Kokius lietuviškus filmus žiūrėsime 2023-iaisiais?

Lietuviški filmai kino ekranuose jau seniai nebėra įvykiu, kokiu buvo prieš gerus dešimt metų. Ir gerai. Vadinasi, pagaliau įžengėme į laiką, kai lankytis nacionalinėse kino premjerose tapo kasdienybe. Laiką, kai beveik kas mėnesį yra ką žiūrėti lietuviško. Šiemet bus ne išimtis. Sulauksime istorinių ir psichologinių dramų. Komedijų ir dokumentikos. Eksperimentų ir net 3D technologijų.

„Sausis“, rež. Viesturs Kairišs

Režisierius latvis, tačiau prie filmo prisidėjo ir lenkų, ir lietuvių kino kūrėjai, todėl negalėjau neįtraukti į sąrašą. Juolab kad ir istorija mums artima. Filmas nukels į 1991-ųjų sausį. Lemtingą mėnesį Baltijos šalių istorijai. Būsimieji kino kūrėjai Jazis, Ana ir Zepas svajoja kurti kiną ir skuba mėgautis jaunystės laisve, tačiau regiono politinės sistemos žlugimas sugriauna jų planus, šeimos ryšius ir draugystę. Dalyvavimas taikiame pasipriešinime statant barikadas ir gyvus skydus tampa lemiamu jų brandos momentu. Režisierius neslepia, kad tai autobiografinis žvilgsnis į žmonių gyvenimus pakeitusią dešimtojo dešimtmečio politinę suirutę.

Kinuose nuo sausio 13 d. 

Anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=AzTvNZF24Ek

„Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“, rež. Vytautas V. Landsbergis

„Scanoramoje“ pristatytas garsaus fotografo dokumentinis portretas, kaip skelbia aprašymas, atskleis charizmatišką, padūkusį ir kūrybišką maestro būdą, neblėstantį net ir brandžioje senatvėje. Ruošdamasis į reikšmingiausią viso gyvenimo darbų parodą Vokietijoje, tvarkydamas prapuolusį ir netikėtai atrastą sovietmečio archyvą ir Nidoje bendraudamas su būsimais fotografais, A. Sutkus pasineria į prisiminimus. Šie atskleidžia viltingą tiesą: net ir totalitarinio režimo aplinkybėmis įmanomi laisvė ir žaidimas, griaunantys sistemos pamatus.

Kinuose nuo sausio 25 d.

Anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=_SZ2YqqQnBU

„Man viskas gerai“, rež. Ernestas Jankauskas

Komiška drama su fantastikos elementais. Taip pristatomas antrasis režisieriaus filmas. Jo centre – neuromokslininkė Marija, kuri po gydymosi psichiatrinėje klinikoje stengiasi grįžti prie jos pačios pradėtų mokslinių tyrimų su pelėmis, galinčių sukelti perversmą mokslo srityje. Tačiau kad ir kiek sau ir aplinkiniams kartotų, kad jai viskas gerai, iš tikrųjų taip nėra. Panikos priepuoliai dažnėja, o rūpesčiai ne tik darbe, bet ir namuose užgriūva visu svoriu. Tobulos moters įvaizdis ima dužti į šipulius. Panašu, kad tai bus pasakojimas apie skubančių perfekcionistų kartą, balansuojančią ant nuolatinės perdegimo ribos. Kitaip tariant, bus aktualus.

Kinuose nuo sausio 27 d.

Anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=NoCUMy3HyFA&t=6s

„Poetas“, rež. Giedrius Tamoševičius, Vytautas V. Landsbergis

Sukurtas ne vienas lietuviškas filmas apie partizanus. Nuo elegiškų Šarūno Barto „Sutemų“, herojiško Audriaus Juzėno „Pelėdų kalno“ iki patetiškai patriotinio Agnės Zalanskaitės „Partizano“, derinusio dokumentiką su vaidybos intarpais. Tačiau „Poetas“, kaip teigė filmą jau matę, bus kiek kitokia istorija apie partizaninį judėjimą. Tradicinis geriausia šio žodžio prasme. Paprastas, tačiau nesupaprastinantis temos. O tokių lietuviškame istoriniame kine reta.

Filmas pasakos apie talentingą ir karjeros siekiantį pokario rašytoją, kuriam vieną dieną iškyla dilema – jungtis prie miško brolių ir, tikėtina, žūti ar bandyti išlikti, kolaboruoti ir tapti garsiu sovietiniu rašytoju. Drama paremta kontroversiška rašytojo Kosto Kubilinsko gyvenimo istorija ir kitų to meto asmenybių biografijomis. 

Rudenį „Poetas“ buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ ir sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų. Šie atkreipė dėmesį į istorinį detalumą, gyrė kruopšiai atkurtą laikotarpio dvasią, įvertino už išlaikytą pasakojimo intrigą ir pastebėjo stiprią Donato Želvio ir Dainiaus Gavenonio vaidybą. 

Kinuose nuo vasario 16 d.

Anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=JHMwGjEaSPY

„Paradas“, rež. Titas Laucius

Reikia komedijos? Kvieskite režisierių ir scenaristą Titą Laucių. Jo humoro jausmu ir talentu rašyti komiškas scenas jau pasinaudojo ne vienas režisierius. Šiemet po dviejų trumpo metro komedijų „Gyvatė“ ir „Šeima“ jis pagaliau pristatys ilgametražį debiutą. Žinoma, komediją. „Paradas“ pasakos apie Miglę ir Eimantą, kurie išsiskyrė prieš 26 metus, tačiau turės tą pakartoti dar kartą. Eimantas planuoja vesti naująją merginą, bet norint, kad ceremonija įvyktų bažnyčioje, reikia anuliuoti buvusią santuoką. O tą gali padaryti tik vienintelė institucija – Bažnytinis teismas. Užsisuka ilgas, varginantis ir absurdiškų situacijų pilnas procesas. Režisierius atvirauja, kad filmą įkvėpė asmeninė šeimos istorija.

„Parado“ premjera įvyko rudenį Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Giedrius Savickas ir Rasa Samuolytė.

Kinuose nuo kovo 3 d. 

Anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=-vZkGFGuTy0

„Tu man nieko neprimeni“, rež. Marija Kavtaradze

Antrasis M. Kavtaradzes („Išgyventi vasarą“) filmas anglišku pavadinimu „Slow“ sausį bus pristatytas Sandanso kino festivalio konkursinėje programoje „World Cinema Dramatic Competition“. Šįkart ekrane išvysime šiuolaikinio šokio šokėjos ir gestų kalbos vertėjo pažinties istoriją.  Dviejų žmonių staigus ir betarpiškas ryšys greitai perauga į romantiškus santykius. Tačiau jų gyvenimams susipinant vis glaudžiau, tampa sudėtinga ieškoti kompromisų...

Sandanso programos sudarytojai apie filmą taip rašo: „Pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas užburia neįtikėtina chemija ir širdį draskančiu sudėtingu, užsispyrusiu ir individualiu žmogiškumu. Rezultatas – akimirksniu atpažįstamas šokis tarp savęs ir kito, sušoktas su elegancija, grakštumu ir meile“.

Kinuose nuo rudens.

Ištraukos iš filmo: https://www.youtube.com/watch?v=P5o6bRVyCAg

Anonsas: https://youtu.be/nlwnNv6SqfU

„9-as žingsnis“, rež. Irma Pužauskaitė

Buvęs šokėjas Linas sveiksta nuo priklausomybės alkoholiui. Netikėtai jam pavedama prižiūrėti dukrą Ievą, su kuria sunkiai randa bendrą kalbą. Dukra vis dar atsimena, ką tėvas padarė būdamas girtas, ir kaltina jį dėl sugriuvusios šeimos. Tarp nesutariančių tėvo ir dukros atsiduria pastarosios geriausia draugė Maja. Mergina į šeimos santykius įneša dar daugiau sumaišties.

Pasak autorės, lietuviškame kine beveik niekas nekalbėjo apie žmones, kenčiančius ir bandančius išsivaduoti nuo priklausomybės. Tai sudėtinga tema, tačiau jai norėjosi apie tai kalbėti paprastai, didžiąją dalį pasakojimo krūvio suteikiant vaizdams, vizualumui. Pagrindinį Lino vaidmenį sukūrė „Sidabrinės gervės“ laureatas Valentingas Novopolskis.

Kinuose nuo rudens.

Anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=J-W9p_r-TTA

„Modernus butas“, rež. Dainius Liškevičius

Kaip rašoma pristatyme, žymus tarpdisciplininio meno kūrėjas pakvies į „gyvenamąją vietą kaip kūrybinę erdvę, kurioje (iš)nyksta ribos tarp kasdienybės ir kūrybos“. Įprojektą įtraukdamas visą šeimą, Nacionalinės premijos laureatas D. Liškevičius sukūrė savotišką mikrovisuomenę su savomis taisyklėmis. Gyvenamoji aplinka tapo scena. Rutiniška kasdienybė – performansu. Menininis projektas – šeimos pramoga ir radikalia visų namų transformacija. Kartu šalia menininko kūrybos istorijos plėtosis ir paslaptinga paties buto istorija. Įdomus faktas: filmas sumontuotas iš dešimt metų filmuotų videojuostų ir įvairių dokumentinių kadrų.

Premjeros data kol kas nežinoma.

„Per arti“, rež. Austėja Urbaitė

Varšuvos kino festivalyje premjerą šventęs debiutinis filmas nukels į miškingas Prancūzijos kalvas ir pasakos apie prancūzų porą, įsivaikinančią du lietuvius vaikus. Kad juos suprastų, jiems reikia vertėjos, todėl vasarai pas šeimą atvyksta medicinos sesuo iš Lietuvos. Pastarajai vizitas tampa pabėgimu nuo jos pačios gyvenimo. Pamažu dvi moterys – naujoji globėja ir atvykėlė – pradeda kovą dėl vaikų dėmesio. Filmo žanras įvardijamas kaip psichologinė drama. Režisierė teigė, kad ją labiausiai domina riba tarp meilės ir savanaudiškumo: kokią teisę žmogus turi į kitą, net jeigu jis ir yra šeimos narys?

Premjeros data kol kas nežinoma.

Anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=8vfqp8ivkeE

„Mūza“, rež. Agnė Marcinkevičiūtė

Filmas-kelionė su Lietuvos pianiste Mūza Rubackyte-Golay. Nuo Vilniaus, kur gimė ir augo, per Maskvą, kur tęsė stuadijas, iki Paryžiaus, kur atsivėrė pasaulio koncertų salės, ir galiausiai Ženevos, kur šiuo metu gyvena. Kaip rašoma filmo pristatymuose, Mūzos istorija savyje talpina didelių dramų. Uždaryta sovietinėje sistemoje, menininkė ilgą laiką negalėjo rodyti talento pasauliui ir, be jokio vilties ištrūkti į kitas šalis, koncertuodavo tik Sovietų Sąjungos pakraščiuose. Dokumentiniame filme bus pasakojama, ką reiškia laisvė, meilė, pašaukimas ir kokia yra tikroji talento kaina.

Premjeros data kol kas nežinoma.

„Medžioklė“, rež. Aistė Stonytė

Žurnalistės ir laidų vedėjos debiutinis dokumentinis filmas bandys įminti vieną įdomiausių ir dramatiškiausių Lietuvos teatro paslapčių. Tai bus pasakojimas apie daugybę metų dingusia laikytą kino juostą, kurioje konspiracinėmis sąlygomis buvo įamžintas sovietų uždraustas spektaklis. Ši kelionė laiku taps sudėtingo laikotarpio skerspjūviu, atidengsiančiu bendražmogiškas bei universalias drąsos ir prisitaikymo, ištikimybės ir išdavystės temas.

Premjeros data kol kas nežinoma.

 

„Žmogaus dalia“, rež. Deimantas Narkevičius

Su pažįstamu smuikininku keliaujantis susitikti muzikantas pakeliui išgirsta dviejų merginų pokalbį apie pomirtinį gyvenimą. Muzikantai toliau kartu keliauja į kaimą, stebėdami įvairius įvykius ir negalėdami atskirti realybės nuo fantazijų pasaulio. Stereoskopinis – erdvės įspūdį sukursiantis – vaidybinis filmas, kaip rašoma, tyrinės Lietuvos tautosaką ir XIX a. žmogaus požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Tai ne pirmas skulptoriaus ir videomenininko, Nacionalinės premijos laureato žingsnis kine. Tačiau, kaip pats teigia, ambicingiausias.

Premjeros data kol kas nežinoma.

„Karta. EU“, rež. Eimantas Belickas

Filmas pradėtas filmuoti 2004 m. gegužės 1-ąją, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Tądien šalyje gimė apie pusšimtis vaikų, o 29 kūdikių gimimą užfiksavo keliolika filmavimo grupių. Pasak idėjos sumanytojo Arūno Matelio, norėjosi sukurti filmų ciklą, kuris sektų tą pačią dieną gimusių vaikų – naujųjų Europos Sąjungos piliečių – likimą iki pat jų gyvenimo pabaigos. Kūrėjų teigimu, projektą užsienio spauda jau spėjo pakrikštyti „tikru Trumano šou“. Per 18 metų jau spėta nufilmuoti daugybė valandų medžiagos. Pirmuosius kadrus įamžino jau anapilin iškeliavęs operatorius Audrius Kemežys, o paskutiniąsias scenas nufilmavo muzikantas ir režisierius Eimantas Belickas. Jam buvo patikėta užbaigti ir pirmąjį šio ciklo filmą.

Premjeros data kol kas nežinoma.

 

Tituliniame - kadras iš Marijos Kavtaradzes filmo "Tu man nieko neprimeni".