Po premjeros. Ar mes čia vieni?

Rūta Oginskaitė
2007 lapkričio 10 d.

Audrius Stonys ilgametražiu  filmu „Varpas“ užsimojo patikrinti legendą – ar tiesa, kad Platelių ežere  prieš 300 metų yra nuskendęs varpas. Ar tiesa, kad nuskendo ir kad tebėra dugne. Susitarė su Ekstremalaus nardymo komanda ir filmavo, kaip jie nardo, ieško. Filmas ir prasideda labai dalykiškai: vyras, kuris ners, net neabejoja – jeigu tas varpas tikrai nuskendo, jie jį ras. Po kurio laiko – jau mistiškesnis patikinimas: jeigu lemta – rasim.

 

Štai taip, iš pat pradžių ir susiduria du „Varpo“ klodai – realybė ir mistika. Pats ežero pakrantės gyvenimas šiame filme išnyra „stebukliniu“ būdu: kadrą tirštai nubalina dūmai ir tik jiems sklaidantis gali įžiūrėti žemaitį, kepantį šašlykus. Vyksta roko koncertas, pakrantė nugulta jaunų žmonių, o žemaitis ties savo šašlykais samprotauja, ar gali, ar negali būti, kad čia pat ežere nuskendęs varpas guli kelis šimtus metų. Jo nuomone, nėra ko tvirtinti to, ko nematei.

 

Audrius Stonys į savo filmą pririnko daug žemaičių, svarstančių, ar tai tiesa, ar ne tiesa, ar jie girdėję, ar visai nieko nežino apie jokį nuskendusį varpą. Jaunesni, senesni – tų daugiausia, – visai vaikai, kažką sužinoję, ar nesužinoję iš savo senelių. O du raumeningi narai su šiuolaikine ekipuote tolydžio dingsta po vandeniu, ieško. O pakrantėje toliau vyksta gyvenimas. Keičiasi metų laikai. Keičiasi kartos – tą įspūdį sukuria įmontuoti seni juodai balti kadrai su Užgavėnėmis Platelių pakrantėje. Pakrantėje gyvenimas vyksta, o po vandeniu? O kodėl tikra tik tai, ką matai? Ko nematai – netikra?

 

Ir kam režisieriui prisireikė tiek daug žmonių, sakančių „ne, nieko negirdėjau, man nepasakojo“? Parodyti netikėjimo, abejingumo legendai mastą? Turbūt ne vien tai. „Varpas“ – kažkiek detektyvas. Yra paslaptis. Ji ir neturi būti lengvai išaiškinama. Kažkas padeda ją atskleisti, o kažkas gal painioja, neišduoda. O kažkas tiesiog nelinkęs atsilapoti.

 

Jau visiškai pasakiškas personažas – toji sulinkusi moterėlė, kuriai eiti padeda stumiami rateliai. Net kvapą užgniaužia, kai ji, atrakinusi senas duris, ima atrišinėti nuo grotų mazgą. Ką sužinosim? Kad šitame namelyje ji laiko paslėptą ir pririštą... varpą?! Kalina jį? Saugo?

 

Taip, varpo garsas – kai moteris trukteli atpainiotą nutriušusią virvę – pasigirsta. Ir jam atsiliepia kiti varpai. Beveik kaip legendoj – ten varpas, esantis vandenyje, atsiliepia tam, kuris bažnyčios varpinėje. Bet paslaptis nuo varpų garso nesumažėja. Juk per visą filmą, į visus klausinėjimus, atsakinėjimus, nardymus jautriai reaguoja ir pati gamta, regima operatoriaus Audriaus Kemežio. Pakyla vėjas, šiaušiasi ežero paviršius, temsta dangus, grėsmingi debesys apsupa saulę. Užgesins? Kai senas žmogus iš nušiurusios maldaknygės ima giedoti, kamera išskrenda – iš jo ankšto būsto į laukus, padanges. Iš būsto tų, kurie sako „ne, nežinau, negirdėjau“, neišskrenda.

 

Ne pirmą kartą įsitikini, jog Audriui Kemežiui filmavimo kamera yra jo kūno dalis, jis ne tik regi ja, bet ir kvėpuoja. Jie gyvi vienas kitu. Ir užburiančiai gyva tai, ką jie pamato-parodo. „Varpo“ gamta tampa kone mistišku neaprėpiamu organizmu. Tai realybė, kurioje žmogus gyvena, dažnai nepastebėdamas jos gyvumo. O kiek nevilties ir nuovargio esti kadruose, kur sutemus iš ežero eilinį kartą grįžta grupė – nardymo ir filmavimo. Paslaptis nepasidavė, o ežero paviršius – lygus, bet raudonas. Mistiškoji „kraujo puta“? Kieno kraujo?

 

Žinau, jog varpo ieškojimus po vandeniu filmavo abu narai – Darius Slizevičius ir Vytautas Sereika. Bet tai žinojimas, esantis šalia filmo. Pačiame filme palengva atsiranda jausmas, kad patys narai yra stebimi būtybės, gyvenančios po vandeniu. Mistika? Juk kartais pagauni ir šlapią žvilgsnį, lyg vaizdas būtų nufilmuotas apsiverkusia kamera – kai vyrai dar tik rengiasi panirti. Arba kartu su juo seki elektrinio pjūklo liežuvį, rėžiantį ledą eketei – kam tas plyšys atvers įėjimą į gelmes?

 

O tada pačiame finale – kartu su juo – ilgai plauki ežero dugnu, pro žoles ir žuvis. Sprunki -- ir kuo skubiau. Ir kuo toliau, lydimas dieviškai gražios Giedriaus Puskunigio muzikos, draskomos kažkokių neįvardytų, bet tikrai nelaimingų būtybių klyksmų.

 

Tai jau ne varpo ieškojimas. Tai noras pabėgti nuo šitos bekraštės slegiančios erdvės, kurioje nėra jokio varpo. Noras išvengti panašiai bekraščio ir slegiančio netikėjimo, gyvenimo be iliuzijų -- lyg jokio varpo niekur nėra ir niekada nebuvo.

 

„Šiais laikais! Jūs tik pagalvokit!” – numoja ranka ir juokiasi filme viena iš moteriškių, kuriai atrodo, kad tik kuoktelėję dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje gali rūpintis kažkokiais nuskendusiais varpais. „Su velniu tarkitės, ne kitaip“ – atsargiai siūlo kita. „Ištraukit, jeigu yra“ – užduoda darbo toji, kuri labiausiai panaši į pasakų laumę.

 

Tas nirimas į ežerą ieškoti varpo Audriaus Stonio filme prilygsta lipimui į dangų pasitikrinti, ar yra Dievas. Būtent toks tikrinimas pašiaušia gamtą. Dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje iš ekrano tai parodoma itin aiškiai. Filmo idėja pranoksta pati save. „Varpas“ suranda ne nuskendusį varpą. Jis diagnozuoja tuštumą -- finalu leidžia tiesiog fiziškai pajusti, koks nykus gyvenimas, jei žmogus tiki, kad tik jis vienas gyvas šiame pasaulyje ir kad realu tik tai, ką jis mato. Gūdžiai perspėjantis finalas. Ar gali būti, kad mes vieni ir greta nieko nėra?

 

 

Komentarai