Bertolučio ironija ir poezija

Iš italų režisierių kartos, kuriai turėjo įtakos neorealizmas, Viskontis, Felinis, iki tokių pasaulinių aukštumų iškilo gal tik prieštaringas genijus Bernardas Bertolučis (g. 1941). Sekdamas savo mokytoju Pazoliniu, jis visada sieja marksizmą ir froidizmą, plastikos baroką, aktualijas ir perversijas. Oficialiai matėme tik vieną - barbariškai iškarpytą - Bertolučio juostą „Konformistas". Videokasetėmis paplito beprotiško grožio (deja, iš videokasečių nepastebimo) superšlageris apie Kiniją „Paskutinis imperatorius" ir filosofinis erotinis „Paskutinis tango Paryžiuje", kurį šią savaitę, beje, vėl rodo „Lietuvos kino" videosalė. Tačiau svarbiausias savaitės kino įvykis - aišku, Bertolučio „XX amžiaus" premjera sostinės „Vingio"kino teatre.

 

Ir džiugu, ir baugu - dėl tradicinių mūsų bėdų. 1976 metais, kai „XX amžius" buvo sukurtas, niekam - nė man - nekilo jokių abejonių, kad tai kino šedevras. O šiandien? Ne, fantastiška meistrystė, aišku, negalėjo beviltiškai susent. Publiką - tą rodo ir „Paskutinio imperatoriaus" sėkmė - tebetraukia rafinuotas „didysis stilius".Bet ar estetinio pasigėrėjimo šiandien netemdys per didelis filmo „raudonumas"? Juk daugelis „rimtojo kino" fanatų Lietuvoje ignoravo net puikų A. Germano „Mano draugą Ivaną Lapšiną", vien sužinoję, kad jo herojai - ketvirtojo dešimtmečio čekistai. O šiandien net medžiagos „raudonis", suprantama, dar mažiau geidautinas.

 

Vis dėlto, žiūrėdami į meną tik pro politizuotus akinius, mes taptume labai vienpusiški, apvogtume patys save. Taip, Bertolučis konstruoja savo epą (4 valandos ir 20 minučių!) pagal žinomą, susikompromitavusią „darbo ir kapitalo" schemą: per Naujuosius 1900 metus gimsta dvarininko sūnus Alfredas (suaugęs -Robertas de Niras) ir valstiečio sūnus Olmas (suaugusį vaidina Žeraras Depardjė); visą pusšimtį metų (tiek ir rutuliojasi „XX amžiaus" veiksmas) jiedu, sakytum, nepaliaujamai konfliktuoja... Bet, susikūręs schemą, menininkas tuojau pat ją ir peržengia, neapsiriboja tuo konfliktu, padaro abu herojus vienodai patrauklius, jų „klasinė neapykanta" virsta nesuvokiama trauka bei simpatija, jie negali vienas be kito egzistuoti, konfliktinę herojų santykių prigimtį  režisierius  ilgainiui  ima šiltai  ironizuoti arba, kaip metaforiškame filme, lyginti su amžinaisiais biologinio gyvenimo dėsniais. „Emotio" ekrane aiškiai nugali „ratio". Štai Naujųjų 1990 metų naktį keliu žengia girtuoklėlis Rigoleto kostiumu, šaukia: „Mirė Džiuzepė Verdis!" Nors iš tiesų Verdis mirė kiek vėliau, supranti, kad racionaliajam Bertolučiui čia svarbi epochų kaita: mirė patriarchalinė, atėjo kapitalistinė. Tačiau Bertolučis -menininkas įveika save - konstruotoją, ir atmintyje iš epizodo lieka gūdi naktis, neaiškių, baugių lūkesčių atmosfera, taip gerai pažįstama ir mums, į XXI amžių žengiantiems...

 

Dėl filmo daugiaprasmiškumo, „ambivalentiškumo" Tarybų Sąjunga jo tada, beje, taip ir nenupirko. Mat autoriaus antipatijos ekrane buvo visai konkrečios vien tada, kai jis kalbėjo apie itališkąjį fašizmą, rodė jo lyderį Atilą (Donaldas Sazerlendas, vėliau išpopuliarėjęs kaip Felinio Kazanova), šiandien ne tik išore primenantį naujesnius istorinius personažus – „juodąsias beretes". Aktualias asociacijas šiandien mums - gal ir prieš režisieriaus valią - kelia tokios replikos: „Tie bolševikai - kaip saracėnai!", masinės scenos, kai žandarai nuogais kardais vis dėlto sustoja prieš moteris ir vaikus, esančius pirmosiose demonstrantų gretose (šiandien - nebesustoja!). Bet jei „XX amžiuje" reikėtų tik automatiškai keisti pliuso ir minuso ženklus, atvejis kažin ar būtų reikšmingas, įdomus. Juk Bertolučis jau tuomet ne tik poetizavo, bet ir ironizavo raudoną spalvą, matydamas marksistų fanatizmą, šypsodamasis iš tos gabalėliais sudurstytos valstiečių vėliavos ar iš situacijos, kai Olmo ir Anitos (Stefanija Sandreli) glamones Liaudies namuose lyg „apvaisina" Lenino žvilgsnis iš portreto. Turtuolis Alfredas mylisi - aišku, su dekadente Ada (Domenika Sanda) - gal rafinuočiau, bet irgi... ant šieno, liudijančio juodu priklausant tai pačiai liaudžiai, o vėliau likimas pašaipiai suves herojus net į tą pačią lovą. Taigi Bertolučis atsiskleidžia filme kaip tipiškas Vakarų liberalas, tad šiuo atžvilgiu „XX amžius" gali mums padėti aiškintis ir šiandienines „nesuprantamas" Vakarų nuostatas.

 

Filmo prologe valstietis berniukas su tikru šautuvu rankose, šūkčiodamas: „Už Staliną!" (ekrane - 1945.IV.25), nori nušauti Alfredą, kuris šypsodamasis tais pačiais žodžiais nuginkluoja savo potencialų budelį. Argi  tai  nėra gražus raudonosios idėjos infantilizmo įvaizdis, visaip nušviečiantis visą tą XX amžiaus kino estetikos puotą, kuri ilgai vyksta prieš mūsų akis?

 

Saulius Macaitis

 

LM kino apžvalgininkas

 

Literatūra ir menas, 1991-08, 02.23