Po premjeros “Šeršėliafam”. Viskas apie kaukes?

Rasa Paukštytė
2012 kovo 11 d.

Kasmetiniame Tarptautiniame moterų filmų festivalyje “Šeršėliafam” įvyko kukli debiutinio filmo “Variacijos kaukių tema” peržiūra. Jos nelydėjo jokie šiam festivaliui privalomi bruožai – perdėtas dėmesys draugams-žvaigždėms, draugams-rėmėjams, draugams-įtakoms. Ir tai puiku, nes šiai premjerinei juostai “Šeršėliafam” anturažas su miegamojo dekoracijomis, blizgučiais, koketavimais ir vakarais, skirtais galių įrodinėjimui, visai netinka.

Godos Rupeikaitės filmas “Variacijos kaukių tema” savaip įdomus jau todėl, kad parodo, kaip sunkiai išlaikoma rimto, nevartotojiško kino tradicija, kaip nelengvai gimsta sudėtingesnės kino kalbos kūrinys, kaip apskritai nėra paprasta ta kalba – jeigu painesnius jos sakinius naudoji – kalbėti. Ir nors filmas nėra išskirtinis reiškinys mūsų dokumentikoje, tačiau “Variacijos …” ją įdomiai papildo, bent jau klausimais tiek apie temos sudėtingumą, tiek ir autorės nenorą apriboti savo filmo motyvų lauką. Apie tai, kas atleistina ir kas ne debiutantui ar debiutantei. 

Filmo autorė G. Rupeikaitė, ne vienerius metus talkinusi dokumentinio kino meistrams Dianai ir Kornelijui Matuzevičiams, Audriui Stoniui, Romui Lileikiui “Studijoje 2”, sumanė pati sukurti filmą jai rūpima tema. Prieš keletą metų “Studijos 2” prodiuseriai Kęstutis Petrulis ir Arūnas Stoškus  patikėjo G. Rupeikaitės sumanymu kurti dokumentinį filmą apie kaukes, jų vietą mūsų kultūroje ir kasdieniniame žmogaus gyvenime. Filmas gana ilgai ir, spėju, nelengvai buvo filmuojamas, dėliojamas. Tai jaučiasi jį žiūrint.

Filmas prasideda užburiančiais savo autentiškumu ir “praėjusios dienos atminimu” dvelkiančiais megėjiškais, sprendžiant iš titrų, režisierės artimų žmonių filmuotais prieš kelis dešimtmečius kadrais. Nespalvoti vaizdai, į save ir savo įvaizdį susikoncentravę žmonės kartojasi filme gana dažnai, ir šiais kadrais vis lyg pabrėžiama, kad žmogaus pavidalas, jo susikurtas įvaizdis ir tai, kas jis yra, iš esmės neatskiriama plika akimi, nepastebima, o ar apskritai tai nėra tapatu? Šias mintis, abejones pabrėžia seni kadrai su Užgavėnių vaizdais, kaukėtais pozuojančiais filmavimo kamerai žmonėmis.

Mėgėjiškus ir magiškus (nes sena kino kronika, jeigu ji šeimyninė, labai dažnai kvepia Prousto keksiukais) vaizdus lydi keistas tekstas, tarsi iš pigios ir guodžiančios literatūros, skirtos sielai apvalyti, likimui nusakyti. Netrukus suprantame, kad retro kadrus užkloja antrasis filmo motyvas – ragana, būrėja, pranašė. Kažkada netikėjusi visokiais burtais ir spėlionėmis, dabar ji pati yra likimo ir likimų valdovė ir laimės užkalbėtoja (gal įkalbėtoja). Būtent jos saldūs tarsi kičiniai paveikslėliai užkalbėjimai apie laimę sutampa su filmo pabaiga. Ir lyg netyčia tampa autorės pozicija, jos ištarme.

Tai trikdo, nes kiti du filmo motyvai – periferijos menininkai ir kantriai stebimas kaukių darymo procesas (operatorius Audrius Kemežys) liudija, kad G. Rupeikaitė yra jautri stebėtoja. Ir dar turinti dokumentininkui būtiną žmonių prakalbinimo, suartėjimo su jais talentą. Kalbinami garbaus amžiaus žmonės dabar pavargę, bet tai netrukdo jiems ironizuoti savo gyvenimo užsiėmimo (lėlių ir kaukių kūrimo), stebėtis iš kur tų jėgų ėmėsi. Girdime pasakojant apie kaukei priskiriamas žmogaus baimes (pažiūrėsi į kaukę – tapsi į ją panašus), apie prasimanymus, kad kaukė gali pakeisti likimą. Kadrai, kuriuose nufilmuoti dabar kaukes lipdantys žmonės, užsimena apie  kiekvieno norą susikurti sau originalią arba maskuojančią kaukę. Montuojant, dėliojant šias dvi linijas G. Rupeikaitei pavyksta išlaikyti distanciją tarp savęs ir stebimų žmonių, o būtent distancija ir yra labai svarbus dėmuo autoriniame kine, kurį, atrodo, renkasi debiutantė. Tačiau pirmosios dvi (archyviniai kadrai ir būrėja) tos distancijos stokoja ir pasiūlo dar keletą priešingų požiūrio į filmo objektus variantų – visišką autorės susitapatinimą su būrėja arba autorės niekaip neapribotą filmo interpretacijų laisvę (kai kuriomis akimirkomis filmas atrodo artimesnis šiuolaikinio meno vizualiems žaidimams, o ne autorinio kino tradicijai).

G. Rupeikaitė įvairiais būdais bando susieti keturis filmo motyvus, ji vengia tiesmukų, iliustruojančių, priežastis-pasekmė jų jungčių.  Šis nenoras kalbėti elementariais kino sakiniais jau savaime yra patrauklus (neabejotina minėtų dokumentininkų įtaka G. Rupeikaitės apsisprendimui kurti kiną). Bet jis negarantuoja trankios sėkmės pirmuoju bandymu.

Asociatyvus, užuominas ir dviprasmybes audžiantis autorės mąstymo būdas iš pradžių įtraukia, bet ilgainiui – filmas trunka pusvalandį – pradeda stigti tiesiog paprastumo, minties skaidrumo. Užuominos dauginasi labai spėriai, ir audinys tampa tiesiog motyvų mozaika – atvira interpretacijoms, bet stokojanti režisierės į ją įausto turinio. Autorė, atrodo, paskęsta savo mintyse apie objektus ir žmones, sunku suprasti, kurios filme užgriebtos temos jai atrodo svarbesnės, kurios šalutinės. Gana klampioje mozaikoje nebelieka intrigos. Ir tai atsitinka ne dėl režisierės atmestinumo, o, matyt, dėl patirties kine stokos, dėl noro sudėti į filmą visas mintis, kurias jai sukelia kaukės tema. Tai turbūt neįmanoma, bet debiutui atleistina. Iš dalies šis netolygus, nelabai rišlus filmas yra ir pamoka apie povandenines dokumentikos kliūtis, kurias galima įveikti tik kuriant.

Komentarai