Knyga „Nuo pradžios pasaulio“: nepanašus į menininką

„Nuo pradžios pasaulio“ – taip Roberto Verbos filme „Šimtamečių godos“ viena senutė atsako kitai į klausimą „kiek gi tu metų turi?“.

„Nuo pradžios pasaulio“ – tokį pavadinimą Rūta Oginskaitė  išrinko savo knygai apie Robertą Verbą (1932 - 1994).  Dosniai iliustruota, „Aidų“ leidyklos išleista knyga pasakoja apie lietuvių poetinės dokumentikos pradininką, sukūrusį tris dešimtis filmų, nufilmavusį arti šimto kronikos siužetų ir kelis šimtus kasečių, kur įamžino Atgimimo istoriją. Lietuviškų biografinių leidinių lentynoje ši knyga - pirmoji, skirta dokumentinio kino kūrėjui.

Autorė rekomenduoja pradėti pažintį su Robertu Verba nuo filmų žiūrėjimo. Kompaktinėje plokštelėje, kuri pritvirtinta prie paskutinio knygos viršelio – septyni Roberto Verbos filmai: „Senis ir žemė“ (1965), „Vincas Svirskis“ (1967), „Čiutyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969), „Šventėn“ (1970), „Paskutinė vienkiemio vasara“ (1971), „Lituanikos“ sparnai“ (1983). O pati knyga pasitarnaus kaip enciklopedija, kur apie Robertą Verbą ir jo filmus papasakota  per keturis skyrius – keturiais žanrais.

Pirmasis skyrius „Kino kaimynų godos“ – gandai ir mitai apie Robertą Verbą. „Posmai iš grimztančios epochos“ – dokumentais ir kolegų liudijimais paremta Verbos biografija ir jo filmų sukūrimo istorijos. „Filmavimai be atvangos“ – kinematografininkų memuarai, interpretacijos. „Paskutinė vienatvės žiema“ – Roberto Verbos autentiškas balsas; tai iššifruoti paskutinieji meistro interviu, kuriuos 1993 - 1994 m. žiemą nufilmavo Verbos mokinys Kastytis Mačiūnas.

Siūlome paskaityti ištraukų iš Rūtos Oginskaitės knygos „Nuo pradžios pasaulio“, kurią jau galima įsigyti knygynuose.

.................

Kino studijos senbuviai, Verbos amžininkai ir bendradarbiai apie „Senio ir žemės“ kūrimą pasakoja su pasididžiavimu ir tam tikra pašaipos doze. Atseit Verba, ieškodamas kronikai siužetų, komandiruotėje pereikvojo juostos limitus, prifilmavo scenų su plepiu kaimo senuku – nuostabiausių kadrų! – ir nežinojo, ką su jais veikti. Tada visa kino studija susėdusi galvojo ir sugalvojo. Nutarė, kad reikia paremti Verbą Vytauto Rimkevičiaus ir Grigorijaus Kanovičiaus scenarijumi, jų vardais ir autoritetais, po to padėjo atsirinkti kadrus ir sumontuoti, nes Verba pats visai nesiorientavo, tik klausinėjo visų, kaip jam dirbti. Montavo, girdi, nemokšiškai, banaliai, įdomiausius kadrus mesdamas į šiukšlių dėžę. O kai vyrai ištraukė iš šiukšlių dėžės filmo nuokarpas ir patarė „šitą dėti“, atsirado Verbos kinas. Šitaip visa kino studija ir suradusi „Verbos stilių“, kurį jis vėliau „pasigavo“. Natūralu, metų metais kartoja studijos vyrai, juk kinas – kolektyvinis menas.

Iš tiesų, kaip čia gali būti – dirbo visi kartu, o staiga vienas iš jų tampa ypatingu, jau savo pirmuoju filmu pasuka „į naujas vėžes visą kinematografiją“[i], kaip rašė Laimonas Tapinas. Ir jaunesnės kartos režisieriui Edmundui Zubavičiui, nepažinusiam anos epochos, atrodo, kad „tais – „Senio ir žemės“ – laikais filmas Lietuvos kino studijoje buvo gaminamas visų. Jį kūrė pats laikas. Vadinasi, kinui tai buvo geras laikas“[ii].

Režisierius Arūnas Matelis į dokumentiką atėjo dar vėliau. Su savo filmų bendradarbiais jis yra ne kartą kalbėjęs apie kino proceso kolektyviškumą ir Verbos atvejį, pirmuosius Verbos filmus ir vėlesnius, kai jis filmavo ne vienas arba visai nebefilmuodavo savo režisuojamų filmų. Matelis pakomentavo: „Žmonėms atrodo, kad režisierius nieko nedaro. Operatoriai nufilmavo, o jis tik paėmė jų gerus kadrus. Ir pasidarė filmas? Bet tie patys operatoriai tais laikais filmavo ne vien Verbai, jie filmavo ir kitiems režisieriams. Kur tų režisierių geri filmai? Kodėl išliko tik Verbos?“

Kodėl kino studijos vyrai, susėdę peržiūrų salėje ir meno tarybos posėdžiuose, „nesugalvojo“ kitų režisierių etapinių filmų? Verta apie tai nors retkarčiais pasvarstyti, nė kiek nemenkinant nei redaktūros, nei operatorystės, nei vadovavimo, nei tiesiog kolegiškumo reikšmės kino kūrimo procesui.

„Sakai, studijoje „visi suprato“, kad iš Verbos kadrų gali būti geras filmas ir taip atsirado „Senis ir žemė“. Suprasti – viena, o su tuo supratimu nurašyti pereikvotą juostą – visai kiti dalykai. Čia gi pinigai, – taip situaciją prisiminė ano meto Kinematografijos komiteto pirmininkas Vytautas Baniulis. – Reikėjo paskui protokolus rašyti, bet tą jau darė komiteto buhalterija. Bet kadangi matai, vardan ko ta juosta pereikvota, tai neapsisuka nei liežuvis, nei kitas organas, kad žmogui nepadėtum. Verba dirbdamas įėjo į tą filmą taip giliai, kad jam jau neberūpėjo niekas, tik tie žmonės“.

............................

Verbos kino atsiradimui turėjo įtakos kino studijos Žvėryne atmosfera ir studijos vadovo Juliaus Lozoraičio vaidmuo. Rašytojas Romas Gudaitis, dirbęs kino studijos scenarinėse dirbtuvėse, tvirtina, kad Lozoraitis buvęs „formaliai – Lietuvos kino studijos direktorius, iš tikrųjų – faktiškas jos meno vadovas, lietuviškojo kino kūrėjas ir vairininkas, kinematografinio stiliaus demiurgas“[iii].

Studija veikė keliose Vilniaus vietose. Miesto centre, buvusioje kunigų seminarijoje Rašytojų gatvėje Nr. 6 (kur tada buvo įsikūrę ir Knygų rūmai) triūsė administracija, buhalterija, scenarinis skyrius. Kol studija Antakalnio gale buvo dar tik statoma, kino paviljonu tarnavo buvusios sinagogos patalpos Ukmergės gatvėje dešiniajame Neries krante. Maždaug ten vėliau pastatyta universalinė parduotuvė. Prie sinagogos, prisimena režisierius Almantas Grikevičius, „buvo kažkokie laužai“. Tuose „laužuose“ – jie vadinosi studijos bendrabučiu, - Verba kurį laiką gyveno. O Žvėryne, Birutės g. 18 kino žmonės dirbo, diskutavo, linksminosi. Per Meno tarybos posėdžius – reiklūs paraiškų, scenarijų, kuriamų filmų aptarimai. Laisvesniu laiku, po visų ginčų, po montavimo ir garsinimo dienų ir naktų – nedidelėje peržiūrų salėje šokiai ar „kapustnikai“ su saviškių parodijomis ir trumpučiais kino seansais, kur patys vakarėlių herojai buvo nufilmuoti „slapta kamera“, kaip prisimena operatorius Algimantas Mockus.

Tai buvo kino ir kinematografininkų namai. Studija, prisimena Gudaitis, „tuo metu virte virė, mainėsi ir maišėsi nuo sumanymų, meninių idėjų, čia blaškėsi ir paprasčiausiai dieną naktį dirbo menininkai ar trokštantys jais būti (...), čia buvo gyvasis menų ir skirtingiausių meninių individualybių sinkretizmo, susikirtimų, susikryžiavimų, ginčų, teismų ir barnių simbolis, kunkuliuojanti metafora. Studija! Čia visi kliedėte kliedėjo sumanymais, kraustėsi iš proto dėl genialių idėjų, vieni kitus kritikavo, neigė, bet negalėjo išsiversti be tų ginčų ir saldaus apkvaitimo, to pamišimo dvynio brolio, be to mėgavimosi – kinu, talentu, iliuzijom vienu kokiu filmuku pakeisti pasaulį, o žmones paversti geresniais, nei jie nori būti... (...). Tame verpete Lozoraitis jautėsi reikalingas. (...) Lozoriui buvo pavaldūs visi – kronikiniai žurnalai, vienos dalies dokumentiniai filmai (nuo paraiškos iki galutinio montažo jiems skirdavo estetinės analizės valandas), o ką jau kalbėti apie vaidybinius filmus.“[iv]

Baniulio liudijimu, „Lozoraitį mažiausiai domino tariami – kaip čia pavadint? – simboliniai dalykai. Estetinė visuma jam rūpėjo. Vyksta peržiūra – niekas nešneka, Lozorius šneka. Aprėpdavo viską. Aštriai. Ir teisingai darė, kitaip niekas nesuprastų. O kam valdžiai taip šnekėti? Ji pasirinks žmogų, kuris laižys. Gal labai gerai, ne man spręsti. Bet neliko Lozoriaus – nebeliko kino. Todėl, kad kiną darė žmonės. Gal ir laikas. Bet ir žmonės“.

......................    

Grigorijus Kanovičius, rašytojas, Roberto Verbos filmų „Senis ir žemė“, „Laukimas“, „Neužmiršk skambučio“ scenarijaus bendraautorius: „Verba turėjo savybę susilieti su žmonėm. Jis tapdavo savas visur, kur tik atsidurdavo. Jis nebuvo panašus į menininką. Patekdavo į kaimą – ir būdavo visiškai panašus į kaimietį. Jeigu greta nebūtų filmavimo aparatūros, niekas nepasakytų, kad tai meno žmogus. Tuo Verba pelnydavo nepaprastą žmonių pasitikėjimą. Žmonės jo nebijodavo. Jie laikydavo jį vos ne savo gimine. Bet ir jis su jais bendraudavo ne kaip režisierius. Atvažiuodavo daug kartų iki filmavimo, šnekėdavosi, tikrai kaip giminė. Užtat žmonės tokie atviri ir tikri jo filmuose – nes jie žino, kam šneka. Tai principinis dalykas, kalbant apie tai, kaip Verba dirbo. Niekas daugiau tuo metu taip nedarė“.

Irena Kostkevičiūtė, menotyrininkė, Roberto Verbos filmų „Vincas Svirskis“, „Jonas Biliūnas“ scenarijų autorė: „Kai išėjo mano knyga apie Svirskį, aš sugalvojau, kad reikia užfiksuoti natūrą – išlikusius Svirskio kūrinius, gamtą, žmones, nes tai neįkainojamas turtas. Kai Kėdainių rajone rinkau medžiagą knygai, aš žavėjausi to krašto žmonėmis. Jų šneka, tarmė, mąstymas, jų estetikos supratimas – stebuklas. Būtina užfiksuoti. Parašiau pareiškimą Juliui Lozoraičiui, išdėsčiau. Jis davė leidimą filmuoti. Ir turbūt iškart paskyrė tą darbą Verbai.

Verba mano atminty išliko kaip greitadarbis. Mokėdavo organizuoti. Taupydavo laiką. Juk per savaitę aplėkėm visą teritoriją. Veiksmingas ir konceptualus žmogus. Sugaudavo idėją iš karto. Jo filmo atmosfera labai tiksli. Žmonės prieš kino kamerą buvo žavūs. Tikri artistai. Tai tau ne inteligentai, kurie žodžio neištaria. Inteligentas prieš filmavimo kamerą susigūžia, o bobutė – jai nesvarbu. Ji dėsto savo. Po „Vinco Svirskio“ mes su Verba darėme „Joną Biliūną“. Biliūnienė – mano artimos draugės profesorės Meilės Lukšienės motina. Filmas iš esmės – novelė apie meilę. Sena moteris iki šiol su ašaromis prisimena savo vyro mirties dieną... Tai yra nepakartojama. O Verba tokią autentiką labai juto.

Kiek vėliau paprašiau galimybės pamatyti šituos filmus ir keletą kitų Verbos darbų per vieną seansą. Į kino peržiūrą  pakviečiau grupę tuo laikotarpiu man artimų žmonių. Filologų, rašytojų. Pakviečiau Juozą Grušą iš Kauno, atvažiavo specialiai. Jurgis Lebedys buvo – jo gimtinėje, Devynduonių kaime, stovėjo Svirskio kryžius. Grušas po peržiūros meditavo, aš net užsirašiau į dienoraštį. „Klausykit, – sakė, – visa ta medžiaga daugeliu atvejų lenkia tai, kas rodoma meniniuose filmuose, čia tokia autentika, tokia tiesa“. Verbos filmai, Grušo nuomone, didžiulės vertės lobis.

---------

[i] Tapinas L., LTSR nusipelnęs meno veikėjas, kino režisierius ir operatorius Robertas Verba, Vilnius, 1977, p. 1.

[ii] „Senis ir žemė“. Filmo restauracija, pasakoja Robertas Verba, Edmundas Zubavičius, Algimantas Mikutėnas, užrašė Jūratė Visockaitė, in: Kinas, 1993, Nr. 9, p. 4.

[iii] Gudaitis R., „Mes vadinome savo Julių Lozorium“, in: Literatūra ir menas, 2002 08 02, p. 5.

[iv] Ten pat.

Nuotraukose - knyga apie režisierių Robertą Verbą (2 nuotrauka - Arnoldo Baryso), Julius Lozoraitis ir Grigorijus Kanovičius (3), Irena Kostkevičiūtė (4).