Devyni komentarai filmui „Dabar ir mūsų mirties valandą“

Vytautas V. Landsbergis
2004 spalio 27 d.

I

 

Visi žmonės turi sielas, nepriklausomai nuo to – tiki jie tuo ar ne… Visų žmonių sielos po mirties keliauja į aną pasaulį, taip pat nepriklausomai nuo to – tiki jie tuo ar ne… O tai, ką jie ten susitinka ar ką veikia po mirties, yra nenuspėjama paslaptis, nes iš Ten niekas negrįžo, nebent tik kolega Lozorius... Vieninteliai liudininkai – tai žmonės, kurie patys patyrė tą tarpinę padėtį (pvz., buvo ištikti komos, krito iš labai didelio aukščio, medituoja ar pan.). Pagal jų pojūčius, pasakojimus galima bent šiek tiek pabandyti įsivaizduoti, kas yra tai, ir taip bandyti nusiraminti, laukiant vieno ciklo (gyvenimo) pabaigos ir kito (pomirtinio gyvenimo) pradžios… Šiaip ar taip – mirties apmąstymas yra bene fundamentaliausias momentas ir religijoje, ir mene, ir filosofijoje.

Ar gali būti pažinu tai, kas nepažinu? Dažniausiai mūsų regimais pojūčiais paremtas materialus mąstymas tai atmeta, o, tarkim, tibetiečiai, tūkstantmečiais tobulinę savo dvasinę patirtį, jau seniai tai tyrinėja kaip normalų, vos ne realų faktą. Garsiojoje Tibeto „Mirusiųjų knygoje“ perėjimas į aną pasaulį apibūdinamas kaip aštuoni tirpimai, t.y. aštuonios mirties stadijos:

Pirmasis tirpimas – žemė tirpsta vandenyje, tuo metu regimi miražai.

Antrasis tirpimas – vanduo tirpsta ugnyje, tuo metu regimi ir užuodžiami dūmai.

Trečiasis tirpimas – ugnis tirpsta vėjyje, regimas tarsi jonvabalių žybsėjimas.

Ketvirtas tirpimas – vėjas ištirpsta sąmonėje, regima skaisti lempelės liepsna. Šioje stadijoje baigiasi grubieji kūno ir proto potyriai.

Penktas tirpimas – grubioji sąmonė ištirpsta švytėjime, regimas mėnesienos nutviekstas giedras dangus.

Šeštas tirpimas – švytėjimas ištirpsta spindesyje, regimas saulės šviesos nužertas giedras dangus.

Septintas tirpimas – spindesys ištirpsta „artume“, regima dervos juodumo tamsa.

Aštuntas tirpimas – „artumas“ ištirpsta vaiskioje šviesoje, regimas giedro aušros dangaus vaiskumas.

II

Kažkada seniai, kurdamas filmą apie žemaičių skulptorių mistiką Vilių Orvydą, bene pirmąsyk susidūriau su žmogum, kuris akivaizdžiai regėjo „kažką“ daugiau, negu jį supantieji. Jis girdėjo Balsą, jautė Jo vedimą – pagal tai kūrė garsiąją savo sodybą. Retsykiais Vilius, anot liudininkų, dingdavo kokiai savaitei su savo žiguliuku kažkur Suvalkijos link. Audrius Naujokaitis – dailininkas ir fotografas – pasakojo:

Viliaus aš nepažinojau, aš tik atvažiuodavau į Orvydo sodybą fotografuoti. Priėjo kartą žmogus – sveikas toks, su raudonais žandais. Atnešė medaus ir pieno – tai ir buvo Vilius. Ir juokiasi, juokiasi – tokios šypsenos aš niekur nemačiau. Sako – kaip gerai... Paskui vakarojom tokioj pašiūrėj – pro plyšį matosi dangus. Vilius rodo – matai, žvaigždė... Va ten, virš horizonto. Aš turiu ten važiuoti. Ir padaryti ten vėl kitą sodybą. Nes šitą aš jau lyg ir pabaigiau, be to, man čia kažkas nelabai pradeda patikti.

Ir dar sako Vilius – aš dažnai važiuoju į Suvalkiją prie vieno tokio ežero, einu per nendres – ten susitinku su žmonėmis iš tos žvaigždės. Ir mes kalbamės. Vilius nesakė, apie ką jie kalbasi, bet atrodė labai patenkintas.

Su kuo ten kalbėdavosi Vilius – sunku dabar nuspėti.

III

Paskui pradėjau domėtis tokiais „keistais“ žmonėmis ir juos filmuoti. Bene įdomiausias personažas buvo Anelė Matijošaitienė, gyvenanti Keturnaujienoje. Jos gyvenimas – tai eilinės darbščios kaimo moterėlės gyvenimas, kuriame atsitiko stebuklas. 1969 metų lapkričio 14 dieną jai jos namelyje apsireiškė Jėzus Kristus ir palaimino ją. Paskui buvo atėjusi Šv. Marija. Jie Aneliukę perspėjo, kad jos namelis bus nugriautas, o toje vietoje bus pastatytas oro uostas. „Bet vėliau čia stovės bažnyčia“, – pasakė Aneliukei šventieji svečiai.

Tuo metu tai atrodė visiška nesąmonė – kam gi gali prireikti griauti Aneliukės namelį vidury bekraščių Suvalkijos lygumų, ar maža aplink tam tinkamesnės vietos, kur nereikėtų nieko griauti?

Tačiau dabar, jei kas važiuoja keliu iš Šakių į Kudirkos Naumiestį, dešinėje kelio pusėje gali pamatyti neįprastą reiškinį – vidury laukų nutiestas didžiulis lėktuvų pakilimo takas, o jo viduryje iš tolo šviečia daili, balta koplyčia...

Aneliukės gyvenime apstu stebuklų. Sovietiniais laikais, kai jos namelį nugriovė, pačią regėtoją paguldė į beprotnamį. Ir, kaip tais laikais buvo įprasta, daktarams saugumas davė komandą tokį „pavojingą liaudies priešą“ kaip Aneliukė sunaikinti, vis didinant vaistų dozes. Bet ligoninėje Aneliukei apsireiškė Kristus ir nuramino ją, kad vaistai jos neveiksią. Taip ir atsitiko – daktarai vis didino vaistų dozes, bet Aneliukei nieko blogo nuo jų nesidarė. Ir tada jau daktarai pradėjo eiti iš proto, nes to, ką jie matė, „negalėjo būti“. Tada jie nustojo Aneliukei leisti vaistus, nes suprato, kad nėra jokio poveikio.

Dar vienas labai gražus stebuklas atsitiko Aneliukei beprotnamyje. Ją pirmiausia paguldė rūsyje, nes palatose nebuvo laisvų vietų. Paskui vakare ligoniai atėmė iš Aneliukės visus drabužius, ir miegoti rūsyje ji turėjo beveik nuoga. Šalia buvo maisto sandėlys, ir jau atsigulusi Aneliukė išgirdo, kad už sienos krebžda žiurkės. Netrukus jos jau laipiojo po jos kūną, skaudžiai braižydamos jį nagais ir kramsnodamos ausis. Aneliukė išsigandusi ėmė melstis ir užmigo. O atsibudusi pajuto, kad jai labai šilta – apsidairiusi Aneliukė pamatė, kad ant jos kūno guli daugybė žiurkių ir ją savo kūneliais šildo...

Apie Aneliukę 1998 metais sukūriau filmą „Apie apreiškimus“.

IV

Dabar, praėjus šešeriems metams po ano filmo, pradėjęs kurti filmą apie aną pasaulį, vėl prisiminiau Aneliukę ir nuvažiavau paklausti jos, ką ji apie tai mano. Ir štai ką ji man papasakojo:

Šitaip buvo: kartą aš nuėjau į vienus šermenis. Begiedant rožančių, išgirdau vidinį balsą sakant: „Aš tau leisiu matyti šito žmogau sielą“. Niekad gyvenime nebuvau mačiusi, kokia ta siela. Na, ir žinokit, aš greitai atsisukau per petį. O ji, toji moteris, prie sienos buvo pašarvota. Tai aš atsisukau ir pamačiau jos sielą, stovinčią kojūgalyje. Stovi ir žiūri į savo kūną. Bet tokia ji nusiminus visa, išdraskyta žaizdų… Ir aš galvoju, kas čia dabar yra? Na, ir tada aš pradėjau labai melstis: „Viešpatie, kas čia yra?“. Ir tada, žinokit, aš išgirdau tokį balsą: „Žinok, tai yra to žmogaus nuodėmės“.

Pilkas rūkelis, migla – šitokia žmogaus siela yra. Ir žiūri, ir mirksi. Ir kai ką nors sako, tai ne siela sako, o vidinis balsas. Pašaliniai nieko negirdi. Jeigu mes pažinojome gyvą žmogų ir vėliau susitiktume to žmogaus sielą, tai tikrai žinotumėm, kad tai – tas pats žmogus. Ir nosis, ir akys, ir plaukai, bet viskas rūke. Iš to rūko susidaro visas žmogus.

Kartą buvo atvažiavę maldininkai iš Kretingos. Tuo metu, žinot, tie du bokštai Amerikoj buvo sugriuvę. Ir kai mes meldėmės, netikėtai pamačiau pilną koplytėlę sielų. Ir jos man sako: „Mes esam iš Amerikos, iš tų bokštų. Mes atėjom akies mirksniu“… O Dievo galybė!  „Tas kambarys, kur buvom – mes ten gyvi degėm, ir kokias kančias patyrėme! Ir ačiū Dievui, kad leido mums šitas kančias paaukoti už savo nuodėmes. Ir mes dalį nuodėmių jau nusiplovėm, tada mums leido čia ateit, į šitą vietą. Čia atėjus mus apėmė didžiausias džiaugsmas. Čia mus atvedė angelas sargas.“ Ir šypsosi, kalba...

Jūs pagalvokit, juk degė gyvas žmogus. Prikiškit pirštą prie degtuko, pamatysit, kaip skauda.  

Kristus man sakė: „Tu neteisk, nesmerk nė vieno žmogaus, tu neturi teisės. Tik aš galiu teisti, nes man reikia išlieti paskutinį savo kraujo lašą už kiekvieno žmogaus sielą. O tu labiausiai melskis už tuos vargšus, kurie netiki,nes jie yra didžiausi pasauly vargšai.“

Per Vėlines čia susirenka nemažai sielų. Matyt, jos jaučia, kad čia už jas meldžiamasi. Ir prašo, kad pasimelstume. Va, buvo dar toks atvejis ­– numirė visai netikintis girtuoklėlis. Atėjo jo siela čia ir sako: „Aneliuk, prieš mirtį aš pasiskolinau iš tavęs dešimt litų, dabar man reikia atsiteist… Tai tu nueik pas mano žmoną, pasiimk iš jos tuos pinigus.“ Eisiu aš dabar prašyt dešimt litų... Tai aš jam sakau: „Aukoju tau tą dešimt litų, neisiu aš pas tą tavo žmoną“. „O ji tegu mišias užsako“, – jis tik mišių vis prašo.

 

V

Kitas ne mažiau įdomus filmo „Dabar ir mūsų mirties valandą“ personažas buvo akušerė Sveta Smertjeva iš Anykščių. Ji 1991 metais netikėtai susirgusi vos nenumirė, bet po 8 valandas trukusios komos sugrįžo į šį pasaulį ne tik atsimindama, ką ten matė, su kuo ten susitiko, bet ir dabar nesunkiai galėdama peržengti tą ribą ir atsidurti aname angelų, sielų pasaulyje, gauti iš ten informacijos. Sveta apie savo pomirtinę kelionę papasakojo šitaip:

Tunelį? Taip, mačiau, ir tą šviesą jo gale. Ten būnant, aplink buvo labai daug angelų. Aš tada gal net ir nesupratau, kad jie yra angelai. Tokie aukšti, dideli, permatomi, peršviečiami, tokie labai geranoriškai nusiteikę, na, kaip draugai atrodė, kaip sava kompanija.

Po to buvo labai blogai – sugrįžti į Žemę pasirodė daug sunkiau. Aš net nesuvokiau, kad esu jau vėl Žemėje. Tas kūnas toks nemielas… Iš pradžių man labai norėjosi visiems apie tai papasakot… Gyvenau tarp Žemės ir Dangaus. Nors jau buvau Žemėje, vis dar kažkiek buvau ir Danguje – visiškai sugrįžau į Žemę gal tik po kokių penkerių metų. Ir po to tie visi naktiniai išgyvenimai, skraidymai…

Tada jau lengviau pasidarė, nes dieną labai daug galvodavau, labai daug išgyvendavau. Ir mane labai skaudino, jeigu šalia jausdavau kažkokį grubumą, nesubtilumą. Aš tarsi nebeturėjau žemiškos apsaugos.

O Danguje, jeigu tai galima pavadinti Dangum, yra ne spalvos, bet švytėjimas. Ne jausmingumas, bet tikras jausmas, kuris persmelkia tave, kiekvieną tavo ląstelę, jeigu tai galima pavadinti ląstelėmis – tą substanciją, tą būseną. Labai sunku visa tai įvardyti žodžiais. Mirties baimė po to išnyksta, ateina gilus vidinis žinojimas, kad mirtis yra tiesiog kitokia būsena, kitoks buvimas – labai prasmingas. Beje, gal jis ir įprasmina tai, ką mes čia jaučiam, išgyvenam, galbūt šiek tiek mus, mūsų vertybes pakeičia. Net pasakyčiau, kad prieš tai aš buvau geresnė žmogiška prasme, man visų buvo gaila, man norėjosi kiekvienam padaryti kažkokią paslaugą, bėgau ten, bėgau šen, stengiausi galbūt idealiai atlikti viską šitoj Žemėje. Nors vidinis balsas ne kartą sakė, kad tai neteisinga, protas diktavo – vis pirmyn ir pirmyn, taip reikia…

Aš labai dėkinga Dievui, gyvenimui, kad man taip atsitiko. Tai nėra kažkokia skriauda, liga, o atvirkščiai – atsilaisvinimas. Tai yra Dievo dovana, džiaugsmas. Tai šiek tiek primena situaciją, kai mylintis tėvas, matydamas, kad vaikas suklydo, jam labai gerai užduoda. Paskui vaikui labai skauda ir jis įskaudintas verkia. Bet kai skausmas praeina, kai jis per kančią apsivalo, jis pagalvoja: „Aha, tikrai klydau. Viską reikia daryti kitaip, mano tėvas buvo teisus, jis tikrai mane myli.“

Mano sąmonėje beveik neliko tos gyvenimo atkarpos, kuri buvo iki to, iki tos akimirkos, kai aš ne savo valia atsidūriau Ten. Žiūrėdama į esmę ir norėdama suprasti, dėl ko tai įvyko, suvokiau, kad liga yra tik rezultatas, o priežastis slypi daug giliau. Paskui daug metų ieškojau tos priežasties ir supratau, kad tai yra meilė ar nemeilė sau. Gyveni sau ar gyveni kitiems. Aišku, gali aukotis, gali mylėti kitus, bet negalima užmiršti savęs. Tai yra pats pagrindinis dalykas gyvenime.

VI

Paskui važiavau filmuoti Suvalkijon į Griškabūdį pas Nomedą Abromaitienę. Jos atvejis labai keistas: moteriškė grįžo iš ano pasaulio, atsibudo iš komos, mokėdama užsienio kalbas – anglų, vokiečių ir dar vieną kalbą, kurios net pavadinimo ji nežino. Be to, iš anapus ji parsinešė sugebėjimą gydyti žmones. Nomeda irgi paliudijo savo keistą patirtį:

Svarbiausia yra siela. Aš dabar matau sielas, matau ir praėjusius gyvenimus, kai noriu… Pasirodo, žmonės tol neišlaisvins savo sielų, kol nesužinos, kas jie buvo praeituose gyvenimuose. Nes žmogus dažnai mano, kad jis nelaimingas, kad labai kenčia, kad jis nesuprastas. Bet kai sužinai, kas buvai, tai ir žinai, už ką gavai tokį atlygį.

Kai sugrįžau iš klinikinės mirties, tai pirmiausia ėmiau matyt žmonių organus. Iš pradžių nesupratau, kas tai yra. Atsimerkiau ir iš karto pamačiau. Dar įdomu, kad kai atsimerkiau, pradėjau šnekėt rusiškai, angliškai, vokiškai ir dar kitaip, net nežinau kokia kalba.

Kai jau pradėjau gydyt žmones, jų pas mane labai daug būdavo, net nežinau iš kur. Ir visi norėdavo, kad prisiliesčiau, nors aš žinojau, kad man visai nereikia prisiliest. Gydymas iš tikrųjų vyksta visiškai neprisilietus. Bet vis tiek visi nori, kad kas nors juos apglostytų, priglaustų. Po kokių pusės metų pradėjo iš ligonių išeidinėt geltonas pusės metro spindulys. Pacientai atsistoja ir sako: „Oi, jau viskas gerai, kada galima vėl atvažiuot?“

Kiek laiko išbuvau komoje, nežinau. Atsimenu, nuo skausmo išėjau iš proto, o paskui pajutau nepaprastą greitį. Jokių tunelių nebuvo. Tai buvo nežmoniškas greitis, ir aš pamaniau, kad jeigu būčiau buvusi su kojom, rankom, tai būčiau visa sutiškusi. Paskui greitis pradėjo mažėti ir pradėjau lėkt per tokį citrinos žievelės geltonumą. Mane nešė pro kažkokius tarpus – ir tik dabar suprantu, kad mane nešė angelas sargas. Aplinkui buvo tiršta geltona masė, ir aš žinojau, kad jeigu ten įlipsi, tai be kitų pagalbos ilgai neišsivaduosi. Jokios baimės nebuvo, jaučiausi gerai. O paskui išnešė į oranžinę spalvą, kaip aš dabar suprantu, tai buvo mirties slėnis. Ten vyksta sielų apsivalymas, ten aš daugiausia ir sužinojau. O paskui pakilau dar aukščiau – ten jau nebebuvo to jausmo, to tirštumo. Tai buvo tokia saulės spalva, kuri yra ir gelsva, ir oranžinė. Ten susitikau su močiute, kuri jau buvo mirusi, su mirusiu sesers vyru, su drauge, su pussesere. Visi jie man kažką pasakojo – bet jie buvo didesni, tartum rutuliai, taip aš juos jaučiau. Jie išsiskleidžia, priartėja, mane prie to rutulio prineša, ir tarsi prievarta į tą rutulį įstumia. Ir aš jau žinau, kad čia bendrauju su kažkuo pažįstamu. Visi buvo skirtingų spalvų, ir jų buvo labai daug, ir jie visi man ką nors perdavinėjo.

Tai aš ir atsinešiau labai daug žinių, kaip sakoma, iš anapus. Bet jie man neleido visko atsimint, pasakė: „Ką reikės, atsiminsi, ką reikės, pamirši“.

Ten dar tolumoje mačiau tokią baltą šviesą, bet niekaip negalėjau ten patekti, nes žinojau, kad esu dar nešvari. Na ne… Aš tik dabar tai suprantu, bet tada aš pajutau, kad tai yra ne man, ir kad aš turėsiu būt tokia, švari. Čia kaip į rūmus – juk neįleis bet kokio žmogaus.

VII

Ieškodamas atsakymo į klausimą, kas yra už tos ribos, kuri skiria gyvybę ir mirtį, nuvažiavau ir į garsiąją Merkinės piramidę pas Povilą, arba Poviliuką, kaip jį vadina žmonės, atvažiavę pasisemti stiprybės, sveikatos. Per porą šios piramidės egzistavimo metų čia jau yra įvykę nemažai stebuklingų atsitikimų, pasveikimų. Poviliukas yra tarsi diplomatinėje tarnyboje. Kaip mūsų diplomatai vyksta į užsienį, taip jis yra atsiųstas į Žemę pranešti Dievo Žodį. Pasakoja Povilas:

Šioje vietoje, šioje piramidėje yra įvykę daug įdomių, prasmingų įvykių, o ypač vienas, susijęs su tuo pirmuoju ir vienu stipriausių mano patyrimų. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Tai atsitiko prieš pamokslą. Pilnoje žmonių bažnyčioje vyko Roko atlaidai. Buvau tada septynerių. Su savo artimaisiais stovėjau bažnyčioje, nors žmonių buvo daug, vietos mažai, ir tiesiog meldžiausi. Tuomet, tikrai ne mano paties iniciatyva, nes aš tada dar net neįsivaizdavau, kad taip gali būti, išgirdau kreipimąsi. Iš karto, nors buvau dar vaikas, supratau, kad tai – ne mano mintys, ne mano žodžiai, ir pradėjau klausytis. Tai buvo prisistatymas, padrąsinimas. Paskui aš tuo džiaugsmu – nes tai sukėlė tikrą vidinį džiaugsmą – pasidalijau su šalia stovėjusia mama. Kaip prisimenu, ji sureagavo ramiai, pasakė: „Baik išdykauti“. Tačiau girdėjimas tęsėsi, ir aš pradėjau girdėti, pats to nereikalaudamas, įvairius argumentus ne tiek sau, kiek suaugusiems. Tie argumentai buvo labai konkretūs – kas bažnyčioje įvyks artimiausiu metu, ką visi matys žmonių, kunigo veiksmuose…

Po to viskas tęsėsi lauke – žmonės uždavinėjo klausimus, aš nesigilinau, kieno tie klausimai, tiesiog išgirsdavau viduje atsakymus ir juos pakartodavau. Kiek atsimenu, ratu apstoję giminaičiai klausinėjo įvairių dalykų. Dažniausiai tokių konkrečių, patikrinamų, bet Žodis buvo labai ryškus, ir jau nuo tada jaučiausi vedamas.

Nuo to karto prasidėjo bendravimas, kuris ir dabar tęsiasi. Ir to bendravimo prasmė yra suteikti tiek man pačiam, tiek svetimiems žmonėms pažinimą, žinias ir tuo pačiu metu patirtis, kurių pagrindu galėtų vykti dvasinis tobulėjimas, ruošimasis tam tikriems ateities įvykiams. Iš tų žinių galėčiau pasakyti, kad tai yra perėjimas į aukštesnį sąmonės lygmenį, į kitą išmatavimą, religine prasme – tai pasaulio pabaiga.

Vėliau šioje vietoje, kur dabar stovi piramidė, įvyko regėjimas. Praktiškai toks patyrimas kol kas yra vienintelis labai realus, mano paties asmeniškai išgyventas. Tai buvo švytėjimo regėjimas ir jautimas tuo pačiu metu. Ta šviesa atrodė kaip niekad arti manęs.

Ir tas jausmas kalbant apie mirtį ir apskritai apie išėjimą yra kitoks... Tai kartais netgi sukelia tam tikrų sentimentų. Kartais norisi pajusti tai greičiau, negu skirta. Bet tai negerai, nes misijos neatlikimas, gyvenimo tarpsnio šioj Žemėj neįgyvendinimas duoda blogus rezultatus. Tiesiog nėra gerai, jeigu žmogus palieka Žemę ankščiau laiko savo noru ar dėl kitų priežasčių. Taigi reikia iki galo įgyvendinti savo misiją. Todėl šiuo metu stengiuosi ir žmonėms bandau tą pasakyti, kad reikia laikytis, kas beatsitiktų įvairiose situacijose, ir atlikti viską su džiaugsmu.   

Man atskleistas tam tikrų ryšių tarp sielų principas, tie ryšiai jungia vieną su kitu iš pirmo žvilgsnio visai negiminiškus žmones, netgi negyvenančius Žemėje. Šį principą galima įvardyti kaip sielos šeimą, o ją sudaro dvasia, dvylika sielų ir 144 jaunesniosios sielos.

VIII

Galimybė patirti anapusinio pasaulio dvelksmą, suvokti amžinybės dėsnius atsiveria ne tiktai susirgus, ją patiriame įvairiose ekstremaliose situacijose. Apie tai papasakojo ir garsusis alpinistas Vladas Vitkauskas, įveikęs Everestą ir šį mirties dvelksmą kalnuose išgyvenęs ne vieną kartą:

Trisdešimt metų išgyvenus kartu su kalnais, aišku, teko patirti tokių akimirkų, kai suprasdavau, kad nėra jokios vilties išlikti gyvam. Kartais atrodo, kad mirtis, apie kurią normaliame gyvenime dažniausiai net nekalbam, neegzistuoja, kol su ja nesusiduri.

Kalnuose ekstremalių situacijų, kai jau nelieka jokios vilties, pasitaiko dažnai. Tarkim – kai kritau nuo Komunizmo viršukalnės, nuo pusaštunto kilometro, kritau pusantro kilometro ledo siena. Tada supranti, kad jau nieko negali pakeist – šis jausmas iš tikro lydi žmogų visą gyvenimą. Tų amžinų dalykų: dangaus ir Dievo, kosmoso ir gamtos dėsnių pakeisti tu negali. Kai tai supranti, tada net lėkdamas į tai, ką mes vadiname nebūtimi, esi visiškai ramus.

Bet tada išryškėja svarbiausi momentai – per tas akimirkas, sekundes ar trumpas minutes, tada tu gali pajusti, kas svarbiausia buvo tavo gyvenime. Ir tuo atveju, apie kurį kalbu, man labiausiai graužė širdį ir sąžinę mintis, kad palieku mažus vaikus, kuriems jaučiuosi reikalingas. Ir tai atrodė kaip labai didelė nuodėmė, kad aš žūsiu dėl užmojo ne savo nosiai. Gal dėl to, kad ne savo laiku lindau į tuos kalnus…

Bet vėl, kai per stebuklą likau gyvas… Po ilgų apmąstymų, kurie truko ne dieną ir ne valandą, supratau, kad galioja amžinos tiesos, tikrieji dėsniai – jeigu tikrai supranti savo nuodėmę, jeigu tai tikros mintys ir jeigu atlieki tikrą atgailą – gali įvykti ir stebuklas. Taip man tada ir atsitiko.

 

IX

 

Niujorke gyvenantis kino režisierius avangardistas Jonas Mekas mėgsta gerą vyną, mėgsta šokti, mėgsta su draugais pasikalbėti prie vyno. Ir mes jo irgi paklausėme, ką jis galvoja apie mirtį. Jis mums atsakė:

Žinau labai mažai. Tik tiek, kad visi ir viskas miršta. Taip pat žinau, kad niekas nemiršta, nes pasauly vėl viskas pasikartoja. Tai nieko naujo. Kažkoks labai gudrus žmogus yra pasakęs, kad niekas nekinta – visada tas pats yra Žemės svoris, visada tas pats sielų skaičius Žemėje, ir viskas visados tas pats. Niekas niekados nesikeičia. Pereiname iš vienos dimensijos į kitą, klajojame, labai įdomu… Nėra galo.

Nesveika apie viską šnekėti labai rimtai.

Komentarai