1988 /

Neatmenu tavo veido

81 min.  –  Vaidybinis  – 

Lietuvos kino studija, 35 mm, spalvotas, 83 min.

 –  1988

Filmografija:Scenarijaus autorius – Leonidas Jacinevičius. Režisierius – Raimundas Banionis. Operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkai: Giedrius Laurušas, Linas Rimkus. Kompozitorius – Faustas Latėnas . Antrasis režisierius –Stasys Motiejūnas. Antrasis operatorius – Vladas Kriaunevičius. Garso operatorius –Romualdas Fedaravičius. Kostiumų dailininkė –Daiva Petrulytė . Kombinuotų filmavimų operatorius – Albinas Slavinskas. Grimas – K.Pinelienė. Montažas –Vanda Survilienė . Spalvų derintoja – V.Krasauskienė. Fotografė – M.Juknevičiūtė. Asistentai: M.Bilinskaitė, V.Puidokienė, A.Keburys, R.Širvinskas.

 

Vaidina: Letą – Ina Rosenaitė, Saulių – Lukas Žilys, vyr.gydytoją – Dalia Melėnaitė, auklėtoją Antaną – Linas Paugis, medicinos seselę – Eleonora Koriznaitė, Grigą – Augustas Šavelis, mokytojus: Albinas Keleris, Aldona Janušauskaitė, Vytautas Grigolis, Gintarę – Gabija Jaraminaitė (Gabija Ryškuvienė), Janiną – Audronė Marcinkevičiūtė, Juozelį – Renatas Šajauka, sargą – Gediminas Karka, Letos senelę -- Eugenija Šulgaitė; Vilhelmas Vaičekauskas, G.Paulauskaitė, J.Tautkienė, A.Januškevičius, D.Aniulis, G.Čižikas, J.Jocytė, L.Pukevičiūtė, G.Ralytė, R.Rinkevičiūtė, I.Zabalujeva ir kt. 

Drama.

 

Turinys: Apleistame dvare ant Nemuno kranto įsikūrė vaikų širdininkų sanatorija. Čia patenka persistengęs sportininkas Saulius, kuriuo, kaip nauju veidu, tuoj visi susidomi, o labiausiai – anemiška Leta, matyt, turinti įgimtą širdies ydą. Tiesa, tas visų dėmesys pasireiškia netradiciškai: šiurkštumu, provokacijomis, netaktiškumais. Tokia jau sanatorijos kasdienybė, kurioje kiekvienas stipriau ar silpniau išgyvena savąjį nepilnavertiškumą. Šioje erdvėje susiduria ir dvi jaunųjų auklėjimo sistemos: vyriausiosios gydytojos, paremta akla disciplina, nesibaigiančiais grąsinimais, ir jauno radikalo Antano, keistokais psichologiniais žaidimais su vaikais bandančio įveikti juose bandos jausmą, pabudinti individualybes, vidinį laisvumą. Disciplina sanatorijoje, kad ir kaip stengtųsi informatoriais save apsupusi gydytoja, šlubuoja, naktimis pacientai klaidžioja kas kur, tarp Letos ir Sauliaus užsimezga šis tas rimtesnio – gal meilės daigai, gal ankstyvas erotinis interesas; neaišku, ar naktį prie Nemuno tarp jųdviejų nebuvo ir ko intymesnio. Letą rengia operacijai, o kai jos palatoje kulminacinę filmo naktį suranda už rankos ją telaikantį Saulių, kyla skandalas, mergaitę išveža greitoji. Tą krizę išprovokavo grynai suaugusieji, jų žalingas dėmesys ir tarpusavio konfliktai.

Po kiek laiko Saulius aplanko Letą namuose. Jie persimeta keliais žodžiais, beveik kaip visai nepažįstami žmonės. „Užeik kada...“ – abejingai skamba paskutinioji filmo frazė.

 

Festivaliai, apdovanojimai: Pirmojo Maskvos vaikų ir jaunimo kino ir telefilmų tarptautinio festivalio Didysis prizas (1989). Prizas už rezisū Kosta do Eskorilio (Portugalija) tarptautiniame 1989 metų festivalyje.

 

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1989, №5, 5 p. (A.Jablonskienė), 1989, №6, 5-7 (V.Jauniškio rec., int. su aktore I.Rosenaite); 1990, №3, 11p.; Tėvynės žiburiai (Torontas), 1989, №49; Советский экран (Москва), 1989, №11, 7-8 р.; Новые фильмы, 1990, №1, 4 р. (А.Балихин); Спутник кинозрителя, 1990, №1 (С.Лаврентьев); Советский фильм, 1990, №1.

 

Komentaras: Panašu, filmo autoriai norėjo pakalbėti apie suaugusiųjų atsakomybę, prisilytėjus pirmojo jausmo. Tai, kad herojai – ligoniai, turėjo suteikti žiauroko pavadinimo juostai papildomo dramatizmo. Laisvėjimo metais kurtoje juostoje yra tam tikrų laikmečio užuominų: vien rusų kalba, aidinti iš radijų ir TV imtuvų, dokumentiniai ėmimo į sovietinę armiją kadrai, vyriausiosios gydytojos, anos epochos ir suformuotos, veidmainiškumas. Tačiau visa bėda, kad juostos problemos liečiamos vien punktyru. Greičiausiai jokio jausmo ir nebuvo. Tokiu atveju dramatiškas konfliktas pakimba vakuume.  Filmui „Neatmenu tavo veido“ nebūtų pakenkusi detalesnė, nes dabar beveik visiems duota tik po vieną kitą charakterizuojantį bruožą, jaunųjų ir suaugusiųjų personažų paveikslų analizė. Iš pastarųjų kiek įdomesnis auklėtojas Antanas (L.Paugis), nežinantis, kaip dirbti su paaugliais, bet žinantis, kaip negalima. Iš viso gausaus filmo jaunimo ryškiai išsiskiria Augusto Šavelio suvaidintas antraplanis Grigas, pasižymintis, matyt, paties atlikėjo spontaniškai apčiuoptu vidiniu sąžiningumu, impulsyviomis idėjomis, audringu temperamentu, ironija. Paveikslas tarp eskizų, dažnai ir banalių.

 

© Saulius Macaitis