Tai filmas apie nužmogėjimą, apie tai, kaip žmogų gali pražudyti jo paties netikėjimas – netikėjimas savimi, šeima, Juo ir jais…
Moteris virtuviniu peiliu nuduria savo vyrą, kuris nepaklūsta jos reikalavimui: “Baik ėsti, aš tau pasakiau!”. Nužudžiusi ji pagaliau susivokia ir įvertina savo padėtį, kurios link diena iš dienos, gal nesąmoningai, ėjo. Tačiau kaip nebūtų skaudu, nieko nebegalima pakeisti. Kitos dvi dienos po nužudymo visiškai nepanašios į jokią kitą anksčiau moters nugyventą dieną. Ji sumušta pabunda sąvartyne, polietileniniame maiše. Praranda vaikus, nedrįsta atsisveikinti su laidojamu vyru, norėtų prasmegti skradžiai žemę, bet yra per silpna pakelti prieš save ranką. Prislėgta nepakeliamo vienišumo ji iškasa kapą, kuriame palaidotas jos vyras. Ji jo kūną glėbesčiuoja, glausto, šnabžda: “Dabar viskas bus gerai, dabar viskas bus gerai…”.
Filmas buvo rodytas:
2003 Kino festivalyje “Vilniaus pavasaris” Vilniuje.
2003 NVS ir Baltijos šalių kino fetivalyje “Kinoshok” Anapoje, Rusijoje.
2003 Rytų Europos kino filmų festivalyje Barselonoje, Ispanijoje.
.jpg)
