Indų fenomenas

Buvo metas, kada mes kantriai stovėdavome kilometrinėse eilutėse į „Valkatą". Nežinoma, saulėta, dainuojanti ir šokanti šalis traukė it magnetas, ir paaugliai skubiai keitė ką tik ekranais pražengusio Tarzano kovingus šūksnius monotoniškais dainelės „Avara hu" vingiais. Ėjo 1954 metai. ..

Praslinko dar kiek laiko. Ekranuose vienas po kito pasirodė du pirmieji modernaus šiuolaikinio kinematografo pasiuntiniai — „Žuvėdros miršta uoste" ir „Skrenda gervės". Deginte deginančios nūdienės problemos, šokuojanti, nerami, novatoriška forma turėjo didžiulės įtakos manajai kino žiūrovų kartai. O indų filmuose vis taip pat gausiai dainavo, šoko ir verkė popierinės herojų figūrėlės, grubiai nudažytos juoda ar balta spalva. Tikrieji kino mylėtojai išaugo iš šio operetinio pasaulėlio, kaip išaugama iš senų rūbų. Maža to, daugeliui žodžiai „indų filmas" iki šiolei išliko primityviausios kino produkcijos sinonimu.

.. .Dar truputis istorijos. 1963 metai, III Maskvos tarptautinis kino festivalis. Užėmęs įprastinę, abonemento užtikrintą vietą kino teatre „Kosmos", be ypatingo entuziazmo konstatavau, jog šiandien teks žiūrėti indų filmą „Dvi seserys". Tačiau jau pirmieji jo kadrai sugriovė mano skepticizmą. Ypatingai vykusi buvo antroji iš dviejų Rabindranato Tagorės motyvais pastatytų novelių. Garsusis liūčių metas, jaunas svečias - studentas iš miesto, nevikriai   slidinėjantis  patižusiu   keliu,   nutrūktgalvė paauglė, kiekviena proga pašiepianti svečią, pauzės, nelauktai įsiveržiančios į jų linksmus žaidimus, kalbančios apie pirmojo jausmo artėjimą... Bet ir ištekėjusi už studento, jaunoji moteris naktimis slapčia bėga į pajūrį - pasisupti   ant   savo   mergautinių   sūpynių. . .

Tokia buvo mano pirmoji pažintis su vienintelio indų kino meistro, atstovaujančio tikrai pasaulinei klasei, daugkartinio Kanų bei Venecijos festivalių laureato Satjadžito Rėjaus kūryba. Gi šiandien ir mūsų respublikos ekranuose apsilankė vienas Rėjaus filmų - „Didelis  miestas".

Eilinė indų šeima, kokių didmiesčiuose tūkstančiai, — autoriaus nuoširdaus dėmesio centre. Nepaisant to, kad Subrata turi bakalauro diplomą, jis dirba tik paprasto banko buhalterio darbą. Algos aiškiai nepakanka - juk tenka dar rūpintis vaikais, senukais tėvais, - ir todėl Subratos žmonai, jaunajai Aradi kyla mintis pasiieškoti  savarankiškos  tarnybos.

Subtilus, pastelinis psichologizmas žymi pasakojimą apie Aradi charakterio evoliuciją. Jaunoji moteris, kovodama su tradicijų jėga ir savo vos ne liguistu kuklumu, žingsnis po žingsnio darosi energinga, išmanančia, iniciatyvia komivojažere. Auga Aradi nepriklausomybės jausmas, ir Rėjus mokamai sugretina šį augimą su tuo nepilnavertiškumo kompleksu, kuris, savo ruožtu, vis stiprėja savo tarnybą praradusio vyro charakteryje.

Momentais, stebint „Didelio miesto" vaizdus,  kyla kai kurios asociacijos   su klasikine literatūra, sakysim, Dreizerio „Seserimi Keri". Ten irgi - moters, nelauktai atveriančios nežinomus iki šiol savo bruožus, „kelias aukštyn", į. karjeros viršūnes, kurio pakelėse neišvengiamai pametami tikrasis žmogiškumas bei principai. Bet Rėjus neskuba paklusti klasikinės schemos pagundoms. Jis švelniai šypsosi iš smulkių Aradi „nuodėmių" - grimo, juodų akinių, vizito kavinėn, jokiu būdu nesutikdamas, kad tai - artėjančio nupuolimo simptomai, ir tuo pačiu gana drąsiai ironizuodamas indų miesčionio . puritoniškumą. Gi kai herojės kelyje atsistoja tegul ir nedidelio, bet tikro kompromiso kliūtis, Aradi aukoja puikią karjerą ir  elgiasi taip,  kaip jai diktuoja sąžinė.

„Didelis miestas" - tai per eilę metų pirmas mus pasiekęs indų realistinis filmas be piktadarių ir odaliskų, be fantastiškos stilistinės mišrainės, be isterikos ir be operetės - šitų nesibaigiančių vokalinių-choreografinių numerių, sustabdančių veiksmo vystymąsi pačioje nelogiškiausioje vietoje (pridursime, jog kuklią, santūrią ir negausią filmo muziką sukūrė pats Sajatdžitas Rėjus, šia prasme visada sekantis Čaplino pavyzdžiu). Kai kas, žinoma, nusivils, neradęs „Dideliame mieste" viso šio anturažo. Bet blogiau, jeigu pilka ir, kaip visada, nediferencijuota reklama nesudomins tikrųjų šios nuoširdžios, humaniškos juostos adresatų. Nes ji, šiaip ar taip, fenomenali.

S. Macaitis

Literatūra ir menas, 1967-37, 09.16