Kino teatre. Ilgiausias geriausias „Kakė Makė: mano filmas“
Prieš pradedant rašyti recenziją apie animacinį filmą „Kakė Makė: mano filmas“ (rež. Meinardas Valkevičius) svarbu apibūdinti lietuviškos animacijos kontekstą. Lietuviški ilgametražiai animaciniai filmai yra toks retas reiškinys kino salėse, kad net kelia rimtus iššūkius recenzavimui. Bet kokio filmo vertinimui yra būtinas lyginimas, o kaip vertinti kūrinį grupėje, kurioje yra mažiau filmų nei pirštų ant vienos rankos?
Lietuvoje iki šiol yra vos du/trys kandidatai, kurie atitinka animacinio ilgametražio filmo apibrėžimą. Pirmasis yra „Aukso žirgas" (2014, Valentas Aškinis, Reinis Kalnaelis), prie kurio koprodukcijos, kartu su Latvija, Danija bei Liuksemburgu, prisidėjo ir Lietuvos animatoriai. Nors ir nepaneigiamas šio filmo lietuviškos DNR, visgi pagal europietiškas kino direktyvas jis negali vadintis nacionaliniu kino kūriniu dėl per mažo mūsų šalies indėlio. Bet, žinoma, niekas nedraudžia juo mėgautis bei didžiuotis.
Antrasis (techniškai – turbūt pirmasis) lietuviškas animacinis ilgametražis filmas yra „Babaužiukai. Septynios fantastiškos istorijos“ (2022, rež. Tadas Vidmantas), kuris, deja, nėra toks animacijos meno kūrinys, kurį būtų galima vadinti sėkmingai įgyvendinusiu aukštos meistrystės sprendimus. Be to, šis kino kūrinys pirmiausia buvo sugalvotas kaip animacinis serialas, o ne ilgametražis animacinis kino filmas; Lietuvos kino centras skyrė finansavimą „animacinio kelių dalių filmo gamybai“. Mano nuomone, dar viena ir bene didžiausia „Babaužiukų“ nuodėmė, yra ta, kad filmo režisierius interviu spaudai įvardijo animacijos išraišką kaip žanrą. Sunku palaikyti kūrinį, kurio autoriai negerbia pačios animacijos medijos.
Dabar pasirodė trečiasis (techniškai, antrasis) lietuviškas animacinis ilgametražis filmas „Kakė Makė: mano filmas“ pagal Linos Žutautės knygas. Prieš aptardamas naratyvinius ir techninius šio ilgametražio animacinio filmo aspektus, drąsiai sakau, kad „Kakė Makė: mano filmas“ yra geriausias lietuviškas animacinis ilgametražis filmas ir, turint omenyje, kad tokie kūriniai Lietuvoje yra retenybė, neaišku, kada ir kam jis šią „karūną“ perduos.
Naratyvinis filmo įgyvendinimas remiasi šešiomis populiariausiomis Kakės Makės knygutėmis, kurios yra sujungtos trumpais intarpais, leidžiančiais tematiškai paaiškinti, kodėl pereinama prie vienos ar kitos istorijos. Turiu prisipažinti, kad vyliausi, jog filmo istorija bus originalus naratyvinis kūrinys, tačiau visiškai suprantu, kodėl animacijai nuspręsta panaudoti jau didžiulės sėkmės susilaukusias knygučių istorijas. Nemažiau svarbu ir tai, kad pagrindiniai šio filmo žiūrovai yra patys mažiausi kino teatrų lankytojai, tad ilgesnė ir vientisa istorija, tikėtina, būtų mažiau pavykusi. Bet visgi šešios istorijos yra per daug, kai tikslinę auditoriją sudaro vaikai, sunkiai surezgantys sakinius. Kaip knygutėse, taip ir filme Kakė Makė patiria įvairių nuotykių, atradimų, magijos ir išmoksta svarbių gyvenimiškų pamokų.
Techninė filmo įgyvenimo dalis yra visiškai adekvati lietuviškam animacinio ilgametražio filmo biudžetui. Nors nesunku pastebėti, kad personažų judėjimas ekrane yra ribotas (limituotas), vengiama bet kokių sudėtingesnių pozų bei dinamiškesnių kameros sprendimų, o lūpų animacija tik bendriausia prasme sinchronizuota su dialogais, tačiau negaliu teigti, kad tai sumenkina 
filmo patyrimą patiems mažiausiems žiūrovams. Nes kino reginys yra tikrai spalvingas, muzikalus, pilnas gyvybės. Atskirai norėčiau pagirti gerus dialogus, puikų garso aktorių darbą, nors, prisipažinsiu, vietomis personažų pokalbiai atrodė painoki, turint galvoje jauną auditorijos amžių.
Tarp filmo elementų, kurie užkliuvo, paminėčiau estetinius sprendimus – jie buvo gana banguoti. Projekto biudžetas bei pasirinkta animacijos technika, matyt, vertė kūrėjus ieškoti kompromisų adaptuojant knygelių turinį, todėl ne visais atvejais pavyko pagauti ir perteikti tą magiją, kuri buvo išreikšta knygutėse. Pavyzdžiui, animacinėje istorijoje apie tamsą reginys buvo iš tiesų kerintis, bet to paties negaliu pasakyti apie Dantukų fėjos puotos istoriją, kur reginys (dėl to ir pats nuotykis) atrodė skurdesnis nei knygutėje. Kalbant apie Dantukų fėjos istoriją, negaliu nepaminėti keistų atvejų ekrane – dantų šepetukas (iš pradžių purvinas, vėliau be paaiškinimo jau švarus) nurodo protagonistei būti atsargiai ir šokti per pelkę lipant tik ant tos pačios spalvos akmenų, bet žiūrovas ir mato tik vienos spalvos akmenis. Arba pasiūlo į pilį pakliūti lipant dantų siūlo virve, bet jokios virvės ant pilies sienos nėra (tiesa, kitame kadre ji magiškai atsiranda). Na, kino salėje dairiausi ir nepastebėjau nė vieno vaiko, kuriam šie išvardinti trūkumai butų užkliuvę – o juk tai ir svarbiausia, filmas skirtas būtent jiems.
Noriu išskirti dvi filmo istorijas/nuotykius, kurie, manau, savo puikiu išpildymu išsiskyrė iš kitų. Tai istorijos, adaptuotos pagal knygutes „Kakė Makė ir pabėgusios ausys“ bei „Kakė Makė ir katinas vienai savaitei“. Jautėsi, jog šios dvi istorijos perpasakotos animacijos išraiškoje įgavo kažko daugiau, o ne tiesiog yra judančios ir įgarsintos knygučių versijos. Jos tapo stipresnės filme nei knygoje. Tokio rezultato visada ir siekiama, kai ekranizuojamas literatūros kūrinys.
Taigi, „Kakė Makė: mano filmas“ - milžiniška šventė ne tik šalies vaikams, bet ir animatoriams, kurie dažnai yra tiesiog suaugusiųjų kūne gyvenantys vaikai. Noriu pasveikinti Meinardą Valkevičių, kuris yra vos trečias lietuvis, dirigavęs tokios apimties animacijos projektui. Tai, kad šis filmas buvo įgyvendintas be tiesioginės valstybinės paramos yra dar vienas mažas stebuklas. Nė kiek neabejoju, jog filmui pavyks pritraukti pilnas Kakės Makės gerbėjų (ir jų tėvų) kino teatrų sales. Tikiu, jog tai taps įrodymu, kaip labai Lietuvos žiūrovai yra išsiilgę nacionalinės animacijos, kuri gali būti komerciškai sėkmingas projektas.
