Mums ir jums rašo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. Klausimai po kasmetinės Lietuvos kinematografininkų sąjungos konferencijos: kodėl mums reikalinga sąjunga, kodėl mes reikalingi sąjungai?

Atleiskite už tai, kad  neprašyta kišu savo trigrašį ir  įtraukiu jus į subjektyvius apmąstymus, kurie galbūt visiškai skiriasi nuo kitų konferencijos dalyvių išsinešto - neišblėstančio ir "ilgai grojančio" -  įspūdžio.

Balandžio 29 dieną Lietuvos kinematografininkų sajungos gildijų delegatai susirinko į kasmetinę konferenciją. Nuo 9 iki 10 valandos ryto  rinkomės, registravomės, šnekučiavomės. Vėliau tris valandas  klausėmės daugiausia pirmininko Gyčio Lukšo, kartą kilstelėjom rankas, atlikom formalumą ir nieko neįvyko.

"O kodėl tai nebuvo joks įvykis?" – po viso to klausiu savęs. Žinia, kinematografininkų sąjunga vienija daug įvairaus amžiaus, įvairių profesijų žmonių ir todėl negali visų narių interesų patenkinti. O gal net ir nesiekia to… Kadangi jau susirinkom, tai po visko įjungė projektorių, parodė filmą, dėkui už tai.

Metinės ataskaitos pradžioje buvo papasakota, kaip Kultūros ministerija nukirpo sąjungai skirtas lėšas - gauta apie 63 tūkst.litų. Tačiau mūsų sąjunga didvyriškai tęsė, kad ir sumažintą, bet vis tik Programą.

Programos ataskaita mums, delegatams buvo išvakarėse išsiuntinėta elektroniniu paštu. Tik gavusi ją daug galvojau apie sąjungos veiklą, kuri – čia mano asmeninė nuomonė - didele dalimi neatliepia mūsų lūkesčių.

Paklausiau savęs, ką man šita sąjunga duoda? Visų pirma, šiokį tokį moralinį palaikymą, nes man, neturinčiai nuolatinės darbovietės, gali kartais kilti klausimas, kas aš esu; tada išsitrauksiu laminuotą pažymėjimą ir prisiminsiu. Mano vaikams labai patinka sąjungos kalėdinis renginys, dukros manimi labai didžiuojasi, kad aš priklausau tokiai sąjungai. Kiekvieną savaitę gaunu elektroninių laiškų, labai malonu. O kas dar? Nebežinau... Tada paklausiau savęs, ką aš kino sąjungai duodu? Nežinau ką... Bet niekas nieko, išskyrus nario mokestį, ir neprašo.

Konferencijoje dalyvavo akivaizdi dauguma garbingo amžiaus narių, na, maždaug 80 proc. senjorų. Tai joks įžeidimas, tiesiog konstatuoju faktą. Beje, mums besirenkant į konferenciją šiai amžiaus temai buvo skirta daug sąmojo – elegantiško ir subtilaus. Tačiau, paskaitykite ataskaitą, ir pasakykite, kuo ši sąjungos veikla atliepia aktyvaus meno kūrėjo (kuris nori ne ilsėtis ir paplepėti, o megzti kontaktus, kurti ir išreikšti save, nori, kad būtų kalbama apie kino industriją, būtų mokymai, teikiamos konsultacijos, kad jis būtų stumiamas, traukiamas, siunčiamas, pristatomas etc.), būtent aktyvaus meno kūrėjo, profesinius tikslus būti sąjungoje?

Nekomentuosiu kiekvieno atskaitos punkto, bet programa - mišrainė su pasenusiu majonezu, stebina kultministerinės ar URM‘inės misijos prisiskyrimas sau plius firminis sąjungos naminis kūrybos vakarų viralas savo sultyse su laurų vainikais ir kitais prieskoniais.

Suprantu, kad finansavimas netikėtai buvo sumažintas. Bet vis tiek būsiu žiauri (nors aš jau nebe jaunimas, bet vis dar ieškau kelio) ir paklausiu, kur šioje programoje yra jaunas žmogus, kur jo interesai ir perspektyvos, kur tolimi ir neaprėpiami horizontai?

Konferencijoje buvo plačiai paaiškinta ir būsima meno kūrėjų socialinė programa (neišsiplėsiu, nes tai – didelė tema). Taigi, Dagio darbo grupė programą parengė.

Pagaliau – ir ilgai lauktas Kino įstatymo projektas. Skamba kaip rojus, kaip pasaka: kino institucija su kasmetiniu biudžetu 30 mln. litų...

Ar taps žodis kūnu? Kaip pastebėjo ir G.Lukšas - visa tai „šakėm ant vandens“. Dabar yra labai svarbu užsiimti lobizmu, kad būtų nubalsuota teigiamai. O kas tuo užsiims?  Gal pamėginkim kiekvienas asmeniškai ir visi kartu, nes vėliau tokio šanso vargu, ar sulauksim.

Taigi sužinojau, kad kino ir kitos meno kūrėjų sąjungos kiekvieną mėnesį renkasi į Meno kūrėjų asociacijos susirinkimą ir kažką ten šneka ir nutaria, gal net ir kažkokią veiklą vykdo. Tik kaip mums eiliniams meno kūrėjams apie tai sužinoti?.. tik per metinį suvažiavimą?.. argi šiais elektronikos laikais neįmanoma įtraukti mūsų bent jau informuojant? O kam mes reikalingi? Neduokdie, pradėsim domėtis, užduosim klausimų...

Taip pat ir dar geriau „mes nurašomi“ LR Kultūros ministerijoje, iš ten gauname tik informacijos apie konkursus ir šiek tiek veiklos rezultatų, į jokį procesą - be paraiškų sunešimo - mes visiškai neįtraukiami, o be reikalo.

Kultūros ministerija prisiima visažinio vaidmenį, ir šiandien, kai vyksta Ozo miesto burtininko drama, jos biurokratinis, nekūrybiškas funkcionavimas atsivėrė visame gražume. Kiek daug pilietinių iniciatyvų negirdima! Režisierius Rimtautas Šilinis prisiminė Maskvoje laikomą mūsų kino archyvą. Ar be R. Šilinio niekam nerūpi mūsų kultūros paveldas? Lietuvoje jau nebėra padorių kopijų. LTV ir LTV2 demonstuoja tragiškos kokybės filmus ir gadina žiūrovų opiniją apie lietuvių kino palikimą. Kas daroma, kad šitai nevyktų - nieko. Visi laukia, kad apie tai kalbės dvi valstybės aukščiausiu lygiu. O tai gali atsitikti dviem atvejais : A variantas – valstybė ima vykdyti kultūros politiką, B variantas visuomenė pareikalauja valstybę vykdyti kultūros politiką; vadinasi – nesulauksim.

Taigi, šitaip gyvensim, dirbsim, vaikus auginsim: maži ir dargi visi po vieną, susigūžę lauksime Drakono malonės.

P.S.: Sąjunga svarsto galimybę įsteigti virtualų narių forumą - labai šiuolaikiškas ir reikalingas žingsnelis link susivienijimo, link kino bendruomenės kūrimo ir tos bendruomenės dialogo su atitinkamom institucijom. Jeigu šiais metais metinė konferencija mus pasikvietė atlikti formalumą, tai tikiuosi, kad ateityje daugiau taip nebus. Mes turime dirbti kartu. Mes kalbėsimės ir jeigu mūsų pavienės iniciatyvos susijungs, gal jos pasieks ir biurokratų ausis. Jei mes būsime reikalingi vienas kitam, būsime reikalingi ir piliečiams.

Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė