Trys draugų filmai

S. Macaitis
1965-02-20

Vilniaus kino teatrų ekranuose — vėl vakarietiški „šedevrai": limonadinis ,,Naujojo Orleano numylėtinis" ir pseudoistorinė „Geležinė kaukė". Jie išreklamuoti sieksninėmis raidėmis. Todėl žiūrovui, nuoširdžiai besidominčiam kino menu, kartais tikrai sunku rasti įdomų kūrinį, pasirodantį dviejuose-trijuose antraeilio kino   teatro  seansuose.

 

Pačius įdomiausius šios ir ateinančios savaitės filmus atstovauja mūsų draugų iš  Vengrijos ir Čekoslovakijos darbai.

 

Reikšmingas kūrinys, jau žinomas daug kur pasaulyje, apdovanotas Kanų festivalyje „už žymų įnašą, turtinant kino kalbą" - čekų filmas „RIKSMAS". Jaunavedžių poros, balaukiančios pirmagimio, istorija, vargu, ar būtų pasirodžiusi reikšminga, jeigu filmo autoriai — nuostabių miniatiūrų meistras, dramaturgas Liudvikas Aškenazis ir debiutuojantis režisierius Jaromilas Irešas — nebūtų atsisakę įprastinių kino kalbos šablonų, jeigu jie nebūtų pažvelgę į šią paprastą istoriją iš esmės   nauju   žvilgsniu.

 

Asociatyvinis montažas šiame filme kuria naujas vertybes, iki tol nepastebėtas daiktuose ar reiškiniuose. Štai didžiulėje minioje žingsniuoja monteris Slavekas. Kartu su jo Ivana, gulinčia klinikoje, mes klausomės jo širdies plakimo, ir ši drąsi metafora išauga iki poetinio apibendrinimo. Šit vaikai, kurie kažką čiauškia savo auklėtojai, — paprasti, konkretūs Prahos vaikai. O ekrane, palydėdami čiauškimą, pasirodo jų vienmečiai iš Kinijos, Indijos, Amerikos. Įnoringai įsipynę į realistinę mokyklinę scenelę, šios montažinės frazės turi gilią logiką: juk vaikai panašūs visame pasaulyje, mes atsakingi už jų visų ateitį. Taip šiame filme autoriai nubrėžia savo poziciją, taip novatoriška forma atskleidžia jų filosofiją.

 

„Riksmo" poetika, supinta iš realistinių nuotrupų, įsivaizduojamų scenelių ir asociacijų, kartais labai nelauktų, nėra lengva. Panašių filmo struktūros bruožų matėme kitoje čekų juostoje — „Mirties vardas Engelchen". Naujasis filmas, tikriausiai, turės ir priešininkų. Minties ir jausmo giluma, slypinti „Riksmo" kadruose, pasieks tūlą žiūrovą, tik pažiūrėjus filmą antrą sykį. Neabejotina viena: niekas nenuginčys humanistinės kūrinio esmės. Sumanytas kaip polemika su italų to paties pavadinimo filmu, besibaigiančiu savižudžio riksmu, čekų „Riksmas" baigiasi naujagimio riksmu, triukšmingai pranešančiu apie savo atėjimą į šį pasaulį. Šiame naujagimio riksme — naujojo filmo optimizmas,  jo   jėga ir jo patosas.

 

„KARAMBOLIS" vengriškai reiškia susidūrimą. Ir tikrai, tokio pavadinimo vengrų filmo pagrinde — dviejų charakterių, netgi dviejų gyvenimiškų pozicijų susidūrimas.

 

Režisierius Feliksas Mariašis, pastoviai statantis filmus pagal savo žmonos Juditos Mariaši scenarijus, — vienas įdomiausių nūdienės Vengrijos kinematografistų. Su šia talentingų menininkų pora mes susipažinome dar 1956 metais, kai ekranuose pasirodė jų antifašistinis „Budapešto pavasaris". Bet pagrindinė Mariašių kūrybos tema — tai nūdienės Vengrijos jaunimo gyvenimas, aktualios, jį jaudinančios problemos, naujo žmogaus formavimasis. Šia   prasme   „Karambolis"  tarsi  pratęsia  kitą tų pačių autorių filmą — atmintiną ir šviežią kino apysaką „Bokalas alaus". Jos herojė -- jauna darbininkė Julika, — prisižiūrėjusi užsienietiškų filmų, užsisklendė siaurame pasaulėlyje: madingi šo­kiai, bokalas alaus, naujos šukuosenos.

 

Nuo „Bokalo alaus" premjeros praėjo nemaža laiko, bet panašus jaunimo tipas dar neišnyko. Tik šį sykį Feliksas ir Judita Mariašiai studijuoja vaikino charakterį. Jų Djula nekelia ypatingos simpatijos. Netgi atvirkščiai. Neeilinė fizinė jėga, kuria taip didžiuojasi jaunasis gigantas, sugyvena jame su be galo siauru intelektu. Jo pigūs meilės nuotykiai parodo, kaip negerbia Djula kitų, o pagaliau — ir savęs. Filmo potekstėje praskamba užuominos į svetimų idėjų šaltinį, užkrečiantį tam tikrą vengrų jaunimo dalį: filmai, propaguojantys „kumščio kultą", Julą Brinerį ir jo sukurtus antžmogius. Gaila tik, kad Ieva, kurios paveikslas atstovauja naują, socialistinę moralę, tapo filme kiek žydroka: tai sumažina užmanytą herojų susidūrimo aštrumą.

 

Nuostabi Jano Drdos pasaka atgijo čekų plačiaekraninio filmo „AUKSINIS PAPARTIS" kadruose. Pasaka kiek eleginė, be įprastinės laimingos pabaigos, kupina turtingų apmąstymų apie tikrąją draugystę ir meilės kainą, apie ribą, skiriančią žmogiškąjį išdidumą nuo beprasmiškos puikybės. Jau nuo pat pirmųjų kadrų žiūrovą patraukia savita, viliojanti filmo atmosfera: keistai išsirangę šakų brūzgynai, nerealus, efemerinis mėnulio švytėjimas, skulptūrinis jauno piemens Juros, suradusio paparčio žiedą, profilis. Miško mergaitė Lesanka prašo Juros grąžinti žiedą, ekrane praplaukia jų nelauktos ir trumpos meilės  akimirkos.. .

 

Ši poetiška uvertiūra, atlikta šiuolaikinėmis kino išraiškos priemonėmis, tolesniame veiksme keičiasi labiau realistiniu piešiniu. Jura tampa rekrūtu, kovoja su turkais, pasirodo generolo duktė — „moteris iš juodo akmens", — patenkinusi savo  įnorį   ir   suviliojusi  gražųjį   piemenį.

 

Nesudėtingą Juros istoriją (aštrūs fabulos posūkiai nedaro jos sudėtingesne!) režisierius Iržis Vaisas papasakojo su kažkokia ypatinga minorine elegancija. Jo filmui labai tinka žodis „gražu", kompromituojamas per dažno vartojimo. Tikrasis grožis žymi filmo plastiką, jo subtilią tonalinę fotografiją, jo lėtą banguojantį ritmą, staiga nutrūkstantį aukšta dramatine gaida; jo herojai patrauklūs tiek savo išore, tiek ir vidiniu vientisumu. Filmo pasaulis -- tai liaudiška baladė, nė trupučio neestetizuota, apvalyta nuo įprastinės pasakiškos butaforijos, tikrai liaudiška, tikrai žavinti. . . 

 

 „Auksinis papartis" sukurtas tam, kad pailsėtume jį žiūrėdami, kad pasidžiaugtume. Tokio pobūdžio filmai turėtų tapti mūsų pramoginio ekrano favoritais. Deja, kukliam, nesimetančiam į akis šio filmo žavesiui kol kas sunku grumtis su margu  „Naujojo Orleano numylėtinio" klegesiu. Labai gaila! Juk tie, kas triukšmingai pakilo, pamatę „Auksinio paparčio" titruose žodį „pasaka", iš esmės apvogė patys save. Jie nesusitiko su tikra    poezija.

 

S. Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1965-08, 02.20

Komentarai