Kur slypi moterų paslaptys?

Inesos Kurklietytės filmas „Moterų paslaptys“ – tai sakmė apie gimdymą vandenyje. Jo pagrindas – ankstesnis režisierės filmas „Lengvas raganavimas“. Pakeistas pavadinimas gana tiksliai atspindi režisierės pasirinktą kryptį. „Raganavime“ labiau akcentuotas pribuvėjos Jurgos Švedienės vaidmuo – ji iškilo kaip monumentali šamanės figūra, kuriai gimdančios moterys patiki savo kūnus ir sielas. Naujame, ilgesniame filme mažiau mito, daugiau mistikos. Tai ne tiek pribuvėjos, kiek moterų istorijos, bandymas intymią gimties paslaptį priartinti prie žiūrovo. Jurgos Švedienės asmenybė tampa ne pagrindine, o visas filmo gijas jungiančia grandimi.

 

Filmą žiūrėti įdomu ir sunku. Įdomu, nes nėra ilgaamžės gimdymo įvaizdinimo tradicijos – tai visados buvo privatus moterų pasaulis, o moderniais laikais – medicinos institucijų sfera. Sunku dėl tos pačios priežasties – mes dar nesame pripratę prie tokio intymumo, todėl jis trikdo (skirtingai nei filmuose matomi bučiniai ir kartais net brutalios sekso scenos – bet kiek tūkstančių tokių vaizdų mus kasdien bombarduoja iš įvairių ekranų!). „Moterų paslaptys“ – tylus ir įkvėptas gimties stebuklo pagarbinimas. Ir nors dauguma tai patyrusių moterų veikiausiai sutiktų su vaiko gimimo kaip stebuklo apibūdinimu (bent jau kalbant apie pakylėtą vidinę būseną), tačiau tas intymus ir giliai asmeniškas virsmas autentiškai pajuntamas tik užekraninėje realybėje. Kamera – tai spąstai, kur natūralumas taip pat tampa vaidinimo dalimi. Tai ką daryti? Visai nefilmuoti, tik pasidalinti prisiminimais ir pašokti aplink laužą? Akivaizdu, kad autorei to maža. Jai neužtenka įdomaus personažo ir tikrų istorijų. Per jas režisierė bando priartėti prie moters kūrybiškumo, kylančio iš harmoningo santykio su gamtos stichijomis (vandeniu, oru, ugnimi, žeme), esmės. Ir tai ne mažiau šamaniška užduotis, nei pribuvėjos Jurgos ritualai.

 

Kaip ir visi filmai, Inesos Kurkllietytės „Moterų paslaptys“ turi privalumų ir trūkumų. Tai, kad režisierė gimimą priartina prie žiūrovo ir randa įdomių vizualinių sprendimų (operatoriai Andrius Brokas ir Algimantas Mikutėnas) yra svarbu. Įsijausti padeda ir Kipro Mašanausko muzika. Besilaukiančios moters kūno poetika, kūno ir vandens ryšys, gimdyvės ir pribuvėjos dvasinio ir fizinio bendrumo konfigūracijos atskleidžia gilius žmogiškos patirties klodus. Silpniau atrodo moterų pasakojimai. Jie yra svarbi filmo dalis – nes režisierė leidžia kalbėti ne tik moters kūnui, bet ir jai pačiai. Kartu pamatome ir jau paaugusius vaikus. Tačiau čia neišvengiamai atsiranda nemažai idealizacijos, misifikacijos, vaizdas ir vyksmas apvalomas nuo bet kokių nesklandumų. Gimdymas žvakių šviesoje ar šventoje miško vietoje tampa palaimos būsena, o kančios pavidalai – kone atstiktiniai ir sutaurinti. Žiūrovas turi arba patikėti, kad gimdymas vandenyje su Jurga yra džiugus ir malonus įvykis ir mintyse įsijungti į garbintojų chorą, arba kantriai laukti, kol šios nuostabios moterys įgaus ne tokius idealizuotus pavidalus. Tačiau filmo tonacija ir charakteriai nesikeičia. Jos gražios, dvasingos, laimingos. Ir tada pavargęs Jurgos veidas „tuščiu“ žvilgsniu tampa gražiausiu filmo kadru. O vyro pastebėjimas, kad, nepaisant visko, gimdymas jam yra stresas, šiam rojaus paveikslėliui suteikia gyvumo.

 

Kita vertus, negali Kurklietytės kaltinti pagražinimais – ji nebijo rodyti kerpamą virkštelę ir kitokius gimdymo vaizdus. Jai pavyko išlaikyti pagarbų atstumą – nuogi kūnai atrodo tokie, kaip yra – ne bjauresni ir ne gražesni. Pribuvėja itin švelniai ir jautriai elgiasi su gimdyvėmis – kaip madona su kūdikiu. Ir tas pasitikėjimo, artumo, dvasinės stiprybės ir atsidavimo parodymas kelia pagarbą. Tačiau šamaniški ir pagoniški ritualai, būgnų mušimas, spiralių paišymas ant pilvo ir kalbėjimas apie Jurgą kaip Vilniaus legendą perdėm mistifikuoja šią moterų paslaptį. Kaip ir pasisakymai prieš gimdymą ligoninėje.

 

Taip, ligoninėje moteris dažnai traktuojama instrumentiškai – kaip gimdantis kūnas. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad man ligoninė nesukėlė to šaltumo ir nejaukumo jausmo, kurio baiminosi dažna filmo herojė. Balti chalatai ir aparatūra nebūtinai turi reikšti susvetimėjimą (man tai reiškė higieną ir profesionalią priežiūrą). Nuomonių gali būti įvairių, tačiau ne tai svarbiausia. Inesos Kurklietytės „Moterų paslaptys“ nėra agitacinė propaganda, veikiau bandymas kurti moters ir gamtos vienovės misteriją. Ar moterų paslapties atskleidimas suartins jas ir pasaulį, ar priešingai – uždarys jas savo patirties mistinio išgyvenimo rate, spręs žiūrovai.