žinijos“ draugijos iniciatyva, gal kieno kito). Nebeatmenu tos moters pavardės. Įspūdį darė ir jos pasakojimai, ir ypatingai rodytos trumpos, kelių minučių ištraukos iš J. L. Godard‘o, F. Truffaut ir kitų „naujosios bangos“ režisierių filmų. Kokia buvo laimė tai matyti 80-ųjų pradžioje. Tie maži filmų gabaliukai - žiūri į juos kaip pro rakto skylutę, ir atsiveria kitoks, kitokių vaizdų, mąstymo jais pasaulis. 

Noro rašyti apie kiną (ir apie teatrą, žinoma) „kablį pagavau“, kai studijavau Peterburge, Teatro, muzikos ir kinematografijos institute. Rašymo malonumą retsykiais pajusdavau, rašydama kursinius darbus – apie Edmond‘o Rostand‘o „Sirano de Beržeraką“, Jeano Anouilh‘o „Vyturį“. Negaliu pasakyti, kad man tai lengvai sekėsi. Toks dvigubas jausmas -- ir noriu, ir sunku. Labai gerai prisimenu savo pirmąją recenziją žurnalui „Kinas“ apie kažkurį Romano Balajano filmą (atrodo, kad tai buvo „Biriukas“). Ją užsakė Živilė Pipinytė. Tai buvo lyg toks nuosprendis sau pačiai – patiko galvoti apie kiną ir versti tą galvojimą tekstu. Patiko žurnalo „Kino“ žurnalo chebra, atmosfera, kalbos apie filmus ir apie tekstus apie filmus. Net tokia nuotrauka yra – Saulius Macaitis, Ž. Pipinytė, dailininkas Jokūbas Jacovskis, aš ir virš mūsų užrašas „Kocham kino“. Už kadro liko Linas Vildžiūnas, Skirmantas Valiulis, Audronė Jablonskienė, kiti svarbūs man vyresni kolegos.

Vyresni kolegos ne tik užsakinėjo straipsnius, bet ir patikėjo padaryti mums 1992 m. „Kino“ jaunimo numerį – darėme jį kartu su Vaidu Jauniškiu, Aivaru Prancūzevičiumi, Mariumi Daškumi. Tai buvo ohoho gestas - jauni, durni, galvojat, kad protingi, imkit, darykit. Kolegų santykiai, pasitikėjimas labai daug reiškė. Tada, beje, atsirado ir susidomėjimas žurnalo, leidinių darymu.

-- Ar tokia kolegiška aplinka gali tapti profesijos mokykla kino kritikui? 

-- Tikrai manau, kad gali, yra net būtina. Kritikas tuščioje erdvėje, apskritai, negali atsirasti, ypač tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, ir kur kino laukas iš esmės koncentruojasi viename mieste. Svarbu jausti kolegų palaikymą, jų kritiką, nebūtinai tiesioginę. Gal kolegos tau tiesiai ir nepasakys, kad nusišnekėjai, bet pajausi iš kažko.

Kitas dalykas, be ko nėra, man rodos, kino kritiko – be nuolatinio, kasdieninio rašymo. Išmokti rašyti apie kiną galima tik rašant apie jį – ir niekaip kitaip. Palanki terpė ir nuolatinis rašymas – rodos, du dalykai, kurie kritiką padaro kritiku. Gali žinoti kažkur parašytas taisykles, gali žinoti, kokie yra filmo segmentai, idealios recenzijos receptą, bet kol nepradėjai balto popieriaus lapo pildyti žodžiais – tavęs kaip kritiko (ės) nėra. Kaip sakė Vytautas Žalakevičius -- man rodos, jis kažką citavo – kol neprabyli, nežinai, ką galvoji. Kol neparašai, nežinai, ką galvoji apie filmą. 

-- Kai tu, Audronis Liuga grįžote po mokslų Peterburge, prasidėjo kino kritikų kartų kaita. Koks buvo tas skirtingų kartų susitikimas?

-- Neidealizuoju. Buvo visokių įtampų. Hierarchija egzistavo: yra senbuviai, yra jauni žmonės, bet... Ar gali visą žurnalą „Kinas“ užpildyti du ar trys žmonės? Ne. Reikalingas autorių ratas. Net labai saugant savo darbo vietą ar vietą kritikų panteone, tiesiog negali neįsileisti kitų žmonių. Taigi naujų žmonių atėjimas į kino kritiką buvo diktuojamas ir poreikio, būtinybės. Vienas kitas ir atsirado. Mažai šioje profesijoje žmonių buvo, tad tokio ryškaus kartų skirstymo, tam tikrų bangų ir nėra. Pastarąjį dešimtmetį, kai Lietuvoje pradėti ruošti kino kritikai, kinotyrininkai, kai žmonės pagaliau turi galimybes išvažiuoti mokytis į užsienį (o jos dar ilgai ir po Nepriklausomybės atkūrimo buvo labai ribotos) ir sugrįžta, galima kalbėti apie pastebimesnę kartų kaitą, kuriai priklauso Elena Jasiūnaitė, Mantė Valiūnaitė, Aistė Račaitytė, Ilona Vitkauskaitė, Laura Šimkutė, anksčiau pradėjo dirbti Gediminas Kukta, Santa Lingevičiūtė, žinoma, nebūtinai visi baigę specialius kino kritikos mokslus. O mūsų karta gi susirinkom anarchiškai, tarsi valkatos iš įvairiausių kampų subėgome. 

-- Būtent. Labai tiksliai apie mus pasakei.

-- Tai buvo tiesiog naujų žmonių įsiliejimas į profesiją. Bet prašokom studijas Peterburge. Ką be profesinių žinių davė šita patirtis?

 -- Akiratį, akiratį, akiratį. Jei padariau ką sau jaunystėje gero – tai sėdau į traukinį ir išvažiavau į Peterburgą. O kur dar galėjau išvažiuoti studijuoti teatro, kino? Lietuvoje nebuvo nei teatrologijos, nei kinotyros, Berlyno siena sugriuvo kaip tik tais metais, kai baigiau institutą, be to, prireikė laiko tuos „griuvėsius“ iškuopti (koks įdomus ir sunkus tai buvo procesas). Nors kai dabar pagalvoju, nenorėčiau būti vietoje mamos, kuri išleido ten savo vaiką. Didžiulis miestas, jame reikėjo nepasimesti, išgyventi. Pagundų tame mieste daug. O dar prasidėjo pertvarka, kuri įnešė dar daugiau pagundų ir laisvės, visokios. Pirmas dalykas, kurį iš Piterio ir pirmos dienos institute prisimenu: koridoriuje piktinasi vyresnių kursų kolegė, mat uždraudė rūkyti auditorijose, ir visus išvarė rūkyti į koridorių. Jos skardus balsas skambėjo per tris aukštus.  Kai kurie dėstytojai, tiesą sakant, to draudimo nepaisė ir toliau rūkė auditorijose... Net buitiniame lygmenyje tame institute tvyrojo kažkokia nepaklusnumo dvasia. 

Peterburge vyko daug užsienio teatrų gastrolių, o kino teatruose prasidėjo filmų retrospektyvos: Lucino Visconti, J. L. Godard‘o... Įspūdį darė kino kritiko Olego Kovalovo pristatymai R. W. Fassbinderio filmų „Spartako“ kino teatre: kaip juos reikia žiūrėti, kaip šiose juostose atsispindi Vokietijos istorija ir traumos. 

-- Bet Peterburge buvo ne tik daug ką pamatyti ir išgirsti, bet ir su kuo bendrauti – toje aplinkoje sukosi ryškiausi mūsų kartos rusų kino kritikai: Michailas Trofimenkovas, Sergejus Dobrotvorskis. 

-- Studijų metais nebuvau su Miša Trofimenkovu pažįstama. Žinojau apie jį - toks jaunas genijus frankofilas iš universiteto. Susipažinome kitą vasarą po studijų baigimo. Susidraugavome, nuolat susitikdavome festivaliuose, daugiausia Berlinalėje, ten kartu peržiūrose, kavinėse, vakarėliuose praleistas laikas man padarė didžiulę įtaką visom prasmėm, taip pat ir mano, kaip kritikės, kino lauko žmogaus laikysenai. Mes beveik bendraamžiai, jis kiek jaunesnis, ir tas irgi buvo svarbu – būti ne su autoritetais, o su bendraamžiais intelektualais. 

-- Ta bendra kartos patirtis, man rodos, labai svarbu. Tada susišneki daug lengviau. 

-- Be abejo, nes išaugai su tais pačiais filmais, apie tuos  pačius autorius galvoji, vertini.  Labai svarbu, kas žmogų suformuoja. Kodėl Macaitis negalėjo pakęsti komercinio kino? Jo pakantumo viršūnė buvo  „Titanikas“. Kaip kritikas jis susiformavo modernistinio kino aukso amžiuje, kino, prilygstančio  savo laiko filosofams. Anų laikų intelektualui nepamatyti naujo M. Antonioni filmo, tas pats kas neperskaityti naujo U. Eco teksto. Iš  tokio lygio kino bendraamžio - kritiko reikalauti  pakančiai žiūrėti į  užplūdusį devyniasdešimtaisiais šlamštą nėra ko. Su kuo užaugai, kokius išsiugdei kriterijus, tokius ir turi. 

-- O kokį prisimeni anksti išėjusį kritiką Sergejų Dobrotvorskį, kurio straipsnių rinktinė „Apčiuopiant kiną“ (Кино на ощупь) perleista jau kelis kartus? Jį svaraus kino žurnalo „Seans“ redaktorė Liubov Arkus vadina geriausiu visų laikų šio žurnalo autoriumi?

-- Su Sergejumi buvau kiek susidūrusi institute - jis turėjo savo teatrą, buvo toks ekscentriškas intelektualas. Labai artimi bičiuliai nebuvome. Prisimenu, kad jam buvo kaifas pasikalbėti, o ne tik pasakyti; dar - kažkokius nereikšmingus dalykus, pavyzdžiui, kaip kartu džiaugėmės dėl vieno kazachų filmo apie stalinmetį – ne kartoninis, sukurtas kaip apie dabar. Praeitį pajusti ir sukurti kaip tikrovę – štai kur nekartoninio istorinio filmo sėkmė, sakėme. Bendri mikroskopiniai pajautimai svarbūs – nebesi toks vienišas. Dobrotvorskio širdis sustojo 1997 vasarą. Pertvakos epochoje subrendę žmonės viską darė labai intensyviai – skaitė, rašė, gėrė, mylėjo... 

Iš to laiko – 9 deš. pabaigos ir 10 dešimtmečio įsiminė nuolatinis kolegų gyvenimas, kvėpavimas kinu. Kino kritikas neturi darbo valandų, jis net miega su mintimis apie kiną. Tokį prisimenu ir jau mirusį Hansą Joachimą Schlegelį, vokiečių kinotyrininką, kino istoriką, Rytų Europos kino žinovą. Pokalbiai su juo apie Rytų Europos kiną, apie permainų laikmetį tada, 90-aisiais, buvo labai svarbūs. Jis padarė labai daug, kad ne tik lietuvišką kiną išvežtų į tarptautinius festivalius, bet ir mūsų kritikus ištemptų į Berlyno festivalį. Aš visą gyvenimą būsiu dėkinga jam už tai, kad su 3 markėmis kišenėje, lietuvišku sūriu ir kavos pakeliu pirmą kartą išvažiavau į Berlyną, ir vėliau važinėjau ten kasmet 15 metų. Tai buvo įžengimas į tarptautinę erdvę, be kurios kino kritikas dirbti negali. 

Hansas -- toks kritikas iš praėjusio šimtmečio. Žmogus, kuris žiūri daug filmų, daug rašo apie kiną, daug rūko. Vienišas žmogus tamsioje kino salėje, prie popieriaus lapo (ar kompiuterio), paskendęs dūmuose (tai tinka ir Sauliui Macaičiui).

  -- O tau tas apibrėžimas tinka?

-- Jau seniai nebetinka. Kažkada teatro kritikas Valdas Vasiliauskas sakė:  mečiau rūkyti, ir mažiau rašyti pradėjau. Rūkyti nustojau, bet nenoriu mesti rašymo. „Verslo žinių“ priedui „Savaitgalis“ nuo 2000-tųjų dešimt metų rašiau kiekvieną mielą savaitę, kaip ir „Litmeniui“. Su „Litmeniu“ išsiskyriau be gailesčio, o su „VŽ“ dar nenoriu skirtis, nes įdomu rašyti tam tikra prasme neartimai auditorijai – ar sugebėsi su ja susišnekėti? 

Dalykas tas, kad kino kritikos pagrindas – recenzija, man rodos, iš viso nykstantis reikalas. Lieka atskiros salos – „7 meno dienos“, žurnalas „Kinas“, bet kritikės ir kritikai turi kalbėti ne tik su savais ir nišinei, kaip dabar madinga sakyti, auditorijai. 

Pirmą Nepriklausomybės dešimtmetį buvo mada dienraščiuose įdarbinti kritikus. „Respublika“, „Lietuvos aidas“ turėjo jiems apie kiną rašančius autorius. Jau nekalbant apie  kultūrinę spaudą. Paskui ši vakarietiška mada nunyko, kritikų etatai buvo panaikinti. Čia, aišku, susidėjo daug dalykų: ir krizė, ir kitkas. Saulius Macaitis kaip nuolatinis „Lietuvos ryto“ „Mūzų malūno“ autorius – toks parodomasis atvejis, kaip turėtų būti visuose save gerbiančiuose dienraščiuose, portaluose. Deja. Neapsimoka.

Bet, žinoma, tokios kritiko įtakos, kokią turėjo visuomenėje Macaitis ar Skirmantas Valiulis neliko. Kaip sakė Ernestas Parulskis apie Macaičio vaidmenį, kai jis mirė: „Jis mokė mus žiūrėti gerą kiną“. Ir visgi išliko tuo kertiniu mūsų kino kritikos istorijos akmeniu, nors laikas daro savo.

-- Pasikeitė kino kritiko vaidmuo visuomenėje?

-- Nieko negali kaltinti. Laikas primetė savo sąlygas visiems, ir kritikai nėra jokia išimtis. Jei žmogui atrodo, kad influencerio nuomonė apie kiną svarbesnė nei kritiko, tai jam taip ir atrodo. Didelės dramos čia nėra. Taip, tai yra kritiko stūmimas iš viešosios erdvės. Bet erdvę reikia išsikovoti – ir galimybių nėra mažai, yra kur rašyti, reikštis. Jeigu tos erdvės siekiama. Nors, man atrodo, jos dažniau vengiama, nišoje gi saugiau... 

Be to, atsiranda kitos kino kritikos veiklos – kuratorystė, edukaciniai, sklaidos projektai. Tai svarbios sritys, jeigu jos nebus plėtojamos, kritiko darbas turės dar mažiau prasmės. Žodžiu, daug veiklos, kur gali dirbti, nebūtinai turi rašyti. Tiesą sakant, šalia rašymo yra daugybė darbų, kuriuos ir aš, ir tu, ir kiti mūsų kolegos dirba, ir jie kuo puikiausiai atspindi kritikų veiklos lauko plotį. 

-- Bet ar išliko švietėjiška kino kritiko misija?

-- Tai kiekvieno kritiko apsisprendimas. Dabar ta švietėjiška misija vienaip ar kitaip realizuojasi per festivalius, gal mažiau per tekstus. Kaip man pasakė vieno iš festivalių kuratorė, kai paraginau ją parašyti recenziją: ne, tai yra labai sunkus darbas. Kas jį dirbo, tas žino. Iš dalies šią nišą užpildo socialiniai tinklai, kur esi laisvas rekomenduoti, išsakyti nuomonę, neįsipareigoti rimtam tekstui.  Beje, manau, jei šiandien Macaičiui būtų koks trisdešimt metų, tai jis turėtų facebooką, instagramą, twiterį, podcastą, viską... Saulius taip mėgo būtent šitą veiklą – kino populiarinimą, dalinimąsi geru kinu. „Oi, žinok, geras filmas“, ir jau bruka tau VHS kasetę pažiūrėti. Geriausias 90-ųjų piratų klientas. Jis būtų nuostabus influenceris švietėjas.

--  Dažna paplitusi nuomonė, kad kritikai -- tai neįvykę kino režisieriai. 

 -- Trofimenkovas juokėsi, sakė: o gal režisieriai yra neįvykę kritikai ir režisuoja savo prastus filmus, nes nesugeba parašyti gerų tekstų?  Tai aš prisijungiu prie bičiulio.

-- Bet gajus ir Lietuvos kino bendruomenės požiūris į kritikus kaip į  prašalaičius. Kritikų nuomonė net neišklausoma, jie net nekviečiami,  svarstant bendrus kino lauko klausimus. Neturime nė menkiausio apdovanojimo, kur būtų pažymėtas kritiko darbas. Finansinis mūsų darbo įvertinimas irgi itin kuklus.

-- Žinoma, kad taip. Tai tokia natūrali trintis kino lauke, lyg ir istoriškai susiklostę santykiai, kai kritikas tarsi a priori yra kino kūrėjų priešas. Reiktų išsiugdyti pakantumą vienas kitam ir suprasti, kad kiekvienas dirba savo darbą. Visą laiką susidurdavau, kad po neigiamų recenzijų režisieriai nesisveikina. Metus, du, paskui tai užsimiršta. Būna išimčių. Audrius Stonys, po vienos nelabai teigiamos recenzijos, kitą dieną „Forum Cinemas“ tik po kelių mudviejų pokalbio minučių prisiminė, kad turi su manim nesisveikinti.

Bet tiesos yra ir mintyje, kad blogas tas kritikas, kuris patinka visiems režisieriams.

-- Kas yra kritiko darbo įrankiai? Kas tavo „dirbtuvės“ lentynoje?

-- Kai žiūriu filmus, mano „įrankiai“ yra mano akys, atvirumas ir galva. 

Rašant -- lentynoje visada kino žinynai. Būtinai. Labai mėgstu Rogerį Ebertą. Retsykiais atsiverčiu jį paskaityti, bet kokią recenziją. S. Macaičio knyga „Vienos kartos kino biografija. 25 seansai“ yra tiesiog puiki kino istoriją populiarinanti knyga. Žinoma, šiandien didelis darbo palengvinimas yra internetinės platformos, žurnalai. 

-- Ar turi savo rašymo metodą?

-- Jau seniai miręs Piterio literatūrologas ir teatrologas, puikių knygų, teorinių studijų apie aktorius autorius, mylimas ir dėl tam tikrų priežasčių nekenčiamas mano dėstytojas Jevgenijus Solomonovičius Kalmanovskis išmokė vieno dalyko. Metodas reiškia nėra metodo. Kai mes dejavome, kaip sunku pradėti rašyti apie pjesę, spektaklį, filmą, aktorių, režisierių, jis sakė: „juk kai norite pakelti daiktą, tai keliate jį iš tos pusės, iš kurios jis lengviausia pasikelia“. Tai čia lygiai tas pats. Pradėkite rašyti nuo to, nuo ko jums lengviausia pradėti. Nuo scenografijos, aktoriaus, finalinės scenos... Nesvarbu kaip prieisite prie pagrindinių temų, bet svarbu, kad pradėsite kalbėti, įvardyti dalykus, kurie jums prieš akis. Tai padeda pajudėti. 

-- Turi savitą rašymo stilių. Kiek jis tau svarbus?

-- Aš nežinau, nekreipiu dėmesio, man svarbu pasakyti, ką noriu pasakyti. Tai svarbiau už stilių. Jei jis susiformuoja, gerai. Kartais filmas provokuoja rašyti tam tikru stiliumi, intonacija. Svarbi režisieriaus pasaulėjauta, kaip ją supranti, įdomu apie ją pasikalbėti su skaitytojais. Kritikas turi rašyti asmeniškai, taip kalbėdamasis apie supantį pasaulį ir pasaulius ekrane. 

-- Tokios „aš“ taisyklės kritikoje?

-- Manau, kad visi turi „aš“ taisykles. Čia formos klausimas, ar tą „aš“ akcentuoji, ar kažkaip paslepi. Tai kartais slepi, kartais ne. Man atrodo, kad asmeninis požiūris yra svarbus. Bet aišku, motyvuotas – kodėl tau taip atrodo. Dar svarbu etiniai momentai. Negaliu sau leisti parašyti, kad filmas „įspūdžio nepadarė“ ir nepaaiškinti, ką tai reiškia. 

Ar yra režisieriai, kurių a priori nemėgstu? Ko gero, nėra. Ar yra režisieriai, kuriuos a priori mėgstu? Taip, yra. Jimas Jarmuschas, Aki Kaurismaki, Kira Muratova, Spike Lee -- mylimi autoriai, kai lauki susitikimo ne su ne kažkokiu profesionalumo standartu, o su asmenybėmis. Nors manau, kad dabar autorinį kiną siekia užgožti aktualių filmų gausa. Filmų daroma labai daug, galo nematyti įvairiausioms kūrybinėms dirbtuvėms, kuriose pluša specialistai, padedantys žmonėms padaryti normalų, pažiūrimą filmą. „Pažiūrimi“ dominuoja, užtikrina srautą festivaliams, tampa labiau svarbūs nei atskiri autoriai. Tai kartais sudaro autorinio kino krizės įspūdį, bet ir tai tikri autoriai ištvers. 

--  Ar kritika yra politinis reikalas?

--  Manau, kad taip. Tik ji tuo neapsiriboja.  

--  Kritika yra menas mylėti meną. Ar taip?

-- Taip, be meilės čia nieko nėra.  Tik jos nereikėtų painioti su fanatizmu ar siekiu per savaitę pažiūrėti šimtą filmų. Gausa nei proto, nei išmanymo neprideda, tik gyvenimo atima. Visur turi būti balansas ir sveikas protas. 

-- Kritiko meilės išraiška kartais gali būti ir piktas tonas, ginantis tai, ką myli kine, nuo rinkos, klišių, netalentingumo...

-- Taip, tu teisi ir manau, kad galima rašyti ir piktai, ir sarkastiškai, ir šaipytis. Teksto rašymas irgi iš dalies kūrybos procesas, iš dalies -- emocinis gestas. Neįdomu skaityti, jeigu nėra emocijos, aistros, tikro jausmo. Temperamento. Bet viso to nesugalvosi. Recenzijos panašios į savo autorius.

Ir nebūtinai kritikas teisus. Jis gi irgi klysta, tai absoliučiai žmogiškas dalykas. Be to – tai labai plati, įdomi tema – filmų recepcija keičiasi, priklauso nuo laiko, socialinių ar politinių kontekstų, ir apie tai dar pernelyg mažai čia, Lietuvoje, kalbame. Filmas, kurį žiūri dabar, ir tas pats filmas, kurį žiūrėsi po dešimtmečio, nebus toks pat – pasikeisi ir tu, ir pasaulis.

Kitas dalykas, kad beveik be išimčių laikausi nuostatos, kad kritikė ar kritikas filmo recenzijoje turi rašyti apie kūrinį ir jo autorių kūrybą, o ne aptarinėti dalykus, esančius už ekrano, režisieriaus išvaizdos ar kuriame bare jis susimušė. Kino kritikos (recenzijos, suprantama) objektas yra filmas ir taškas. Šia prasme esu „oldskūlas“. Jei sugebėsiu įžiūrėti, ekrane pamatysiu režisierės ar režisieriaus požiūrį į viską:  moteris, vyrus, vaikus, Dievą, viską. Tai nėra paprasta užduotis, bet įdomi.

-- Dar norėjau tavęs paklausti apie Vytautą Žalakevičių. Rengdama knygą, skirtą filmo „Niekas nenorėjo mirti“ jubiliejui, daug su juo bendravai. Kuo reikšmingas buvo šis bendravimas su įdomia, sudėtinga asmenybe?

-- Metus mes susitikinėjome kiekvieną savaitę ir kalbėjomės. Lyg koks ritualas – sėdim, geriam vyną, kalbam, tylim. Dažnai kalba tik Vytautas. Žmogus iš kitos epochos, su daugybe kaukių, kurios keičiasi tavo akyse. Įtampa, pasirengimas atremti smūgį iš bet kur, ironija – nuolatiniai tos sovietmečio epochos inteligentijos palydovai, tuo mane įtikino bendravimas su Žalakevičiumi. Knyga „Aš nežinau“ pasirodė po jo mirties – „visai neblogas atsisveikinimas ar antkapis“, taip ligoninėje jis ją pavadino, nustebęs, kad kažkas iš mūsų pasisėdėjimų vis tik gavosi. O gal ir suvaidino, kad nustebo.  

-- Tavo tėvai žinomi teatro ir kino aktoriai. Ar turėjo tai reikšmės, renkantis kritiko profesiją?

-- Turėjo, nors ir ne tiesiogiai, mano tėvo Vytauto Paukštės požiūris į kritikus. Jis visada buvo šiek tiek kitoks nei daugelio praktikų, dirbančių teatre, kine. Tėvas gerbė kritikus, mėgo skaityti, aptarti, sutikti ar nesutikti su jų nuomone. Iš tėvų nesu girdėjusi (bent jau neprisimenu) profesijos niekinimo, menkinimo.

-- O ką jie sakė, kai tu sėdai į tą traukinį, išvažiuojantį į Peterburgą?

-- „Ką nori, tą daryk,“  – sakė. Ramiai pasižiūrėjo... Jų nuostata – pasirinkai, tai dabar ir dirbk. Ir daryk tai kaip gali gerai. 

-- Rasa, ar yra, ar gali būti tobulas filmas?

-- Svarstyčiau, kad tobulas yra tik naivus, nekaltas, judesio magijos svaiginamas Lumière‘ų  kinas. Bet net ir jis – parduodamas.

 

Nuotraukose - Rasa Paukštytė (Džojos Barysaitės nuotr.); 1992 m. "Kino" žurnalo Jaunimo numerio viršelis; su kolegėmis Rasa Vasinauskaite  ir Neringa Kažukauskaite kažkada 90-aisiais; su kritiku, poetu Valdu Gedgaudu (Juijaus Lozoraičio nuotr.); diskusijoje "Laisvas kinas" Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje su režisiere Giedre Beinoriūte, prodiuserėmis Lineta Mišeikyte ir Ieva Norviliene (Vytautės Ribokaitės nuotr.), su teatro, dokumentinio kino kritike Rūta Oginskaite G. Beinoriūtės knygos "Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti" pristatyme ("Monoklio" archyvo nuotr.).

Veiklai vykdyti buvo skirta Lietuvos kino centro stipendija.