Lietuviškos grožybės

Skirmantas Valiulis
2005 birželio 26 d.
Lietuviškos grožybės – pavasariniai studentų filmuoti darbai. Kai prasideda nuo Dailės akademijos, persirita per VU Žurnalistikos institutą, atrieda iki Muzikos ir teatro akademijos... O kur dar už akių normaliai „aukštųjų“ studentų tvarkai nusižengusi Statybos ir dizaino kolegija, šiemet su kursiniais darbais iš animacijos, reklamos, dokumentikos ir net vaidybinio kino (vadovas Saulius Beržinis) užėmę visą mielą vakarą kinematografininkų sąjungos kino klube. Tačiau birželio vidurys priklausė LMTA režisieriams, operatoriams, vadybininkams, aktoriams, nors šioje grupėje žmonės ir amžiumi ir patirtimi – įvairesni. Ir jau visai kitoje vietoje, per lietuviškų filmų retrospektyvą kino teatre „Coca Cola – Plaza” išgirdau pirmą baisų klausimą: argi bemoka dabar aktoriai vaidinti kinui? Po A.Stonio, A.Matelio, V.Navasaičio, Š.Barto plastiškojo kino grįžti į aktorinį jau beveik tas pats žygis, kaip J.Miltinio aktoriams išgarsėti po filmo „Niekas nenorėjo mirti“. Kitas dar liūdnesnis klausimėlis: režisierių gausėja geometrine progresija, o kodėl pinigai kinui nematuojami jokia pastebimesne progresija? Trečiasis hipotetinis, girdėjau, premjero pasiūlytas viename iš pokalbių su menininkais: gal padėti kaip ūkininkams – iš Europos gauti paramą, su sąlyga, kad jie nieko nebekurtų?..

Kol kas net penkiolika jaunų režisierių, matyt, yra įsitikinę, kad gali ir be premjero kalnus nuversti. Vienas iš filmų ir vadinasi „Everestas“. Į kino viršūnę mėgina kopti visas būrys moterų – režisierė Jūratė Samulionytė, Salomėja Černiauskaitė su savo „Pjese 3 moterims ir Liudvikui lavonui“, 3 temperamentingos aktorės – J.Jalianiauskienė (patiko labiausiai, nes tiki į meilę), N.Varnelytė (mažiau, nes nebežino, ko iš tikrųjų reikia vyrui) ir V.Šumilovaitė (tik vykdo užduotį – užmegzti „bredą“ per pažinčių tarnybą). Visos jos šaiposi iš meilės „Arkliai kraujagyslėse? – Bredas“. Vyras net porą kartų paverčiamas lavonu, bet finale vis vien pora nutolsta bėgiais šaukdama „turėsim laiko dar!“. Panašiais filmais apie meilę prieš porą metų pradėjo Giedrė Žickytė. Dabar augina kūdikį ir studijuoja kino dramaturgiją – silpniausią iš daugelio šiemetinių filmų kino grandį. Bet gal Salomėjos Černiauskaitės dramaturginis debiutas ekrane nebus vienkartinis?

Pagal smagumą žaidimuose su tikrais ir netikrais vyrais greta statyčiau Kristinos Baužytės filmą „Pakeisk plokštelę“. Ilgai spėliojau iš kokio filmo greta tikrų vyrų, kurie nuolat meilikauja su dailia vieniše iš parduotuvės (A.Bendoriūtė) yra tas trečiasis, kuris galų gale, kaip P.Almadovaro kine, susimažina ir artėja į tarpkojį. Bet užuominos į ispanus ar amerikietišką „Purpurinę Kairo rožę“ ir liko užuominomis. Nors herojė iš tikrųjų mėgsta kiną, dažnai žiūri tą patį seno juodo – balto kino elegantišką bučinį ir klausosi tos pačios plokštelės. Pasirodo, jokių čia kino replikų, režisierė viską sufantazavo pati. Bravo! Fantazija ir jos kinematografiniu realizavimu K.Baužytės filmas visa galva aukštesnis už kitus. Jeigu vertinsime pagal profesijos įsisavinimą, fantaziją ir darbštumą, K.Baužytė pelnytai gavo diplomą, nors laiko darbo užbaigimui ir pritrūko. Labai tiksliai sukurtas ir Kenijos Koženkovos „Vargo dienoraštis“: kaip anglas dėstytojas mūsų studentus moko miuziklo meno. Iš tiesų kažkas neįprasto: kasdien su humoru registravo visus ateinančius į paskaitas, telefonu kamantinėjo neeinančius, kol pasiekė savo: išlaisvino studentus nuo visų įmanomų bėdų – tinginystės, nedisciplinuotumo, baimės būti savimi, o kartu ir šokti bei dainuoti greta. Nežinau, kodėl bijomasi, kai pasakai, kad „Vargo dienoraštis“ – geras filmas ir televizijai? Nejaugi televizija nusirito tiek žemai, kad jai pakanka užplėšti „La-lai-la!“?

Martina Jablonskytė („Bilietas į Bahamus“), Silvija Vilkaitė („Giminės bruožas“), Junona Bereznitski („Dangus visur toks pat“) papasakojo apie tuos, kurie yra šalia – artimieji ir net giminės, bet geografiškai ir dvasiškai nutolstantys. Kartais pensionate jie gyvena lyg kitame pasaulyje, kur Bahamų salos atrodo lyg sapnas apie pirmykštį rojų. Po TV nuotykių su senučiukėmis Grand-Kanarijoje sunku kine sugalvoti tikroviškesnį siužetą. Galima tik baisesnį, kas ir padaryta „Giminės bruože“ – lyg kokioje priešingybėje buvusiai televizinei ašaringai laidai „Atleisk“, kuri dabar nudrenuoja žmonių jausmus su kita iškaba „Paieškų tarnyba“. Režisierė S.Vilkaitė mėgsta šaižius kontrastus ir potekstes. J.Bereznitski savo filmu apie dangų kur kas švelniau išsako, kas Izraelyje dar prisimena Lietuvą, jos kvapą ir upelius, o kas spėjo ir pamiršti. Tema jautri, „litvakiška“. Galvoju, o kas kada paklausinės vis labiau amerikonėjančius mūsų nutolėlius Amerikoje: ar jie dar jaučia gimtinės kvapą? O dangus iš tiesų visur toks pat. Prieš dešimtmetį stažuodamasis Amerikoje, kasdien pakeldavau akis į dangų. Ir nereikėjo jokio interneto: skaičiau debesyse laiškus iš Lietuvos.

Tiesa, Amerika lietuviškuose filmuose pasirodė iš kitos pusės, kaip „Lietuviškos grožybės“. Simas Aškelavičius kol kas vienintelis šiame kurse pasirodė nuosekliai komikuojantis režisierius. Ypač vykusiai organizuota pogrindinė JAV ambasada, kur trys bičai treniruojasi kaip įveikti konsulato egzaminą. Autorius R.Cicėnas ir čia pasirodė sėkmingai, bet pernykštis „Lengvai ir saldžiai“ (rež. I.Miškinis) buvo tvirčiau sustyguotas.

Sustygavimo prasme dabar bene kiečiausias buvo režisierius Vytas Dambrauskas su „Painiava“, tik nebūtų pakenkę „Lietuviškų grožybių“ pašmaikštavimai. Situacija nors girdėta, bet išrutuliojama paradoksaliai nuosekliai: rašytojas, parašęs romaną apie prezidento nužudymą, pats įtariamas pasikėsinimu ir turės susinaikinti dėl šventos ramybės. Tokius kazusus mėgo ir V.Žalakevičius: ir savo scenarijuose, ir režisuodamas F.Diurenmato „Avariją“. Džiugu, kad mūsų naujoji kino mokykla neužmiršta ir tradicijų, juolab, kad jų dėstytojai ir darbų vadovai A.Puipa, J.Lapinskaitė ir kiti yra išaugę klasikinio kino amžiuje ir gali užtikrinti, kad tikrasis kinas niekada nekuriamas plynoje vietoje. Prisiminkime, kaip I.Bergmanas didžiuojasi, jog negarsinio kino laikais švedai turėjo Europinio lygio kiną.

Pagal temą „Painiavai“ artimas „Teroristas“ (rež. Dainius Zdanys) yra iš naujųjų laikų kino, primenančio L.Bessoną ar amerikietišką fantastiką. Geriausiai patiko P.Čaikovskio arijos pastogėje su socreralistiniais plakatais tipo „Leninskaja komnata“ ir „Neplepėk!“ Įspūdinga scenografija, iš tiesų primena vis dar užkonservuotą termobranduoliniam karui radijo ir televizijos slėptuvę prie Nemenčinės. Istorija su teisininku, su kuriuo nori atsiskaityti akt. R.Bilinskas – laikraštinė, todėl ir bomba finale sprogsta tuščiai, pasipila fejerverkas kaip Š.Barto filmuose.

Ironija Ričardo Matačiaus filme „Vilkas“ ne tokia plakatiška, žaižaruojanti aiškiomis užuominomis, kaip „Teroriste“. Čia irgi labai svarbi veiksmo vieta – bažnyčia. Filme beveik nėra dialogo tarp kunigo ir nežinia iš kur pasirodžiusios rūkančios panelės. Bet josios tylėjimas, o kunigo pamokslai „Pabusk ir stiprink, kas dar nenumirę“ sukuria vidinę įtampą ir laukimą, kad po šiais skliautais gali kažkas pasikeisti, pvz., staiga, per dvigubą ekspoziciją sužaliuoti medžiai. Yra ir klapčiukas, pririštas grandine it vilkiūkštis, lyg herojaus „alter ego“, ir tylinti tikinčiųjų minia. Už vis mįslingiausi tarpduryje pasirodantys 4 vilkų siluetai – it kokie apokalipsės raiteliai. Priartėjame vėl prie magiško realizmo, kurio jau visą vagą išvarė režisierius A.Puipa.

Ne visiems pavyko iš karto įsėsti į savo kėdę. Režisierius Kęstutis Šmigelskis filme „Arktikos vyskupas“ per pusę valandos savo kino troleibusu nuvažiuoja galas žino kur. Gal ir žinotum, jeigu pavyktų visas daugiaaukštes replikas surikiuoti į vieną mintį. „Peliūkštyje“ (režisierius Gediminas Petrauskas) tarp šurmulio išsiskiria bent porą veikėjų. Čia tikras jaunimo pogrindis su visom šnekom – pabledom, „nulūžimais“, ir net N.Pečiūros 1982 m. melodija „Nėra ateities“. Nežinojau, kad taip ilgai jos nėra. Bent jau veikėjai turėjo nors kiek pasikeisti.

Kas kita irgi dokumentiška maniera sukurta „Tokia tiesa“. Iš pradžių organizuojama puota ir telšietiška šneka kiek primena populiarųjį lenkų „Reisą“, bet toliau istorija televiziškėja, beveik kaip laidoj „Antroji banga“, ypač kai prasideda nėščios moters ir vyro ant ratukų istorija. Tačiau jautrumas veidams pasako daug ką ir be žodžių (dirbo net 3 operatoriai: G.Ilgūnas, M.Žebrauskas, G.Petrauskas).

Nuo operatoriaus Vito Končiaus daug kas priklausė ir rež. Valdo Misevičiaus filme „Tupi tupi taška“. Vaikų judrumas, tikrumas, replikos – beveik kaip lietuviški „400 smūgių“. Gal ir dėl to, kad niekas rimtai nebeplėtojo vaikystės temos, o A.Žebriūno „Gražuolė“ nostalgiškai suspaudžia širdį. Gal po kiek laiko kiti su ilgesiu prisimins ir šios kartos filmus?
Komentarai