Po premjeros. Tapsmo istorijos

 Kristijono Vildžiūno filmas “Aš esi tu” – tai istorijos rašymas vandenyje. Jos kontūrai tai išryškėja, tai pradingsta – kad paskui vėl iškiltų iš atminties. Iš pradžių net nežinai, ar tai bus nuotykių, ar kelio filmas – kai jūroje sūpuojasi valtis ar ar kaimo keliuku rieda savadarbis dviratis. Tačiau žiūrovas iš karto pajunta patekęs į kitą realybę – truputį mistišką, šiek tiek laukinę ir netikėtai romantišką. Romantika čia nereiškia sentimentų – veikiau prasmingesnės egzistencijos ilgesį.

Filmo siužetas tikrai nėra svarbiausias – veiksmas rutuliojasi ne į priekį, o tarsi į gylį. Daug svarbesni už nedidelius filmo įvykius yra veikėjų santykiai ir būsenos. Būtent jų kaitą ir stebime – kokios jausmų ir minčių konfigūracijos atsiranda keičiantis vietai, laikui ir sutiktiems žmonėms. Svarbiausi filmo herojai – architektas, pasivadinęs Baronu (Andrius Bialobžeskis), rašytojas Kristis (Mykolas Vildžiūnas) ir Dominyka (Jurga Jutaitė). Kiekvienas iš jų kuria savo istoriją, kol galiausiai jos susipina į vieną pakeisdamos visų likimus.

Architektas ieško savo erdvės – jis atsiriboja nuo miesto ir kaimo (ir jam nesvarbių santykių) ir statosi namelį miške. Ne, tai ne Rousseau tipo bėgimas “atgal į gamtą”. Jis nesistengia grįžti į pirmykštį būvį – jokių kailinių apsiaustų ir šaknelių rankiojimo. Priešingai – savo namelį jis sukonstruoja itin moderniai – kabantį aplink medį ant šiuolaikiškų konstrukcijų ir stiklo sienomis. Čia yra elektra, krosnelė ir netgi tualetas. Gal ir neaprašinėčiau visko taip smulkmeniškai, bet režisierius itin atidžiai fiksavo namo statymo vargus. Norėdamas atsikratyti praeities herojus ne pleškina senus daiktus, ne išlieja pyktį destruktyviai siautėdamas, bet naują etapą pradeda kurdamas iš nieko. Ir šis kūrybiškumo akcentavimas filme nėra atsitiktinis.

Filme daug specialiai sukonstruotų unikalių daiktų ir pastatų – pradedant velomobiliu ir baigiant namelio įranga ir sodybos slaptaviete. Tai šiuolaikinio romantizmo atributai, rodantys, kad naujasis romantikas ne atsiduoda stichijai laukdamas ženklų iš anapus, bet bando įgyvendinti savo svajonę. Tai nebe ta nyksmo poetika, įsigėrusi į medinių trobų sienojus ir apšepusius Užupio kiemus. Tai kūrybos, įsikūrimo aplinkoje metafora ir savo istorijų rašymas. Ir nors meditatyvi “Aš esi tu” atmosfera tikrai neprimena veiksmo filmo, tačiau herojai čia nėra tik pasyvūs stebėtojai. Dvejodami ir tikrindami jausmus jie eina savo keliu ir nebijo nuklysti į nepažįstamas vietas.

Nors filmo veikėjai atstovauja skirtingoms terpėms (šiuolaikiškas jaunimėlis, atvažiavęs švęsti gimtadienio, savo svajonių ir paveikslų pasaulyje gyvenanti tapytoja ir atsiskyrėlis architektas, vis pabendraujantis su netikėtai atsirandančiu juodaodžiu alter ego), tačiau aktorių ansamblis neišsiderinęs. Andrius Bialobžeskis tiesiog chameleoniškai transformuojasi iš uždaro mąstytojo į keistuolį Baroną – ir bet kuri užsidėta kaukė pradeda kvėpuoti kartu su aktoriumi. Kiekvienas personažas papildo margą kompaniją savitu bruožu – net jei nespėji jų visų pažinti, įsmeni ryškią charakterių mozaiką. Manau, po šio filmo daug kas atkreips dėmesį ir į Jurgą Jutaitę bei Mykolą Vildžiūną (nežinau kodėl, bet sau “suklasifikavau” jį kaip egzistencinio nerimo kamuojamą Keanu Reevesą – dar neapaugusį “Matricos” šarvais). Lyginant su ankstesniu Kristijono Vildžiūno filmu “Nuomos sutartis”, dabar veikėjų dialogai atrodo trumpesni ir lengvesni – tai sustiprina gyvumo įspūdį. Kiek pakylėtą filmo tonaciją atvėsina ironiški komentarai, pavyzdžiui, Dominykai ir architektui iškilmingai žingsnuojant miško takeliu, ši nusišypso ir taria: “Per mišką už parankės dar su niekuo nesu ėjusi”. Juokingai atrodo ir iš savo suręsto namelio prie upės nusileidęs architektas, rimtu veidu klausiantis: “Ir kur tie bebrai?”.

Iš tiesų, kam tie bebrai – jis pats kaip bebras! Gal režisierius buvo sumanęs parodyti žmogaus ir gamtos būstų statymo paralelę – tačiau bebrai nepasirodė ir liko tik retorinis klausimas. Man tai pasirodė kaip gražus užkadrinis mirktelėjimas žiūrovui ir sau patiems.

Ir dar vienas dalykas, kurio negalima nepaminėti – tai itin sodri plastika. Operatoriaus įsižiūrėjimas į smulkiausius augalų, vandens ir dangaus raštus padvelkia rytietiškam kinematografui būdinga gamtos poetika. Kartais pasirodydavo, kad filmuota ne Lietuvos kaime, o Karibuose (čia nekalbu apie Kryme filmuotas scenas, kurios kupinos beveik mitinės rimties). Net jei herojai nerastų savo kelio, o tik klaidžiotų iš vienos istorijos į kitą, žiūrėti nepabostų. Atrodo, Lietuvoje kuriama nauja vizualaus malonumo ir pasakojamojo kino formulė.