Kino teatre. Apie pasirinkimą

Šeštadienio popietę į „Poeto“ (Giedrius Tamoševičius, Vytautas V. Landsbergis, Lietuva, 2022) peržiūrą susirinko pilna salė. Žinoma, nestebina tai, kad patriotinės temos ir partizanų karo istorija masina Lietuvos žiūrovą. Tačiau „Poeto“ pripažinimas geriausiu vaidybiniu Baltijos šalių filmu Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje rodo, kad jame pasakojama istorija svarbi ir suprantama ne tik mums.

Režisierių duetas - kaip vaidybinio ilgametražio filmo kūrėjas debiutuojantis Giedrius Tamoševičius, kurio gebėjimas kurti psichologinius portretus ir kelti aktualius socialinius klausimus išryškėjo dar trumpametražiame filme „Džekis“, ir jau ne vieną filmą sukūręs, partizanų istorija ir istorijomis gyvenantis Vytautas V. Landsbergis - šį kartą puikiai papildo vienas kitą. Anonsiniai pranešimai apie žūtbūtinę kovą dėl laisvės ir filmo pradžioje pasirodančios tiesmukos dichotomijos apie pasipriešinusius ir kolaboravusius kiek gąsdina. Ir visa laimė, kad jos nepasiteisina - filmo kūrėjai nesupaprastina istorijos kaip konflikto tarp idealistų ir konformistų, okupantų ir okupuotųjų. Priešingai, „Poetas“ - aktuali ir bendražmogiška drama, kurios centre - komplikuotas klaidų, baimių, pirminio instinkto išlikti pilnas vidinis žmogaus pasaulis.

„Poeto“ atskaitos tašku filmo kūrėjai pasirinko kontroversiško lietuvių poeto Kosto Kubilinsko biografiją. Regis - pasakojimas apie su NKVD kolaboravusį ir partizanus išdavusį vaikiškų eilėraščių rašytoją niekam nebėra paslaptis, ir nėra abejonių, kad toks likimas - kinematografiškas ir dėkingas draminiam siužetui vystyti. Nepaisant nuodugnaus filmo kūrėjų pasiruošimo renkant ir analizuojant archyvinę medžiagą, naudojamų lengvai atpažįstamų biografinių detalių ir ištraukų iš kūrybos, žiūrint filmą verta atsiriboti nuo konkretaus asmens biografijos - istorinės tiesos mylėtojų noras sutapatinti filmo personažą su tikrąja poeto istorija čia nebūtų teisingas. Vis dėlto tai - generalizuota istorija, puikiai iliustruojanti moralines dilemas, su kuriomis susiduria individas esant sudėtingoms istorinėms aplinkybėms.

„Poetas“ žiūrovą perkelia į bevardę 1947 metų provinciją - čia mokytojauti atvyksta žinomas vaikų poetas Kostas Skinkys (Donatas Želvys). Dėl karo metais išspausdintų antisovietinių eilėraščių jis buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto ir Rašytojų sąjungos, tad gyvenamosios vietos pakeitimas talentingam pradedančiam poetui - savotiškas susidorojimas ir jo atskyrimas nuo to, kas svarbiausia - galimybės kurti. Susitikimas su vietinėje bibliotekoje dirbančia mokyklos laikų simpatija Julija (Indrė Patkauskaitė) Kostui tampa keliu į vietinių partizanų gretas. Taip prasideda ilga Kosto kelionė bandant išlikti, kurti ir rasti kompromisus su sąžine ir morale. Ir nors finalinis Kosto sprendimas gana lengvai nuspėjamas - filmo kūrėjams iki pat galo pavyksta išlaikyti dramaturginę intrigą.

Kostas lietuvių kine šiuo metu yra, ko gero, vienas sudėtingiausių sukurtų (anti)herojų. Jis - ne  tik istorinio laiko ir aplinkybių auka, dėl siekio išlikti priversta priimti tinkamą pasirinkimą. Ekrane po truputį skleidžiasi Kosto komplikuotas psichologinis portretas - jis žmogiškas ir nevienaplanis, nepasiduodantis klišinėms gero ir blogo personažo kategorijoms. Daug personažui suteikia ir puikus aktoriaus Donato Želvio debiutas pagrindiniame vaidmenyje. Net liguistai asketiškas, tylus, nuolat prasikaltusio žvilgsnio, jautrus ir pažeidžiamas, jis leidžia žiūrovui pasaulį pamatyti iš savo perspektyvos. Pasikeitusioje realybėje (nestabilus istorinis laikas, kai viena ideologija keičia kitą, ne vieno galvoje paliko sumaištį) jis nuolat atsiduria tarp paradoksalių kompromisų - rašyti ne kaip nori pats, o taip, kaip reikia (to iš jo reikalauja ne tik sovietų okupantai, bet ir partizanai), ar priimti sprendimą dėl kito žmogaus gyvybės. Tačiau jo konformistiška racionalizacija „jei parašyčiau ne aš - tą padarytų kažkas kitas“ kartu slepia savalaikę galimybę išgelbėti ne tik save, bet ir artimus žmones. Nors finale Kostas prisitaiko, paklūsta ir išduoda, kad užtikrintų savo paties išlikimą, filmo kūrėjams už patį Kosto pasirinkimą svarbesnė kaina, kurią už tai teks sumokėti. Ir akivaizdu, kad filmo pabaigoje Julijai Kosto mechaniškai kartojamas „dabar viskas bus gerai“ tėra melas sau. 

Individualūs charakterio bruožai filmo kūrėjams, žinoma, svarbūs keliant klausimą, kas nulemia skirtingus individų sprendimus vienodų aplinkybių fone. Tačiau tiesmuko atsakymo jie nepateikia - į ekraną perkėlę žmogiškąją prigimtį su visais tamsiais jos užkaboriais, filmo kūrėjai nenuteisia savo poeto. Pasibaigus filmui atviru klausimu lieka tai, ar ilgai trukęs Kosto balansavimas ties dviejų skirtingų ideologinių pasaulių poliais - moralės apraiška, ar baimė pražūti pasirinkus neteisingą pusę? Ir ar finaliniai poelgiai - pragmatiškas noras išgelbėti save ar kapituliacija supratus, kad vilties, kuria taip tikėjo partizanų vadas Tauras (Dainius Gavenonis), jau nebėra?

Paskutiniame „Poeto“ trečdalyje pasikeičia ne tik nuotaika, bet ir erdvė - filmas virsta universalia kamerine drama, kur svarbiausia tampa tamsiame požeminiame bunkeryje atsidūrusių Tauro ir Kosto psichologija. Net ir čia jų konfliktas - ne ideologizuotas politinis, o vertybinis – Taurui viltis yra siekiamybė, suteikianti tikslą, Kostui - tik iliuzija. Kaip ir „tik gyvybė“, kurią gali atimti priešas ir „net gyvybė“, kurią verta išsaugoti bet kokia kaina.

Vis dėlto kompleksiškai sukonstruota Kosto asmenybė ir jos keliami klausimai kartu yra ir priežastis, kodėl sunku atsikratyti įspūdžio, kad „Poetas“ - vieno personažo filmas (nors ši mintis neprieštarautų pavadinimui). Nepaisant partizanų Tauro charizmos, jis - per silpnas antipodas savo dvejonėse įklimpusiam rašytojui. Rezultato neišlygina ir karo lauko teismo scena, kurioje partizanai už nusikaltimus mirties bausmę paskiria vienam saviškių - kaip aliuzija į tai, kad ir tarp išėjusių kovoti už laisvę gretos - spalvingesnės, nei įprasta rodyti. Vis dėlto Kostas kaip veikėjas atrodo simpatiškesnis ir gilesnis už idealistus partizanus.

Filme netrūksta kontrastų, tai ir moralinės dilemos - menas ar propaganda, laisvė ar prisitaikymas - ir erdvinė takoskyra. Miestas (puikiai filmo dailininkės Sigitos Šimkūnaitės ir kostiumų dailininkės Agnės Rimkutės atkurtas penktojo dešimtmečio Vilnius) su poeto laukiančiais gerbėjų laiškais, komfortabiliu gyvenimu ir žemiškomis pramogomis gundo žymiai labiau, nei skurdus kaimas. Dar vienas kontrastas - kadre pasirodžius mergaitei, už kadro vaiko skaitomos Kubilinsko eilės. Suprantamas kūrėjų noras parodyti dar vieną paradoksą - filme stebimos realybės ir liūdnų likimų fone gražūs vaikiški eilėraščiai skamba ko ne ciniškai, ir iškelti klausimą, kaip šiuolaikinėje visuomenėje turėtumėme vertinti susikompromitavusių kūrėjų palikimą. Vis dėlto šios scenos atrodo infantilokos ir organiškai nedera prie filmo stilistikos.

„Poete“ vertas dėmesio yra ir paveikiai sukurtas laikmečio vaizdinys. Verbalizacijos, net ir tiesmukos vizualizacijos apie trėmimus, tuščiais likusius namus, jų naujakurius ir pasidalintą turtą filme mažai. Čia svarbesnė atmosfera, puikiai pagauta operatoriaus Vytauto Pluko subjektyvaus  kameros žvilgsnio - tarsi nuolat stovėtum šalia filmo veikėjų. Erdvė pilna slogių nuotaikų (tam tarnauja ir ūkanotas provincijos koloritas), ore tvyrančių nuojautų ir nutylėjimų. Puikiai jaučiama ir nuolatinė išdavystės grėsmė, nepasitikėjimas savais - sovietų okupantai beveik nepasirodo ekrane, tuo tarpu patys lietuviai tampa nusikaltimo vykdytojais  (net paties „nekalčiausio“ - kaip kad ištremtos šeimos stalų paėmimas mokyklai) ar neveiksniais liudytojais, bandančiais prisitaikyti prie pakitusios realybės. Tyli lietuvių kolaboracija tarsi nedarant nieko blogo, tačiau ir neužkertant kelio nusikaltimui - dar viena tautinės sąmonės trauma, kurią stengiasi paliesti filmo kūrėjai.

„Poetas“ - neabejotinai svarbus ir savalaikis (norisi tikėti, kad tauta pasiekė tą brandos tašką, kur istorijoje nori matyti ne vien herojus ir išdavikus) filmas, keliantis begalę svarbių klausimų - nuo individų priimtų pasirinkimų ir jų pasekmių lemiamų istorinių įvykių fone iki palikimo (moralinio, trauminio, kultūrinio), su kuriuo dar turėsime susitvarkyti. Kybanti karo grėsmė - puikus metas iš naujo persvarstyti savo vertybes, „Poeto“ dilemos visgi nepavaldžios laikui.