Kino kritiko Sauliaus Macaičio atminimo vakarui artėjant. Prabanga

Vaidas Jauniškis (straipsnis „Prabanga“ spausdintas 2007 m. „Kino“ žurnale)
2010 sausio 19 d.

Antrame „Kino“ žurnalo vakare sausio 21 d. 19 val. „Skalvijoje“ prisiminsime garsų Lietuvos kino kritiką Saulių Macaitį (1940 – 2007). Vakaro metu prisiminimais apie Saulių dalinsis kolegos, draugai, žiūrėsime kino žurnalistės Izoldos Keidošiūtės laidą, režisieriaus Henriko Šablevičiaus filmą „Aš - vargšas karalius“, kurio scenarijaus bendraautoriumi buvo S. Macaitis. Kino kritiko biografiją ir filmo aprašymą rasite paspaudę nuorodas puslapio apačioje, o taip pat lfc.lt skaitytojams siūlome kolegos Vaido Jauniškio 2007 m. parašytą in memoriam S. Macaičiui.

 

Įprastas ir retai paneigiamas dėsnis – niekada nereziumuoti akimirkos džiaugsmo, žmogaus buvimo šalia ar dienos darbų, nes bus dar kiti. Tačiau kai baigiasi žmogaus gyvenimas, jis staiga tampa jau pabaigtu darbu, meno (ar nebūtinai jo, bet – jau nepakeičiamu) kūriniu. Tada jau lyg ir gali sumuoti, analizuoti. Ypač jei pabaiga vainikuoja darbą.

 

Liūdnai paradoksalu, kai paties kritiko gyvenimas tampa teksto objektu. Bet tai ne recenzija ar paraiška disertacijai, juoba kad pats Saulius itin nemėgo sausų ar privalomų žodžių, o ir jo gyvenimas išslystų iš terminijos spąstų. Tai greičiau nuojautos, supintos iš prisiminimų, kalbančios pagal egoistinę lietuvių raudų logiką: ko mes netekome. Bandymas pasiaiškinti sau, kas buvo/yra Saulius Macaitis – man, jums, Lietuvos kino procesui, žiūrovams. Bet distancija nuo raudų būtina, nes pažvelgti į save ironiškiau, iš šalies (į kitus jau galima buvo ir itin asmeniškai) buvo viena tų smagių „disciplinų“, kurias treniravau bendraudamas su Sauliumi. O kad dabar, kai rašau, jis žvilgčioja man per petį į kompiuterio ekraną, nesistebiu, – anksčiau jis buvo vienas idealiausių būsimo straipsnio skaitytojų, kuris mano vaizduotėje ties banalesne vieta tuoj nusikvatodavo arba ironiškai paabejodavo, ar neperlenkiau. Taisydavau, nes įsivaizduojamas skaitytojas tapdavo ir savotišku vidiniu cenzoriumi. Štai jums ir pavyzdys ne iš filmo su Stallone, kaip vaizduotėje iškylanti ateitis koreguoja dabartį.

 

Tai laiko ir sugebėjimo atsitolinti nuo dabarties klausimas: kaip rašyti apie tai, kas vakar buvo įprasta kasdienybė, o jau šiandien gali įtarti bendraująs su knygomis, tekstais, kurie niekaip neužpildys skylės kasdienybėje. Ne tos, kuri atsiveria lubose ir per kurią kaimynai bendrauja, kaip Sauliaus mėgtame filme „Skylė“, bet tos, kuri yra tuštuma, nes anksčiau ten buvo kalnas. Dabar turi išmokti tvarkytis su kasdienos lyguma ir susitaikyti su labai paprasto veiksmo stoka: po filmo – o ir ne tik – jau nebepaskambinsi ir nebeaptarsi jo drauge.

 

Dar nykaus brežnevizmo laikais Vilniaus senamiestyje matydavau du žmones, kuriuos painiodavau, gerai nė vieno nepažinodamas, bet išoriškai jie buvo kažkuo panašūs: Saulius Macaitis ir Vytautas Kalinauskas. Nors labiausiai panašūs jie buvo, ko gero, tuo, kad abu teigė aiškiai atėję iš neįprastos aplinkos, visas jų stilius dvelkė tuo, ką vėlesni filmai rodydavo kaip bohemos ar meno pasaulio atstovus: beretė, ilgas šalis, džinsai. Saulius Macaitis jau tada buvo mitas, – bet mitas, kuris apie jį sklandančiomis legendomis nepaneigia tikrumo fakto. Juk legenda ir mitu seniai yra tapęs tebeeinantis „Literatūrmenis“, koks jis buvo aštuntojo dešimtmečio pradžioje. O kaip tik ten, su rubrika „Susitikimai ekrane“*, ilgus metus kas savaitę pasirodydavo Sauliaus straipsniai. Tuo metu „Literatūrmenis“ klestėjo, buvo skaitomiausia spauda tarp kultūros žmonių, – neabejotinai ir dėl kino apžvalgų. Šalia šio savaitraščio apie kiną rašė „Savaitės ekranas“ ir „Kinas“, kurio redaktoriumi neilgą laiką teko būti ir Sauliui. Todėl su jo pavarde buvo įmanoma susidurti beveik visur, kur tik buvo parašytas žodis „kinas“. Gal būtent iš tų laikų jis išsiugdė gebėjimą rašyti greitai, per akimirką pagauti filmo esmę ir dar susieti jį su kino istorijos faktais. Tai imponavo. Sutikau aibes žmonių, kurie sakydavo, kad Sauliaus Macaičio pavardė jiems buvo patikimas orientyras. Sutikau ir arogantiškų, priešingai mąstančių, bet orientyro nepaneigiančių: jei Macaitis parašys gerai – aš į tą filmą neisiu. Ginčijomės dėl tų filmų, kai anais laikais to gerojo kino būta ne tiek jau daug (todėl juo labiau tokį vertindavome). Neseniai paironizavau Sauliui, kad skaičiau ir jo straipsnį apie turistinio kino festivalį. Jis prisiminė, kad buvo išsiųstas ir į kažkokias idiotiškas – ar tik ne dailiojo čiuožimo – varžybas. Bet, pridūrė, – apskritai aš to dešimtmečio, maždaug nuo 1975 metų, beveik neatsimenu; man atrodo, sakė, kad jis buvo visų kolektyviai pragertas, tokia nykuma tuomet kine buvo.

 

Neabejoju, kad tais laikais atsirado suvokimas, kurį šiandien ištarė ne vienas interneto komentatorius: „Didžiausias mūsų kino kritikas“. Kritikai tokiais komplimentais nesižarsto – gradacija apskritai yra „per žema“, kartais – demoralizuoja, o gal kai kam ir ambicijos neleidžia. Gradacija yra liaudžiai, su kuria Saulius noriai bendraudavo (aišku, pagal tos minutės nuotaiką), ir rašydavo kuo platesnei publikai, o ne iškiliems asmenims ar menininkams („menykams“, – sakydavo cituodamas senutę, iš kurios Vilniuje kadaise nuomojosi butą). Savo pro memoria Valdas Vasiliauskas labai tiksliai pasakė, kad Sauliui artimiausi filmai atrodė tie, kuriuose pagrindiniai veikėjai būdavo beveik dostojevskiškai pažemintieji ir nuskriaustieji, bet kurie staiga patiria šviesos ar nušvitimo akimirkas. Tik keistai, kaip loginės to sekos, neatspėjo būtent to filmo: žinoma, „Kabirijos naktys“, kurias Saulius žiūrėdavo liūdnomis savo naktimis ir telefonu pasakodavo apie Kabirijos šypseną, kurią jau ne kartą buvo jautriai aprašęs. Mažos laimės akimirkos kasdienoje – žinoma, ir Weino Wango „Dūmas“ su dvigubais šventais melais norint suteikti mirksnį laimės ar bent jos iliuziją ir, be abejo, jo mėgstamiausias Prahos pavasario kinas (vien dėl jo studijų metais išmoko čekų kalbą). Beje, tai, kas pasakyta apie meilę tokiems filmų herojams, pasakytina ir apie Sauliaus tikro gyvenimo veikėjus, kuriems būdavo padovanojamas malonus ar siautulingas vakaras ir kurie nebūtinai atsidėkodavo tuo pačiu. Bet tais vakarais būtinai būdavo parodomos kokio nors kino ištraukos ir paskaitomas jo mylimas jaunystės poetas Genadijus Špalikovas.

 

Čia buvo ir truputis aristokratijos. Ne tos grubios, kokia būdinga literatūriniams štampams, kai ponai eidavo siausti į prasčiausius Maskvos ar Vienos „kabokus“, bet kaip giluminis, niekaip neišmušamas noras kitiems suteikti šviesos. Žinoma, pirmiausia ekrano šviesos. Atvesti kitus į vienintelę tikrą ir didžiausią šiam agnostikui religiją – kiną. Ir jei Saulius pajusdavo, kad pašnekovas bent kiek susidomi, šis tuoj būdavo pasmerkiamas bent jau bandomajam laikotarpiui žiūrėti jo tempiamas vaizdajuostes, DVD, klausytis rekomendacijų ir nepamiršti kurį nors vakarą įsijungti televizorių (kuris, regis, jau seniai nieko meniška nerodo). Kas domėdavosi toliau, būdavo apdovanojamas – taip Saulius labai džiaugdavosi parvažiavęs iš eilinio susitikimo su Ukmergės kino klubo žmonėmis, pabendravęs su jais, džiaugėsi matydamas aktyvią ir – o tai labai svarbu – nepretenzingą „Meno avilio“ jaunų žmonių veiklą. Almantas Grikevičius šimtąkart teisus – tai „kino šventojo“ misija. Šiuo atžvilgiu buvo net per naivus, bet drauge – švarus, negalėdamas pakęsti apsimetinėjimų, iš aukšto erudiciją demonstruojančio tono, o šalia to – ir grafomanijos, kuri pasireiškia ne vien agresyviu rašymu, bet ir gebėjimu pajusti stilių. Ir kine, ir gyvenime.

 

Teksto įmantrybės ir subtilumai, atrodo, nebuvo Sauliaus pirmasis rūpestis, – jo greitai rašomi rašiniai skaitomi lengvai. Net pernelyg lengvai, ir taip skaitytojas rizikuoja per tą lengvumą praleisti rimtas ir gilias mintis. Aš praleisdavau. Bet dabar peržvelgęs bent porą jo tekstų aiškiai matau stiliaus nuostatą: jis rašė itin lietuviškai ta prasme, kad žinojo, jog ši kalba pirmiausia – veiksmažodinė, o ne pilna pasyvų ir veiksmažodinių daiktavardžių. Todėl ir gilesnė juostos filosofinė mintis buvo išreiškiama aiškiai ir labai artimai bet kokio išsilavinimo žmonėms.

 

Gal ir kiek keista jį pažinojusiems skaityti tokius žodžius kaip „švarus“ ar „naivus“. O intrigantas, pats apsimetantis, blefuojantis, dygus, įnoringas? O kaprizai – kaip vaiko, iš smulkmenos priskaldyta malkų, staiga užplaukiančios nuojautos – lyg tikrų tikriausio katastrofisto, kai tuoj imdavo regėti pasaulio (o tai jam reiškė – kino ir kultūros) pabaigą? Tam pailiustruoti prisimintume šimtus atvejų, kuriems reikėjo jį supančių žmonių kantrybės, – bet dabar tie atvejai matomi su nuoširdžia šypsena ir pridedantys be galo daug spalvų, be kurių tikrasis Sauliaus portretas nebūtų toks gyvas ir be kurių mes tiek apie jį nekalbėtume. Todėl ir jo laidotuvės nebuvo šventvagiškos, jei buvo šiek tiek linksmos. Nes pažinojusieji žinojo, kad Sauliui tai nebūtų nepatikę.

 

Be to, būdamas kritikas par excellence, jis buvo kino žmogumi ir gyvenime, rašydamas savo scenarijus ir dėliodamas kurio nors vieno vakaro dramaturgiją, – kurią, beje, pats ir atskleisdavo kitą dieną. Arba – cituoju, nes jo rašiniuose galima aptikti nemaža jo paties nuostatų ir išpažinčių: „Kas iš mūsų nežino šio liūdno paradokso, kai, ir prisiekinėdamas tolerantiškumą, ir puikiai suprasdamas, kad niekas už kitą žmogų nenugyvens gyvenimo, vis dėlto imiesi modeliuoti tą kitą gyvenimą ir, žinoma, taip, kad patogiau būtų ne kitam žmogui, o tau...“ („Rudens sonata. Ingmaras Bergmanas“ knygoje „25 seansai“). Sauliui puikiai buvo žinomos jo paties silpnybės ir psichologinės bendravimo subtilybės, kurių juk mokėsi ne tik (ir gal net ne tiek?) iš gyvenimo, kiek iš tai geriausia perteikiančių juostų. Todėl du trečdaliai laiko, nugyventi žvelgiant į ekraną, iš tiesų prilygsta tūkstančių gyvenimų pažinimui ir leidžia pažvelgti į save patį per atstumą, ironiškiau, ir atpažinti tam tikras schemas (autoironija buvo neatsiejama). Nes kinas nuo gyvenimo iš esmės skiriasi tuo, kad pirmajame žaidžiama pagal taisykles. Jei jų nesilaikoma – tai tiesiog prastas kinas. O gyvenimas apskritai niekada nebūna idealus, tik kitų staigias pabaigas mes laikome laimingomis.

 

Ekranas tamsioje salėje: tai ne prievarta ar pareiga. Sauliui jis buvo patikimesnis, nes leisdavo atitrūkti nuo realybės – kartais neįdomios, kartais nejaukios. Nepaisant bet kokių visuomeninių vėjų, Saulius buvo meno žmogus savame dramblio kaulo bokšte, tiksliau – Žirmūnų penkiaaukščio bute. Politika jam visada (išskirčiau tik mūsų „žaviai naivųjį pavasarį“) buvo nešvaru, ir viskas, ką „jie“ padarydavo, ženklindavo idiotizmą, purvą ir vedė į katastrofas. Rusijos kanalus žiūrėjo tik iš nostalgijos studijų nuotaikoms ir dėl vis rečiau randamo (bet ten vis teberandamo) pagarbesnio požiūrio į kultūrą. Esu laimingas, sakė keikdamas dabartinį Maskvos festivalį, kad pamačiau Maskvą pačiais gražiausiais jos metais. Juos šiltai ir aprašė „25 seansų“ tekste apie „Iljičiaus užkardą“. Gal dėl tų maskvietiškų prisiminimų smagindamasis žiūrėjo ir sovietinį „trešą“, kuriame pirmoji vieta neabejotinai teko Michailo Čiaureli kolosui „Pergalė prieš Berlyną“.

 

Pamenu vienintelį metą, kai jautėsi sutrikęs, tą pats vėliau prisipažino: pirmuosius postmodernizmo ženklus. Tiesiog nelabai žinojo, kaip į tai reaguoti, nelabai aiškus buvo „Bartonas Finkas“. Bet vėliau, pasakojo, išvykęs į pirmuosius kino festivalius Vakarų šalyse, „iššifravo“ šią kryptį ir pasinėrė su visu smagumu, ir geriausieji pavyzdžiai jam teikdavo nuostabios pramogos, neatsiejamos nuo taip mėgto juodojo humoro (ak, styranti iš lentpjūvės pjūklo nusikaltėlio kojytė filme „Fargo“!).

 

Jei reikėtų vardyti jo mėgstamus filmus, kažin ar tai būtų įveikiama užduotis. Kiekvienas bendravęs su juo sudarytų savą sąrašą. Tačiau taip pat abejoju, ar galima minėti visus tuos, kuriuos aprašė „100 žymiųjų pasaulio filmų“. Pačiu pavadinimu išsisuko nuo asmeninių simpatijų, „žymieji“, o ne „jo geriausieji“. Be abejo, neapsieisime be Visconti „Mirties Venecijoje“ su mėgstamo Mahlerio muzika ir „Dievų žlugimo“ ar „Liudviko“ kaip estetinės kino aristokrato puotos. Žinoma, pirmieji kino žingsniai ir Griffithas, visas vokiečių ekspresionizmas (taip pat kabaretas ir visa, kas susiję su Veimaro Respublika). Tačiau tikrai žinau, kad pripažintas „Pilietis Keinas“ jam buvo svetimas, apskritai aibės istoriškai reikšmingų filmų buvo gerokai toliau nuo širdies už Tony Richardsono „Ilgų distancijų bėgiko vienatvę“ ar už „Parduotuvę aikštėje“. Naivu būtų rašyti ir „Saulius Macaitis – autorinio kino apologetas“: net ir pavadinęs minėtoje knygoje vieną skyrelį „aukštąja komercija“, jis niekada neneigė „Vėjo nublokštų“ legendinės šlovės ir įtakos, o nuvykęs į Maroką nusisamdė taksi ir iš kurortinio miestuko nuvyko į Kasablanką, kad savo akimis pamatytų visiškai perstatytą „Rick’s Café“.

 

Iš dabartinio neišsemiamo komercinių filmų tvano stengdavosi bent kiek pabrėžti epizodus-užuominas į tikrąjį kiną („możno sobie poradzić“, atsidusdavo), o į lietuvių kiną vis dėlto – kad ir kaip keistai tai skambėtų mūsų kūrėjams – žiūrėjo su dideliu avansu. Reikalavimai jam – irgi dėl to paties avanso, ir pastaraisiais metais jo buvo nemaža. Net smarkiai pasiginčijus jis pasakydavo neatremiamą „argumentą“: „bet tai – fainas žmogus“, akivaizdžiai pabrėždamas, kad kritikas iš esmės negali būti objektyvus, nes jis pats yra subjektas. Tik kuo didesnė patirtis ir erudicija, kuo daugiau žaidimo taisyklių supranti, tuo labiau subjektyvumas tolsta. Prie to būtina pridėti ir stulbinančią atmintį, taip praturtinančią pačius rašinius ir pokalbius (po Wicke’s „Tilto“, neseniai rodyto „Skalvijoje“, pritrenkė detale: tas vienas paauglys vėliau suvaidino Fricą Vendelį Fosse’o „Kabarete“). O istorinė perspektyva ir kino kontekstas plačiuoju mastu buvo pati stipriausia jo savybė. Todėl kaip faktas ir paraginimas 1990-aisiais parašyti žodžiai apie mūsų kiną, lyginant jį su kitų šalių, šiandien jau skamba, deja, kaip nepaneigiama klasika: „Norėtųsi priminti, kad keli sėkmingesni filmai mokyklos nesuformuoja, kad ir tų pačių meninė bei pilietinė drąsa buvo „nuo“ ir „iki“.“ („25 seansai“).

 

Tie avansai ir tie piktesni straipsniai – juk visa tai, kaip sakoma, iš meilės. Bėda ta, kad kritikuojamieji manydavo, jog Saulius peikia ar giria konkretų žmogų, o jis rašydavo iš esmės abstrakčiai. Dėl didžiosios, neišsipildžiusios vilties, kad kada nors mūsų šalis bus ir nors šiek tiek kino šalis, kad joje stovės be jokių arogantiškų užmojų pastatyti jaukūs kino teatrai, kur per gerus filmus bus galima pajusti tą „taurinančios ir vienijančios žmones ekrano šviesos viltį“. Skamba patetiškai, bet didžiosios viltys visada tokios, jei jas nuoširdžiai išrašai. Tam ir buvo skirti tūkstančiai rašinių savo vardu ir slapyvardžiais, tam kelerius metus kas savaitę mes „omnyje“ gaudavome patikimiausią gidą žiūrėti į TV ekraną. Dėl tos vilties turėjome ilgai trukusią progą nuolatos skaityti, kiek kino iš tiesų verta žiūrėti kino teatre ir po to analizuoti jį; o kai kurie – ir skambinti, tikrintis, ginčytis. Arčiau ar toliau esantiems tai buvo prabanga.

 

Atsisveikinimo metu į švarko kišenę draugų įdėtas Sauliaus rūkytų „LM“ cigarečių pakelis, viliamės, palengvino kelionę į didžiųjų režisierių kino fiestas. Galbūt jis užkalbino, jomis pavaišino ir Antonioni su Bergmanu. Cigaretė juk yra ne nikotino, o pirmiausia bendravimo matas. Pasvėrus ją prieš tai, pelenus po to ir atėmus vieną iš kito – kaip žinote, Sauliau, tai ir lieka svarbiausia. Bendro dūmo svoris.

 

"Kinas", 2007, Nr.5 

 

*Per 200 –tus  „Literatūrmenyje“ spausdintų S. Macaičio straipsnių, apžvelgiančių tuometinio kino repertuaro naujienas ir problemas, rasite mūsų tinklalapio rubrikoje „S. Macaičio archyvas“(archyvas pildomas nuolat):  

 

http://www.lfc.lt/lt/Page=MacaitisArchive

 

Juozo Matonio nuotr.

Komentarai