KP premjera. Bendrakeleiviai ("9-tas žingsnis")
Į ketvirtą dešimtį įkopęs Linas (Valentinas Novopolskis) - buvęs alkoholikas, nebegeriantis jau metus. Anoniminių alkoholikų klubo programoje jis pasiekė devintą žingsnį - tą, kurio įgyvendinimui reikia asmeniškai atitaisyti padarytą kitiems žmonėms skriaudą. Kaip tyčia tuo pačiu metu į Lino gyvenimą sugrįžta ir jau daug metų nutolusi abiturientė dukra Ieva (Gerda Čiuraitė). Su ilgametražiu vaidybiniu filmu „9-tas žingsnis“ debiutuojanti režisierė Irma Pužauskaitė kartu su scenarijaus autore, režisiere Egle Vertelyte pasirenka kalbėti apie nelengvą nuo priklausomybės gyjančio žmogaus kelią bandant susitaikyti ne tik su aplinkiniais, bet ir su pačiu savimi.
Kaip nurodo ir filmo pavadinimas - istorija orientuota į Lino bandymą atkurti santykius su artimiausiu žmogumi - dukra, kuriai jo savidestruktyvus elgesys padarė daugiausiai žalos. Režisierės žvilgsnis skaidrus - priešingai, nei būtų galima tikėtis iš apie priklausomybes kalbančios socialinės dramos, filmo realybė estetizuota - čia nėra gąsdinančios tamsos ir purvino dugno, moralinio nusiritimo. Net ir pagrindinio filmo veikėjo „paslydimas“ - subtilus, stebimas iš tolo, kadre trunkantis vos akimirką. Žinoma, tai atliepia pačios režisierės tikslą orientuotis ne į nuosmukį, bet ir personažo sveikimą. Tačiau po lengva forma slypi nevienasluoksnė problema - filmo kūrėjoms rūpi ne tik Lino istorijos pusė. Ne mažiau svarbi čia ir Lino dukra, reprezentuojanti apviltus ir atleisti neskubančius, pasitikėjimą praradusius artimuosius. Iš šios kolizijos gimsta ir pagrindinis dvilypis filmo konfliktas - Linui ne tik reikia kovoti su savo priklausomybe, išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir atsiprašyti, tačiau ir iš naujo užmegzti santykį su priešiškai nusiteikusia ir susitaikyti neketinančia dukra. Tad taip devintas žingsnis filme tampa ne vien Lino, bet ir jo dukros Ievos bendra kelione, kuriame mokėjimas atsiprašyti – ne mažiau svarbu, nei gebėjimas atleisti.
Vis dėlto filmo kūrėjų noras pasakyti daug (ir tas noras labai suprantamas atsižvelgiant į sudėtingą istoriją ir jos konfliktą), apimti daug potemių, perteikti daug emocijų čia kiša koją. Nuo pat pirmų kadrų filmo personažai gana nesubtiliai beria kaltinimus ir vieni kitų atžvilgiu jaučiamas nuoskaudas - dėl alkoholio, dėl sugriautų gyvenimų ir dabar turimų problemų. Tie dialogai, žinoma, padeda pamatyti konflikto mastą – dėl savo įnikimo į alkoholį šeimą kaltinantis Linas savo gėrimu pats sugriovė dukters gyvenimą. Bet bandymas per skubotus dialogus personažams suteikti kuo daugiau gylio pateisinant jų elgsenos motyvus, neleidžiant jiems organiškai atsiskleisti erdvėje, supaprastina charakterius ir paverčia juos idėjomis, apribotomis kelių savybių. Jei Lino portreto psichologizacijai dar padeda pati filmo erdvė, ant viso pasaulio pikta ir savyje užsidariusi, savimi nepasitikinti Ieva tiesiog apibendrintai talpina visų artimųjų nuoskaudas - taip ir nesužinome, kodėl jai svarbi muzika ar ką ji pati galvoja apie savo ateitį. Situaciją iš dalies gelbėja puiki aktorių vaidyba ir tarpusavio chemija - net jei jų elgesio motyvai ne visada įtikina.
Iš tiesų reikia pripažinti, kad nėra teisinga kalbėti apie tai, kuo filmas galėjo būti. Tačiau viena „9-to žingsnio“ ydų - nutrūkstančios siužeto linijos. Filmas prasideda nuo socialinių kontekstų - finansinių sunkumų ir antstolių, su kuriais tenka susidurti Linui, taip pat vaikų teisių apsaugos. Žinome, kokios biruokratiškos ir klampios, keliančios naujus iššūkius gali būti šios sistemos. Tačiau vos pasirodžiusios šios temos dingsta - o galėjo būti plėtojamos taip suteikiant filmui ir papildomo svorio, ir sukurdamos konfliktą, galintį tapti pamatu, kad tvirtėtų Ievos ir Lino ryšys. Bet į tėvo ir dukros bendros kelionės istoriją (kuri ir turėtų būti scenarijaus varomąją jėga; jie iš naujo stato savo santykius, kartu bręsta, mokosi, gyja) įsiterpia balastinis Ievos dukros Majos (Angelina Daukaitė) intarpas. Lyg ir aišku, kad Maja turėtų būti Lino ir Ievos santykių katalizatoriumi - bent jau taip atrodo iš atkaklių Majos bandymų įtikinti Ievą pamatyti tėvą kitoje šviesoje. Tačiau lolitiškas istorijos motyvas - jau sunkiai suprantamas. Visa laimė, kad filmo kūrėjų ir aktorių dėka Lino ir Majos romantika žiūrovui yra nepatogi ir gluminanti (o tai nėra lengva kai ekrane matome du patrauklius žmones). Lieka neaišku, ką Linui duoda šis keistas susidomėjimas - atliepia emocinės brandos stygių? Leidžia kompensuoti prarastą laiką, kai buvo jaunas ir staiga buvo priverstas prisiimti atsakomybę už neplanuotai jo gyvenime atsiradusį vaiką? Tačiau Majos atsiradimas Lino gyvenime jo devinto žingsnio kelionėje nieko neduoda (visos scenos, kuriose matome tris personažus, būtų puikiai pateisintos ir jose esant tik Linui su dukra). Tai apmaudu, nes sutrikdo natūralią istorijos dinamiką; dėmesingesnis žvilgsnis į po truputį užsimezgantį Ievos ir Lino ryšį būtų padėjęs filmui - juk naktinė šokių aikštelės scena ar subtili viena paskutiniųjų filmo scenų, kur Linas moko Ievą šokio judesio, rodo, kad filmo režisierė puikiai geba konstruoti šį trapų dviejų žmonių santykį ekrane net ir be dialogo.
Atskleisti filmo idėjai režisierė profesionaliai naudoja šviesą, spalvas ir garsą. Filmo estetika atliepia vidinę Lino būklę. Naktis turi daug šilumos - šviesos išsklaidyta tamsa saugo, gal net leidžia pabėgti nuo slegiančių problemų, atskleisti gerąją savo pusę. Tuo tarpu dienos metu šaltas koloritas (tokia yra ne tik lauko erdvė, bet ir Lino butas) sugrąžina jį į nelengvą realybę. Svarbią vietą filme užima ir garsas - abiejų pagrindinių filmo personažų gyvenime svarbų vaidmenį atlieka muzika. Ji jiems abiems yra išsigelbėjimas - nors pop muzikos grupėje jaunystėje šokęs tėvas atrodo mažiau brandus už valtorna klasikinę muziką grojančią dukrą (iš tiesų brandos skirtumas jaučiamas filme, galbūt tai aliuzija į tėvų apleistus, emigracijos paliestus vaikus, priverstus subręsti ir anksčiau tapti savarankiškais ir gaila, kad tai lieka paribyje).
Lietuvos kine priklausomybių turintys žmonės jau ne kartą yra tapę egzotišku objektu - kažkuo, ką smagu stebėti kaip tolimo socialinio dugno eksponatą ir matant jo egzistenciją pasijusti geresniu. Irmos Pužauskaitės žvilgsnis - kitoks, jis jautrus ir bandantis suprasti. Neabejoju, kad dėka to dalis žiūrovų „9-to žingsnio“ istorijoje atpažins save ar savo artimuosius. Ir nors personažų kelionėje pritrūksta žingsnio ar kito, filmo idėja, iškelti klausimai yra svarbūs.
