Po premjerų. “Jauna Lietuva trumpai”: meilės priežastys ir pasekmės, palydėtos nemeno postmodernizmo

Šiųmetės “Scanoramos” programą „Jauna Lietuva trumpai“ pradėjo Andriaus Blaževičiaus filmas „Dešimt priežasčių“. Tai – jaunojo režisieriaus magistro darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Filmuojantys mobilieji telefonai, populiarios rūbų parduotuvės, kančios dėl meilės... Šiame filme režisierius tiesiog parodė šiuolaikinio jaunimo kasdienybę per vienos poros santykius.  Filme rodomas Vytas (akt. Marius Repšys) – paprastas vaikinas, kaip ir dauguma. Jis iki ausų įsimylėjęs savo merginą Oną (akt. Gelminė Glemžaitė, dabar LMTA antro kurso vaidybos studentė), kuriai negaili dovanų, tačiau ji jam tuo pačiu neatsako. Jau filmo pradžioje suprantame, kad kažkas tarp šios poros ne taip. Per jų pažinties sukaktuves Vytas padaro staigmeną: jis atsiveda merginą ant daugiabučio stogo, kur turi paruošęs pietus bei dovanėlę. Vytas, norėdamas įamžinti šią ypatingą progą, viską filmuoja telefonu - kaip ir dauguma mūsų dabar. Tačiau Onai paskambina jos kurso draugas, neva dėl užduoties, ir ji palieka Vytą prie stalo. Vėliau jis filmuos, kaip jį Ona išduoda su kitu vaikinu, ir, turėdamas tikrų įkalčių, jai parodys. Šis filmas – savotiškas detektyvas. Vytas seka savo merginą ir nori įsitikinti, kad ji jį išduoda su savo kurso draugu, su kuriuo praleidžia didelę dalį savo laiko. Filmo kulminacija – kai Vytas užklumpa Oną bučiuojantis su savo kurso draugu prie kavinės. Vytas tai nufilmuoja telefonu ir namie daug kartų peržiūri filmuotą medžiagą, sumuša kurso draugą.

Namie Vytas leidžia laiką kaip ir dauguma studentų, gyvenančių su tėvais: žiūri lėkštas TV laidas, pykstasi su mama ir ruošia namų darbus. Vyto tėvai, kaip ir jis, leidžia dienas prie televizoriaus ir kalbasi apie nieką. Galima suprasti, kad režisierius norėjo parodyti šiuolaikinės šeimos susvetimėjimą, kadangi tėvai apie sūnaus gyvenimą nežino nieko, o jų sūnus, savaime suprantama, nieko jiems nepasakoja.

Filmo pavadinimas – ironiškas. „Dešimt priežasčių“ – tai pop grupių „69 danguje“ ir „Pikaso“ dainos apie meilę pavadinimas. Kai Vytas klauso per TV dainos žodžius, jis joje identifikuoja savo meilę Onai. Vytas bando atrasti tas „dešimt priežasčių“, dėl kurių myli savo draugę. Ir filmo pabaigoje nerodoma ar jis rado tas priežastis, ar ne.

Režisieriui A. Blaževičiui galima spausti ranką už norą parodyti šiuolaikinio jaunimo kasdienybės ištrauką, tačiau tam būtų galima pasitelkti ir kitokias priemones bei aplinkybes. Pirmiausia, šis filmas man pasirodė ne itin profesionaliai nufilmuotas, o antra - filme vaidinantys aktoriai nelabai įtikinamai vaidino savo personažus. Tačiau tai, tikriausiai, atleidžiama filmavimo metu buvusiai pirmakursei G. Glemžaitei, kuri aktorinio meistriškumo dar išmoks.

Po filmo seanso paklaustas, kodėl savo filmuose dažnai kviečia filmuotis aktorių Marių Repšį, A. Blaževičius atsakė, kad jo nuomone, tai geriausias aktorius Lietuvoje. Na, čia tik šio jauno režisieriaus nuomonė, kuri nuskambėjo net kiek ironiškai, ir dėl jos tikrai būtų būtų galima pasiginčyti.  Ir kalbėdamas apie savo filmą, ir, matyt, jį kurdamas, režisierius - nesuprasi - buvo rimtas ar ne. Rimtu darbu šio filmo nevadinčiau, kadangi tiek aktorių, tiek operatoriaus darbas bei scenarijus niekuo neišsiskiriantis.

Kitaip nei A. Blaževičius, režisierius Simonas Gylis filme „Rendezvous“ profesionaliau parodo vienos poros meilės istoriją. Tai – savotiška prancūzų roko muzikanto Bertrand'o Cantat ir aktorės Marie Trintignant tragiškos meilės istorijos atomazgos Vilniuje, 2003 metais, interpretacija.

Filme rodomi praeities epizodai, sulėtinimai bei stambūs personažų planai puikiai perteikia pagrindinio personažo kančias padarius nusikaltimą – jis nužudo savo mylimąją. Jos brolis, nieko neįtardamas, ateina į vieną Vilniaus viešbutį aplankyti savo sesers vaikino. Šis prieš tai išgeria nemažą saują raminamųjų , o vėliau suka marichuanos suktinę. Matome, kad šį vyriškį kamuoja sunkios problemos, kurias po truputį jis atskleidžia savo nužudytosios mylimosios broliui. Per trylikos minučių filmuką režisierius subtiliai perkelia į ekraną tragišką nusikaltimą padariusio vyriškio jausmus. Pagirčiau Saulių Lukoševičių už nepriekaištingą operatoriaus darbą ir pagrindinio vaidmens aktorių Dalių Jančiauską - už pastangas perteikti žmogžudystę įvykdžiusio žmogaus emocijas. Kitas filmo aktorius, mums jau pažįstamas iš blogiečių personažų arsenalo, Mindaugas Papinigis („Zero“, „Zero 2“, „Knygnešys“) šiame filme kiek perspaustai, bet taip pat intensyviai suvaidino savo sesers žudiko draugą, kuris bando jam padėti išsipasakoti slegiančias problemas. Režisierius per trylika minučių parodo kaip žmogus, paveiktas narkotikų bei svaigalų nesugeba susidoroti su užkritusia kalte dėl savo gyvenimo meilės nužudymo.

Trečiasis filmas, apie kurį norėčiau pakalbėti, tai jauno menininko iš Klaipėdos Arūno Eimulio bandymas pasijuokti iš 8-ojo dešimtmečio Turkijos kino pramonės „šedevrų“ – „Super M nuotykiai“. Prieš trisdešimt metų Turkijoje buvo populiarūs Holivudo filmų perdirbiniai. Jeigu JAV rodė „Žvaigždžių karus“ ar „Supermeną“, tai Turkijoje iškart būdavo kuriami tų filmų analogai, tik, tiesa, ne tokie profesionalūs. A. Eimulis savo šešių minučių filme šmaikščiai pasityčiojo iš anuometinių Turkijos filmukų. Primityviomis priemonėmis sukurtas pusiau animacinis, pusiau vaidybinis „Super M nuotykiai“ kuo puikiausiai pašiepia to meto turkų komercinio kino sampratą. Negana to, režisierius į šį filmuką įtraukia nūdienos aktualijas, kad ir  postmodernizmo kaip nemeno sampratą, kuri yra labai artima masiniam žiūrovui. Po seanso režisierius prisipažino, kad filmą sukūrė su draugais prie butelio alaus, tačiau dėl to nė kiek nesmerkiu A. Eimulio, o spaudžiu jam dešinę už originaliai parodytas nūdienos problemas (pačių ar kitų sukurtas – nesvarbu) bei kino istorijos žinojimą.

Nuotraukose - filmų "Dešimt priežasčių", "Rendezvous" ir "Super M nuotykiai" kadrai.

Straipsnio autorė Dovilė Juozapavičiūtė yra LMTA kinotyros III kurso studentė.