Emilis Vėlyvis: įdomu, kodėl esame tokie, kokie esame

Netrukus kino teatrų repertuare bus pradėtas rodyti naujas režisieriaus Emilio Vėlyvio filmas „Piktųjų karta“. Premjeros proga E. Vėlyvį kalbina kino kritikė, kultūros istorikė Elena Jasiūnaitė. 

 

Studijavai tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Kada kilo noras kurti kiną?

Niekada negalvojau, kad būsiu režisieriumi. Bet rašydavau visai neblogus trumpus scenarijus. Draugai pasiūlė pabandyti juos vizualizuoti - taip dar 2000-aisiais, besimokant tapybos bakalaure, su draugu sukūrėme pirmąjį filmą - jį parodė Arturas Jevdokimovas mažųjų kino formų festivalyje „Tinklai“. Taip ir prasidėjo. 

Nebeužteko paveikslų statikos?

Paveiksle negali papasakoti istorijos - man trūko dinamikos, raiškos. Mėgstu istorijas, dialogus, personažų kūrimą- aš visa tai jaučiu ir nuo to kaifuoju. Matyt, tai ir lėmė pasirinkimą. Nors tapyba man patinka ir aš moku tapyti. Jei gyvenime kažkas pasikeis – galbūt sugrįšiu ir prie jos. Sunku viską suderinti, kiekvienas darbas reikalauja labai daug dėmesio. Bet kinas… Sakyčiau - tapyba yra simpatija, o kinas - meilė.

Žinoma, kad Quentino Tarantino padarė įtaką tavo kūrybai. Kuo jis sužavėjo?

Mąstymo būdu. Kaip pasakotojas man visada labai patiko režisierius Sergio Leone. O Tarantino yra Sergio Leone mokinys, ir labai, labai stiprus. Ir jis viską darydavo pigiau - todėl jį ir pasigavau. Kai pradėjau kurti, neturėjau rimtesnės finansinės paramos, galėjau nuskalpuoti tik draugus, todėl iš Tarantino galėjau mokytis, kaip tokiomis sąlygomis konstruoti naratyvą. Bet tarantinizmu aš jau persirgau. 

O kas įdomu dabar?

Dabar Davidas Fincheris. 

Negaliu sakyti, kad nesimato.

Tarp tų, kurie padarė įtaką, minėti galima daug ką - labai mėgstu ir, pavyzdžiui, korėjiečių kiną. Tik ateina laikas, kai vis tiek pradedi daryti kažką savo. Bet Fincheris taip, man patinka. Manau, kad jis, kaip režisierius, yra labai nuoširdus, ir savo istoriją pasakoja taip pat nuoširdžiai.

O tu?

Aš? Šiek tiek „pritemptai“.

Kodėl?

Todėl, kad taikausi su aplinkybėmis.

Kokiomis?

Finansinėmis. Ir tai mane erzina. Žinai, jei būčiau žinojęs, kas manęs laukia, turbūt būčiau ėjęs dirbti lietuvių kalbos mokytoju.

Grįžtam prie pirmųjų filmų. Kodėl patraukė Lietuvos dugno gyventojai?

Na, gerai. Pasakyk man, kurie filmai iki „Zero“ kalbėjo apie tą socialinį sluoksnį? Buvo kuriami filmai - poetiniai, dar kažkokie, bet niekas nekalbėjo apie tai, ne kokiais mes norėtumėme būti, o kaip iš tikro gyvename - kaip linksminamės, geriame, mylimės. Ir man atrodė labai keista, kad net ir mano bendraamžiai režisieriai savo realybę matė tarsi per stiklą. Esu iš tų žmonių, kurie galvoja, kad gyvenimą reikia gyventi, o ne žiūrėti į jį pro langą, ir nesvarbu, kad tas gyvenimas gali pasirodyti neteisingas ar negražus. Ir jeigu tuometinių lietuvių filmų siūlomose temose buvo neužpildytas tarpas - reiškia - apie tai yra nekalbama ir kinas frustruoja. O tuo metu lietuviškas kinas tikrai frustavo. Dėl to aš visada ir ginčijuosi, kad lietuviško kino nėra. Yra filmai, bet kino - nelabai.

Kodėl?

Lietuviškas kinas galėtų atsirasti, jei būtų žanrai, įvairovė. Kažkada buvo užuomazgos, ir visai neblogos. Todėl man labai patinka Vytautas Žalakevičius. 

Rimtai?

Taip. Gaila, kad nepavyko su juo susitikti - pradėjau kurti filmus jau tada, kai jis iškeliavo.

Kuris filmas labiausiai patinka?

„Adomas nori būti žmogumi“. Ir „Niekas nenorėjo mirti“ - pirmasis lietuviškas vesterno žanro filmas. Pastebi, kokie jo panašumai su Akira Kurosawa? Net ir Sergio Leone. Žiūrėjau daugybę kartų.

Naujausias filmas „Piktųjų karta“ - savotiška lietuvių istorinio keršto fantazija. Kodėl tai pasirodė svarbu?

Labai teisingai pasakei - šis filmas ir yra keršto utopija. Pyktis mus vienija, yra mūsų varomoji jėga. Būtent lietuvių. Matei filmą - dėl to aš nieko nemoralizuoju. Manęs yra klausę - ar tu, Emili, sukurtum melodramą? Gal ir sukurčiau. Bet ar ji būtų gera, kai aš visai nejaučiu žanro ar temos, kitas klausimas. Galiu kurti filmus apie tai, ką jaučiu. Ir šiuo metu jaučiu, kad mes pykstame dėl to, kas vyksta mūsų visuomenėje, kokie įspaudai joje palikti. Man įdomu, kodėl esame tokie, kokie esame - pikti. 

Manai, tema bus aktuali?

Tu net neįsivaizduoji, kiek mūsų visuomenėje yra žmonių, panašių į filmo personažus - kurie buvo susiję ar dirbę sovietinėse struktūrose. Ta tema primena šašą. Tu jo nemėgsti, bet jis yra ir nuolat apie save primena. Tu gyveni, bet vieną dieną paimi ir tą šašą nukrapštai. Kas įvyksta? Skauda, teka kraujas, darosi nepatogu. Tu lyg ir padarei sau paslaugą, bet bendras jausmas - labai negeras. Manau, kad tam tikrai žiūrovų kategorijai šis filmas tikrai bus lygiai toks pat nemalonus.

O kodėl norisi kurti žanrinį kiną? Ir dar detektyvą?

Jis mane žavi. Žanras man - priemonė paveikti žiūrovą, jo emocijų valdymo įrankis. Žmonėms reikia efekto, įspūdžio - sumokėję kelis eurus jie nori išgyventi emocijas. Supykti, susižavėti, susinervinti, o gal priešingai - patirti kažkokią euforiją. Jei žiūrovas to negauna - jaučia nepasitenkinimą. 

„Piktųjų karta“ - mano pirmas tokio žanro kūrinys. Manau, kad jis pavyko pusėtinai - dabar jau daryčiau kitaip. Bet žanras ir yra sudėtingas dalykas, ypač toks, kaip detektyvas ar trileris. Nebuvo lengva „užsukti“ istoriją taip, kad intriga išliktų iki finalo - iš pradžių buvo kelios filmo versijos.

Ar filmuodamas galvoji apie pati žanrą ir jo konvencijas, tai, kaip jį atitikti?

Žinoma, kad galvoju. Čia svarbi struktūros dalis. Tik manęs to niekas nemokė, visko išmokti turėjau pats.

Kaip vyko mokymasis?

Tokiu pat metodu, kaip ir mokant režisūros studentus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ir aš vis dar mokausi kartu su jais.

Ko reikia mokyti būsimuosius režisierius?

Juos reikia išmokyti mąstyti režisūriškai.

Kaip tai vyksta?

Žmones traukia konvencijos. Sakau - palikit, nereikia. Išmokit mąstyti. Klausiu jų - kas jums svarbiausia gyvenime? Visiems? Kuo jūs norite būti? Jei nežinosite atsakymo, filmo nesukursite - tai juk temų, kurios jungia visuomenę, paieška. Sukursite kūrinius, kurie pasirodys, savaitę pabus kino teatruose ir bus pamiršti. Galų gale mes prieiname prie to, kad jie nori būti laimingais. Sakau - o kokios dvi sąlygos lemia, kad būtumėte laimingais? 

Ir?

Ir jie diskutuoja. Tai sudėtinga, su jais retai apie tai kalbama. Juos mokė apie dramaturgiją, mizanscenas, kur kas turi stovėti. Bet savarankiškai mąstyti apie tai, kas jiems svarbu - ne.

Grįžkime prie žanro. Kaip ieškai sprendimų?

Žiūri, kaip veikia scenos. Aikštelėje jos gali atrodyti vienaip, o montaže - jau visai kitaip. Tik montuodamas pamatai, kad kažkur reikėtų sceną prislopinti, o kitur - pagilinti.

Bet juk negali filmuodamas išbandyti visų variantų.

Gali. Sudėtinga, bet aš tą darau. Tiesiog aktoriams duodu užduotis - vieną, trečią, ketvirtą, šeštą. Tos užduotys ir jose slypinčios idėjos nėra beprasmės - jos veda prie to, ko tau gali prireikti riekalui esant jau montuojant filmą ir kuriant vientisą istoriją.

Galima pavyzdį iš paskutinio filmo?

Pavyzdžiui, scena, kurioje dukra susitinka su tėvu. Tarp jų kyla konfliktas. Jis gali būti švelnus, ironiškas, agresyvus, piktas, apatiškas. Tai, ką aš išvardinau, yra emocijos - kažkuri tiks geriausiai. Todėl kiekviena scena mizanscenoje, kurioje filmuoji, turi po savo atskirą užduoti.

Žiūrint autorinius filmus neretai būna aišku, kiek jie artimi patiems režisieriams. O kiek asmeniški yra tavo filmai?

Man atrodo, kad juose viskas asmeniška. Bet scenarijų mes rašome su mano geru draugu Jonu Baniu, kiekvienas pridedame po savo dalį - tokie kūrybiniai mainai. Kartu mes dirbam jau 17 metų - kaifas rasti tokį žmogų, su kuriuo gali dalintis mintimis. Kelis mėnesius dalijamės idėjomis apie naują filmą, jos užgęsta arba įgauna pagreitį.

Kaip Jonas Banys prisideda prie tavo filmų?

Aš – trenktas poetas. Sugalvoju idėją, koncepciją. O jis sutvarko struktūrą. Nes aš nemoku. Aš šiaip esu netvarkingas žmogus - ir gyvenime, ir buity, ir kūryboje. Man įdomiau idėjos. O Jonas jas sustumdo į stalčius. Aš labai džiaugiuosi, kad toks žmogus atsirado mano gyvenime. Ir jis, manau, džiaugiasi.

Moterų portretai tavo filmuose įprastai nėra labai ryškūs. Kokią funkciją jos atlieka - tik žanro riboženklio? 

Sunku atsakyti. Jų filmuose yra tiek, kiek reikalauja istorija. Atsimeni sceną iš Fincherio „Septyni“? Moteris filme iš pradžių tik pasirodo, o finale ji sudalyvauja lemiamoje scenoje. Man įdomūs moterų personažai, labai įdomūs, tik pasigendu stiprių moterų aktorių. Jų yra, bet nedaug, bent tokių, kokių reikia man. Aktorė turi būti, gabi, talentinga, seksuali, manieringa pagal savo personažą. Viskas turi sutapti. Su vyrais lengviau. Aš net rašydamas žinau, kas atliks kurį vaidmenį. Jie net gali susikeisti, bet man viskas yra paprasčiau. Su moterimis sudėtingiau.

Ar sunku dirbti su aktoriais?

Man tai nėra labai sudėtinga. Pasisodinu žmogų, pasikalbu. Aišku, būna sudėtingesnių scenų. Aš jiems paaiškinu, ko man reikia, kaip aš filmuosiu ir kodėl man tai yra svarbu. Ir viskas pavyksta.

Pagrindiniam vaidmeniui „Piktųjų kartoje“ pasirinkai Vytautą Kaniušonį. Kuo jis sudomino?

Anksčiau niekada nebuvau su juo dirbęs. Jis yra puikus aktorius ir labai gerai pasirodė kastinge. Bet, mano galva, jį reikia mokėti atidaryti.

Kokie tie atidarymo metodai?

Nežinau, čia gal chemija. Nėra jokių metodų. Aš norėjau, kad jis gerai suprastų savo vaidmenį ir dėl to jį labai spaudžiau: tu - komisaras, tu - mentas. Net organizavau susitikimą, kad pabūtų kartu su policininkais, pamatytų, kaip gyvena, geria, kalbasi. Jo leksikoje yra „na“. Sakau - ne „na“, blet, o „nu“. Va taip jie šnekasi. Nes mentai ir bandziūgos dažnai yra tokio pačio mentaliteto. O Vytautas - labai intelektualus žmogus. Tik pažiūrėjęs filmą jis man pasakė: žinai, Emili, tu buvai teisus - galėjau būti dar aršesnis. Bet, nepaisant to, jis puikiai atliko savo darbą. 

Ar svarbu, kaip filmą priims žiūrovas?

Iš esmės - įdomu. Jeigu daryčiau komediją, tai žinočiau, kokia bus auditorijos reakcija. O dabar - nežinau. Aš pasiruošęs sulaukti heito - filme nėra nei bajerių, nei keiksmažodžių. Be to, yra žmonės, kurie investuoja į mano filmus - negaliu negalvoti ir apie juos.

Įsivaizduok - tu sukuri muzikinį kūrinį, kurio niekas neklauso, ar parašai knygą, kurios niekas neskaito. Tas pats ir su filmu - gali sakyti, kad tavo filmas - afigienas, ir galbūt jis tikrai yra geras, bet tai nieko nereikš, jeigu to filmo niekas nenorės žiūrėti.

 

Luko Šalnos (titulinė, 3) ir Ievos Jūros (1,2) nuotraukose iš "Piktųjų kartos" filmavimo aikštelės - režisierius Emilis Vėlyvis, operatorius Feliksas Abrukauskas, prodiuseris, aktorius Donatas Šimukauskas, aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, aktorius Valentinas Krulikovskis; filmo kadras.