Juodkrantė atsiskaito labai operatyviai

Saulius Macaitis
2004 spalio 10 d.

Ne paslaptis, kad Juodkrantėje jau kelinti metai vyksta studentų vasaros tarptautinės videostovyklos. Toks pojūtis, kad šiemetė, atrodo, baigėsi dar užvakar, dar vakar šnekinau spaudai jos dalyvius ir dėstytojus. Paprastai šnekuosi su stovyklos įkvėpėja bei vadove Inesa Kurklietyte, bet ją šiemet „pamiršau“ dėl visiškai sąmoningo savo bjaurumo, nes galėjo kartą ir įvykdyti miglotai pakilius pažadus -- pasikviesti padalyvauti...

Iš to revolverio išskris kulka vardu „Idėja“
     Iš to revolverio išskris kulka vardu „Idėja“
Bet tiek jau to. Iš kitų oficialių dalyvių bei neoficialaus savo asmeninio šnipo apie stovyklą sužinojau tikrai nemažai įdomaus. O dabar, mėnesiui vos prabėgus, Lietuvos muzikos akademija išleido stovykloje „Juodkrantė 2004“ sukurtų filmukų DVD diską, taigi vaizdas labai operatyviai tapo dar pilnesnis.

Graži disko kinematografinė užsklanda, kurioje trys bičiuliai, galvomis susiglaudę, peršauna jas viena kulka; į „savižudžio“ smilkinį įlenda kulka su užrašu „idėja“, iš trečiojo piliečio smilkinio ji išnyra jau vadinama „filmu“. Įtaigus įvaizdis. Tiesa, konkretizuojantis užrašas ant disko dėklo „Nuo originalios idėjos – į naują kino formą“ (išbraukčiau įpareigojančius žodžius „originalus“ ir „naujas“) nebeatrodo labai kuklus ar visu šimtu procentų atitinkąs realybę.

Ir vis dėlto malonu pajusti, kuo kvėpuoja būsimieji mūsų kinematografininkai, kaip jie mokosi bendros kalbos su kitų kraštų studentais: juk filmavimo grupės Juodkrantėje formuojamos burtų keliu, ir niekas negarantuos, kad tokioje susiburs vien tik bendraminčiai, asmeniškai vienas kitam simpatiški žmonės.

Iš dvylikos trumpų vaidybinių filmukų susidarė vaizdas, kurį bandant vertinti, nebūtina blizgėti kritinės minties naujumu. Nors negarantuosi, kad kiekvienas, studijuojantis kino menus, būtinai taps profesionalu, tačiau šiuo metu Juodkrantės jaunųjų gyvenimo tarpsnis, jų manija, jų kelrodis – aišku, kinas. Tad natūraliausi pasirodė kaip tik tie nauji darbeliai, kurių ne per didžiausio gyvenimiško patyrimo autoriai prabyla apie tai, ką geriausiai pažįsta, kuriuose toji kino veikla įvairiais aspektais ir atsispindi.

Autoironiška juosta „Kartą“
     Autoironiška juosta „Kartą“
Tokių filmų, kurių statytojai realiai įvertino savo galimybes, šiemetėje Juodkrantėje gimė nemažai. Sąmoningai drastiškame Kęstučio Šmigelskio filme „Urino terapija“ vyksta akiai ne itin malonios šlapimo procedūros, bet apie vidurį filmo, į kadrą – atrodė, neprofesionaliai, o išaiškėjo – visai sąmoningai įlindus garso operatoriaus „gervei“, juosta keičia kryptį. „Chebra, močiutė, atrodo, mirė“. Į kadrą susibrauna ir kiti kino technika apsiginklavę filmuotojai: vadinasi, viskas tebuvo fikcija. Šis, realusis, filmas fiksuoja atsitiktinumus, nuo kurių dažnai priklauso „kinošnikų“ ir bėdos, ir genialūs atradimai, anas, fiktyvusis filmas užbaigtas, matyt, taip ir nebus.

Jūratės Samulionytės filme „Kartą“ žaidimas su plastinėmis formomis -- tikrais golfo kamuoliukais ir kopose nežinia iš kur atsiradusiais gigantiškais kiaušiniais – intriguoja, bet neatrodo labai tiksliai realizuotas. Golfo galėjo ir nebūti, o štai kad juostoje jaučiama aiški autoironija (nebūkit mums perdaug priekabūs, mes, jaunieji, dar tik ritamės iš tų lukštų!) suteikia novelei šilumos ir žavesio.

Labai netvarkingas, šia prasme galintis konkuruoti nebent su neaiškaus užsieniečio Andre Luiso „Yoink“ ar Marcuso Ericssonno „?“, kurio pavadinimo klaustukas tiksliai atspindi painiavą autoriaus galvoje, -- Kęstučio Gudavičiaus filmas „Sightseeing“ su kažkokiais raudonmarškiniais teroristais, Dievo vardu, naudojamu, kur nereikia, beprasmiška nespalvotų ir spalvotų, kažkodėl net soliarizuotų kadrų kaita. Man įdomiausia čia pasirodė ne banaliai aktualus epochos maišaties motyvas – epocha gali būti ir betvarkė, tačiau filmas privalėtų būti „įskaitomas“, -- o ta, gal pačių autorių ir nepastebėta detalė, kad turistai, įtraukti į žiaurų žaidimėlį, visose, ir idiliškose, ir kruvinose situacijose, atrodo neatskiriami nuo savo tebeveikiančių videokamerų. Ji šiandien – lyg papildomas žmogaus organas, kaip dar neseniai buvo „muilinės“. Irgi į temą.

Studentišką seksą lydi „Šnabždesys“
     Studentišką seksą lydi „Šnabždesys“
Užsiminus apie fototechniką, negali nutylėti novelės „Dedikuota“ (rež. Sini Peura). Herojė – fotografė, irgi media veiklos personažas. Ji godžiai blaškosi nuo vieno objekto prie kito, fotografuoja tai gamtos, tai moters su vaiku idilę. Stebi visokias gyvenimo apraiškas kaip pati tikriausia vojeristė (manau, jog kinas – irgi ne tiek pornografinės prigimties, kaip kažkur paskelbė mano drąsus kolega Skirmantas Valiulis, kiek viešo ar slapto stebėjimo iškrypimas!), iš tolo vis matydama neaiškių, nekonkretizuotų santykių moterų porą. Reikšmingas finalas: kai tarp moterų vyksta kažkas dramatiška, fotografės rankos virpa ties aparato mygtuku, bet vis dėlto jo nepaspaudžia. Vadinasi, kai kurie jaunieji – valio jiems! – net susimąsto apie savo būsimojo darbo etiką.

Mažieji vojeristai, kažką perduodantys iš lūpų į lūpas, įrėmina šiaip nelabai įdomų Willo Savage‘o filmuką „Šnabždesys“. Gal vaikai, dabar stebėdami įvairių jaunimo porų seksą, kažkada irgi taps kinematografininkais?

Tiesą pasakius, mane labai nustebino būsimųjų vakariečių režisierių, dirbusių Juodkrantėje, polinkis į melodramą. Negi tai – atsvara žiauriam laikui? Mada? Britės Rebeccos Curron beaistriai šniaukščiojimai sloguota nosimi „Homecoming“ apie dukrą, grįžtančią pas motiną, – profesionalu, bet visiškai tuščia, sterilu. Ilonos Patterson „Atlasas“ bent jau „užgriebia“ graudžią buitį. Užtat Johannos Salomaki „Tylios bangos“, kuriose lietuvaitis vardu Kalevas nemokšiškai surišinėja ir valo tinklus, svetimos kalbos panelei prisipažindamas: „Man liko tik jūra ir vienatvė“, kur gintarėlis (!) vis dėlto susieja dvi vienišas sielas, -- pati tikriausia ekrano grafomanija.  

Įsivaizduoju, kad šis mano pastabumas daug kam nepatiks, bet juk visų minimų trijų filmukų titruose – moteriškos pavardės... Juokauju, žinoma: geriausią renginio filmą sukūrė taip pat moteris.

Tame pačiame „Lifte“ – vis kitokia J.Lapinskaitė
     Tame pačiame „Lifte“ – vis kitokia J.Lapinskaitė
Minėtą „Atlasą“ gana faktūriškai nufilmavo lietuvis Vaidotas Digimas. Jo pavardė – ir vienintelio „klipinio“ šiemetės Juodkrantės filmo „Kitoks pavasaris“ (gal taip leistina versti „originalų“ pavadinimą „Spring With A Difference“?), pastatyto Ramunės Čekuolytės, kai kada smagiai pažaidžiančios siurrealistiniais įvaizdžiais, titruose.

Matyti, kad jaunieji lietuvių operatoriai turi tą įgimtą „kameros jausmą“, kuris ryškėjo dar sovietiniais mūsų kino laikais. V. Digimas skirtingai nufilmavo du skirtingus sumanymus (antrąjį – net su techniniais triukais). O Muzikos akademijos trečiakursis Audrius Zelenius, Juodkrantėje paskelbtas geriausiu operatoriumi, pademonstravo dvi kontrastingas manieras jau viename, irgi geriausiame stovyklos filme, režisuotame švedės Dianos Voxerbrant, -- „Liftas“.

Šaltai melsvoje, kažkokioje truputį pamėkliškoje uždaro važiuojančio lifto aplinkoje operatorius fiksuoja psichologiškai sodrius nepažįstamų penkių žmonių (tarp jų – nepailstanti režisierė Janina Lapinskaitė, vaidinusi dar ir novelėje „Dedikuota“) portretus. O iškylantys keleivių mikroprisiminimai kontrastuoja impresionistiniais potėpiais, spalvų šiluma bei intymu. Nieko nereikalinga. Kai finale vienas pagyvenęs žmogus užsilieka lifto erdvėje, matyt, neįstengdamas atitrūkti nuo savų vaizdinių ar nuo ne deklaruojamo, kaip „Tyliose bangose“, vienišumo, norisi ploti jaunojo meno subtilumui.

Gaila, ploti visiškai nesinori muzikiniam studentų darbų apipavidalinimui. Beveik visur – monotonija, vangūs fortepijono akordai, ar muzika būtų specialiai rašyta, ar tik parinkta. Gal Juodkrantės stovyklos vadovams, kartą jau kvietusiems šios srities žinovus, reikėtų neatsisakyti profesionalių garsininkų, muzikų paramos ir kasmet?

Čia apžvelgtus videostovyklos „Juodkrantė 2004“ darbus turėtų pamatyti ir platesnė žiūrovų auditorija: Vilniaus „Lietuvos“ kino teatras planavo tokį rodymą jau šį mėnesį. Bet sakau tai tariamąja nuosaka, nes viskas priklauso nuo Lietuvos nacionalinės televizijos grupės, kūrusios dokumentinę juostą apie stovyklą, pareigingumo ar tingumo. Prisimenant, kad net dviejuose Juodkrantės filmukuose („Urino terapija“ ir „Homecoming“) įjungtas televizorius tiksliai prilyginamas migdomiesiems vaistams, to žadėtojo viešo seanso galime laukti ir iki 2005 metų videostovyklos.

Komentarai