Laimingo žmogaus šypsena

Ciniškai šnekant, pas mus būtina numirti, kad apie tave prabiltų, tave pripažintų. Suprantama, tai graži sovietinė tradicija: juk Šukšino, Vysockio, Tarkovskio, kitų menininkų bei mąstytojų ankstyvas išėjimas pralaužė tą negeros tylos sieną aplink juos, kuri buvo renčiama metodiškai, žiauriai, metai iš metų. Ir čia nieko bendra su Pazolinio teorija, esą būtent mirtis logiškai įprasminanti gyvenimą, - ne, tai tiesiog sąmoninga, sunkiai, gal tik mirties įveikiama plebso bei įvairaus plauko dogmatikų antipatija visokiems ramybės drumstėjams, būdinga, deja, ir daugeliui mūsų tautiečių. Algirdas Julius Greimas dar visai neseniai buvo kaip tik tokia kontroversinė figūra, todėl pilno metražo dokumentinis filmas apie jį galėjo pretenduoti nebent į kelis Vilniaus „Planetos" kino teatro (netrukus čia klestės arba tik rusens Vilniaus kino centras) seansus. Mirtis, kad ir žiauriai tai skambėtų, aiškiai pagreitino platesnę, net televizinę filmo „Greimas" premjerą. Manau, ši situacija būtų ne papiktinusi, o tik pralinksminusi patį filmo herojų.

Dar kiek anksčiau teko girdėti skeptiškų nuomonių apie patį režisieriaus Sauliaus Beržinio kūrinį, apie Greimo diskutuotiną pateikimą ekrane - ir ne iš jo idėjinių priešų, o, kad ir keista, iš bendraminčių. Bet tai natūralu: tokia turtinga asmenybė leidžia aibę kinematografinių traktuočių. Nepakantieji džiaugtųsi išvydę Greimo kino karikatūrą, - tai įmanoma, net nesudėtinga, tik kažin ar sąžininga. Draugai, pasekėjai. . . nežinau, gal jie norėjo išvysti ekrane „paradinį", nepriekaištingą, išmintimi taip ir spinduliuojantį senuką su aureole.Tuo tarpu Beržinis, nepasiduodamas panašioms pagundoms, siekia tam tikro objektyvumo, nesikiša su savo vertinimais, rodo ir Greimo blyksnius, ir jo, kaip dabar žinom, priešmirtinį nuovargį, pagauna ne tik mąstytojo aurą, veiksmingą net tada, kai, regis, turėtum nesutikti su jo teiginiais, bet ir mielą senyvo žmogaus komizmą. Pleistru demonstatyviai apsiklijavęs nosį, kad akiniai nenuspaustų, nuovargio akimirką lyg ir nekoordinuojąs judesių, Greimas ekrane tampa dar brangesnis, savesnis, „jaukesnis", kartkartėmis versdamas pasijusti vaiku: bendrauji su seneliu, kurio gal ir matyti nebuvai matęs. Ir visai nesvarbu, kas tas senelis - sodietis ar oficialiai pripažintas filosofas.

Pagrindinis šio filmo,sukurto Lietuvos kino studijoje drauge su vis didesnį pagreitį įgaunančia firma „AKC" („Audiovizualinės komunikacijos"), privalumas yra tas, kad jis, tegul ne viską aprėpdamas (tam prireiktų ištiso filmų ciklo), bet ir jau ne paviršutiniškai, ne punktyriškai įveda mus į A. J. Greimo minčių ir jausmų visatą. Neslėpdami savo simpatijų herojui, juostos kūrėjai (scenarijaus autoriai - Alicija Žukauskaitė, Saulius Beržinis, operatorius Algimantas Mikutėnas, garso operatorius Vasaris Mockus) atsisako diktato ir filmuojamam, ir žiūrovams, stengdamiesi patys tarsi likti nuošalyje. Tas, jų kuklus taurumas teikia žiūrovui vertingą pasirinkimo laisvę. Gali piktintis, o gali pritarti Greimo susakytoms mintims apie 1944 metų lietuvių išeivijos srautą,  kuriam priklausė ir jis pats („Mes niekur neišėjom, mes išbėgom. . . Nepripažino lietuviams garbingo pabėgėlių  statuso, nes visa teisybė buvo Stalino pusėje"), apie Vakarų dvasinį sekimą („Aš jaučiu, kad ne man Paryžius davė, bet aš Paryžiui daviau", „Ne Europa turėtų padėti Rytams, o atvirkščiai"), jo skeptiškiems samprotavimams apie mūsų platumose ypač liguistą reakciją sukeliančius dalykus: religijos teatralizuotumą („Tai tinka atsilikusiai Lotynų Amerikos visuomenei, Afrikos negrams. Pagonys, kaip ir lietuviai. . . Jeigu aš dešimt kartų sukalbėsiu „Tėve mūsų", ar tai jau bus malda? . ."), atgimimą („Ar ta tauta, kuri gali atgimti? . .", „Lietuvoj - atėjo barbarai - ar beatsigaus?..). Kadangi tos abejonės nuoširdžios, už jų nesigirdi nei autoreklamos, nei seno žmogaus noro pratęsti jaunystę brangia ekscentriados kaina, jos išsakomos labai ramiu tonu, kurio mums Lietuvoje taip beviltiškai stinga, tad ar jos gali ką įžeisti, užgauti?

Man regis, filmo kūrėjai savo triūso devizu pasirinko iš ekrano skambančią Greimo frazę, besisiejančią su jo kino - iš dalies erotinio kino - vertinimu: „Nebūtina prisilytėti pirštais, geras režisierius tai padarys žvilgsniais". Užtat filmo bendra intonacija tokia pat rami, kaip ir herojaus, niekas nekliudo įsiklausyti ir čia pat ramiai apsvarstyti tai, kas išgirsta. Neskubrios prancūzų provincijos kelių panoramos nesklaido dėmesio, savo ritmu jos adekvačios Greimo minties vingiams, herojaus skepsį savaip paryškina kai kurie ironiškesni, bet, laimė, nedrastiški perėjimai į kino kroniką, į paskutiniųjų metų istorinius videokadrus - kartais kiek iliustratyvūs, bet vis dėlto nedažni, tik truputėlį - ne „pirštais" - koreguojantys žiūrovų reakciją.

Tuo taupumu, kuklumu, tiksliu suvokimu, kas šiandien yra aktualiausia, grubių akcentų atsisakymu Sauliaus Beržinio „Greimas" priartėja prie geriausio šio menininko filmo „Vėliava iš plytų". Vėlesniuose „Lietuviškuose kino sąsiuviniuose", pabandžiusiuose „aprėpti neaprėpiama" - per lietuvių kiną papasakoti kone visą Lietuvos istoriją, - montažinė logika bent jau man taip ir liko užrakinta septyniais užraktais. Buvo kiek baisoka, kad tokio pobūdžio „saviraiška", neleidžianti atseikėti svarbių dalykų nuo atsitiktinių, nepagadintų ir „Greimo", bet autoriui čia pakako blaivaus proto bei takto. Gal mažiau čia suvokiamas Greimas - semiotikos teorijos kūrėjas (tam menkai padeda ir interviu su Greimo mokiniu, jaunu profesoriumi Paolu Fabriu), bet tokiam uždaviniui dokumentinio filmo instrumentarijus ir netinka, galbūt, laikui bėgant, tą ryšis įveikti mokslinio kino meistrai.

„Baltos lankos" laikraštyje „Literatūra ir menas" jau neteko savo patrono, bet, manau, kad ir kas čia rašytų, visus juos ilgai dar lydės Algirdo Juliaus Greimo aura. Prie tos auros - tik ne religiniu atžvilgiu - savaip prisideda ir naujasis filmas. Jis jau sukėlė ir dar sukels įvairių nuomonių, diskusijų, kurias iš nebūties turbūt apgaubs šio paprasto nepaprasto žmogaus šypsena - it keistos Češiro katino grimasos, vienas šypsnys, pakibęs erdvėje. Visą gyvenimą kovojęs su dusuliu, Greimas viename kadre sakosi norįs „išsikvėpuoti" (galima suprasti kaip „išsikalbėti"), paskui priduria: „Laimingas gyvenimas - tas išsikvėpavimas". Sauliaus Beržinio filmas, manau, irgi prisidėjo prie tos vėlyvos laimės.

Saulius Macaitis

LM kino apžvalgininkas