Kino teatre. Thug Rose, Dievo planas

Kino teatruose rodomas filmas, kuris premjerinę publiką tiesiogine to žodžio prasme pakėlė nuo kėdžių. 

Išeivijos režisieriaus Mariaus A. Markeviciaus filmas “Rose Namajunas: aš esu čempionė” (“Thug Rose: Mixed Martial Artist”) kelia banguojančias ir įvairias emocijas. Vaizdų pertekliaus epochoje, jos yra bene brangiausias kine dalykas. Dėl jų verta eiti į kino teatrą ir patirti visus socialinius kino žiūrėjimo malonumus, teikiančius ir telkiančius bendriems išgyvenimams, jausmams. 

Sunku prognozuoti, bet noriu tikėti, kad filmui pavyks pritraukti tiek žiūrovų, kiek jis, pirmiausia dėl pagrindinės herojės, išties vertas. Režisierius pakartoja dokumentinio filmo “Kita svajonių komanda” sėkmę ir patvirtina, kad moka pasakoti apie amžininkus, dirbti su archyvine medžiaga, jaučia tikrovę ir publiką. 

“Prašau bilietą į tą filmą, nu, kur mušasi”, - išgirdau prie “Forum Cinemas” kasos. Tiesą sakant, klausimas nekyla, ko filme daugiau, tikslių spyrių priešininkėms į žandikaulį ir brutalaus voliojimosi ringe ar kasdienio pasirengimo gyventi savo gyvenimą, būti savimi - ir todėl čempione. Filmas ne apie konkretaus sporto specifiką, o apie žmogaus dvasią, tiesiogine ir perkeltine prasme verčiančią iš koto.

Mišrūs kovos menai nėra populiarūs dėl atstumiančio smurtinio įvaizdžio ar tiesiog dėl stereotipų, kuriuos su humoru filme režisieriui padeda įvardinti Rose močiutė. Viename iš epizodų iš Rose viešnagės Lietuvoje ji energingai, atseit, priekaištauja, kad gražuolė anūkė ne merginoms skirtomis sporto šakomis užsiima – labiau pritiktų gimnastika, dailusis čiuožimas. M. Markeviciaus filmas  šią moteriško ar nemoteriško sporto temą tokiu būdu “nukenksmina”, eliminuoja kaip naivią ir beprasmišką. 

Prisipažinsiu, kad nuoširdžiai nekenčiu žodžio “įkvepiantis” (žodis, žinoma, niekuo dėtas, tik visur kaišiojamas). Bet būtent šis filmas tikrai gali įkvėpti ypač jaunus žmones, apie kurių motyvacijų stokos problemas nuolat įvairiomis progomis kalbama, siekti tikslų, nepasiduoti, nenuleisti rankų. 

Matant, kaip jauna moteris geba sukaupti visas savo vidines ir fizines jėgas kovoms su priešininkėmis, atsiribojimui nuo staugiančių ir trokštančių sensacijų arenų, grumtynėms su vidiniais demonais – išties apima kažkos sunkiai paaiškinamas žmogaus galių beribiškumo jausmas, kurį atskleidžia M. Markeviciaus filmas. Jis apie tai, kiek gali žmogaus dvasia, padedama disciplinos, charakterio ir talento būti žmogumi. Nes pirmiausias dalykas, kuo tarsi magnetas filmas prikausto nuo pat pirmųjų kadrų, yra Rose Namajunas atvirumas. Ji lyg žmogus be jokių kaukių, visiškai nieko nevaidinantis, neformuojantis savo įvaizdžio pagal situacijas, neleidžiantis, kad situacijos jai diktuotų laikyseną. Ji ją renkasi pati. Jeigu tai iliuzija, reiškia M. Markeviciui pavyko ją sukurti. Jeigu tai bent jau arti tiesos, reiškia autorius sugebėjo perteikti savo herojės charizmą, dėl kurios negali atitraukti akių nuo ekrano net brutaliausiose į pasakojimą įsiterpiančiose scenose. Jų neperdozuota ir be jų nėra „Thug“ Rose asmenybės. 

Filmas patrauklus tuo, kad autorių požiūris į savo heroję ir jos gyvenimo siužetus visiškai neprimena standartinio medijinio žvilgsnio į įžymybes, kai pasakojimuose neproporcingai daug vietos užima intymesnės asmeninio gyvenimo detalės ar skandalingi faktai. Rose neslepia sukrečiančių vaikystės ir paauglystės traumų, bet kalba apie jas su pavydėtina savitvarda. Režisierius tų įvykių nei išpučia, nei droviai nutyli. Tokio takto jausmo, kuriuo pasižymi M. Markeviciaus filmas, vargu ar įmanoma išmokti, tai ko gero priklauso bendrosios kultūros ženklams. Gebėjimas tą taktą išversti į kino kalbą – gerbtina profesinė savybė. 

Pokalbyje su žiūrovais po premjeros M. Markevicius sakė norėjęs su kamera dalyvauti Rose Namajunas treniruotėse prieš kovas jai netrukdant, išlaikyti distanciją ir kartu būti arti, priartinti pasiruošimo procesą. Du visiškai skirtingi tikslai, pačiam autoriui suvokiant jų prieštaringumą ir - juo naudojantis - galimybę sukurti filmo įtampas. Tai viena geriausių šio dokumentinio portreto savybių. Kita – gebėjimas suvaldyti daug ir įvairios medžiagos, daug temų. Per kronikos kadrus ir home video medžiagą jis pasakoja apie čempionės tėvus menininkus, pasiprašiusius prieglobsčio ir atvykusius į JAV iškart po Berlyno sienos griūties, liūdną šeimos iširimo istoriją, Rose susidomėjimą kovomis, jos kasdienines afirmacijas, lietuvybės motyvus jos gyvenime, giminaičių lankymus Lietuvoje. Vietos yra ir muzikai. Jeigu filmo pradžioje fortepijonu grojanti Rose dar gali pasirodyti tiesiog manieringas režisieriaus sprendimas, tai netrukus supranti, kodėl M. Markevicius būtent taip apibūdina jos nenutrūkstantį ryšį su vaikyste, prisiminimais, muzike mama, kuri, atvykusi į JAV, tęsė Lietuvos konservatorijoje pradėtas studijas ir muzikės karjerą. 

Palaipsniui daugėja trenerių balsų, treniruočių, staugiančių arenų, sportininkių įžeidinėjimų prieš kovas spaudos atstovų akivaizdoje. Lyg nepastebimai atsiranda ir subtiliai vystoma nuostabi, kažkokia net drovi, santūri Rose ir jos trenerio Pato meilės istorija. Trumpas Pato pasakojimas, kaip jis treniruotės metu suprato, kad įsimylėjo „Thug“ Rose – nepamirštamas komiškas ir jaudinantis epizodas, atskleidžiantis jausmų gimimą. Tam tikra prasme filmas apie UFC (Ultimating Fighting Championship) čempionę yra ir filmas apie meilę, kasdien auginamą, atlaikusią išbandymų. „Būti čempionu reiškia daugiau darbo ir rūpesčių, mes nebuvom šitam pasiruošę“, - prisipažįsta Patas Berry, ir tai dar vienas liudijimas, kad filmo herojaus atvirumas dokumentiniame filme kuria dramaturgiją. 

Viskas – sutikti žmonės, džiaugsmai ir traumos, branda ir ją lydinti čempionės istorija, tai, kad ji stovi prieš Lietuvos publiką kaip dokumentinio filmo herojė  - kaip pakartojo R. Namajunas premjeroje, yra Dievo planas. M. Markeviciui pavyko tą planą atskleisti, neskęstant jo detalėse, nesimėgaujant muštynėmis, patriotizmu, nelendant, o tik liečiant asmeninio ir profesinio gyvenimo temas, leidžiant skleistis Rose Namajūnas asmenybei. Nenuostabu, kad po premjeros socialiniuose tinkluose pasipylė nuotraukos su „mušeika“. Tai filmas, su kurio heroje norisi draugauti.

Nuotraukos iš "Forum Cinemas" tinklalapio.