Berlyne A. Žebriūno filmą „Gražuolė“ pristatęs S. Loznica: „Tai unikalus lietuvių kinematografijos šedevras“
Ką tik pasibaigusiame Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica pristatė lietuvių režisieriaus Arūno Žebriūno 1969 metais sukurtą filmą „Gražuolė“. Filmas buvo rodomas festivalio retrospektyvos programoje. Šiais metais festivalio organizatorių sumanymu, šią programą buvo pakviesti sudaryti garsūs režisieriai ir aktoriai iš viso pasaulio: Juliette Binoche, Ethan Hawke, Martin Scorsese, Tilda Swinton, Wim Wenders, Kristen Stewart ir kiti.
Anot festivalio organizatorių, užuot atidavus duoklę vieno režisieriaus filmografijos retrospektyvai, šiais metais norėta sutelkti dėmesį į filmus, kurie pasakoja žmogaus brendimo istorijas: „Po dvejų pandemijos metų visi jaučiamės tarsi filmo apie brendimą personažai. Mes nebesame tokie, kokie buvome anksčiau ir nežinome, kokie būsime ateityje. Tuo pačiu bręstant nežinią keičia malonus jaudulys dėl ateities. Būtent tokį jausmą norėjosi sužadinti šių metų retrospektyvos programa.“
Festivalio organizatoriai kreipėsi į žinomus kino kūrėjus, paprašydami įvardyti filmą, kuris, jų manymu, gražiai atskleidžia žmogaus brendimą. Kuris jiems patiems paliko įspūdį, o gal pakeitė požiūrį į gyvenimą. Kurį rekomenduotų pažiūrėti paaugliui.
Režisierius S. Loznica, pasak festivalio organizatorių, buvo pakviestas tikintis, kad žmogus, laisvai besijaučiantis tiek dokumentinio, tiek vaidybinio kino srityje, gali pasiūlyti gražų ir netikėtą filmą.
„Tik gavęs kvietimą, iš karto pagalvojau apie nuostabaus lietuvių režisieriaus A. Žebriūno filmą "Gražuolė". Tai unikalus lietuvių kinematografijos šedevras. Šiame filme susiduria magiškasis vaiko pasaulis ir suaugusiųjų realybės pasaulis. O toks susidūrimas skatina brandą žiūrovo sąmonėje. Žiūrovas ima bręsti kartu su pagrindine filmo heroje. Taip subtiliai atskleisto pasaulio vaiko akimis – nesu matęs jokiame kitame kino kūrinyje“, – pasakoja S. Loznica.
Pristatydamas filmą „Gruožuolė“ Berlyno kino festivalio publikai, režisierius pasakojo kokiame istoriniame kontekste gyveno ir kūrė A. Žebriūnas ir kaip tai įtakojo jo, kaip kūrėjo gyvenimą.
„A. Žebrūnas gimė 1930 m. nepriklausomoje Lietuvoje. 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Paskui dar vieną okupaciją įvykdė Vokietija, po to dar vieną - Sovietų Sąjunga. Tai jo vaikystės ir augimo kontekstas, kuris negalėjo neatsispindėti jo kūryboje. Gyvenant sovietų priespaudoje režisieriams buvo nelengva išlikti sąžiningiems prieš save, nemeluoti ir nekoketuoti su sovietų valdžia. Žebriūnas pasirinko ypatingą kelią - pradėjo kurti filmus vaikams. Šiame žanre buvo galima išvengti ideologijos. Jo filmai apie vaikus, vaikams, bet tai ne vaikiški filmai. A. Žebriūnas priklauso lietuvių režisierių kartai, kuri kūrė vadinamuoju Lietuvos kino aukso amžiumi. Tikriausiai esate girdėję Žalakevičiaus, Giedrio, Šablevičiaus, Verbos ir kitų lietuvių režisierių pavardes. Šie režisieriai dirbo septintajame– devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Šiuolaikinis lietuvių kinas toks stiprus todėl, kad dabartiniai režisieriai turėjo tokius pirmtakus“, - kalbėjo S. Loznica.
Anot S. Loznicos, pasibaigus Berlyno kino festivaliui, filmas susilaukė didelio tarptautinės kino bendruomenės susidomėjimo.
„Po to, kai filmas buvo parodytas retrospektyvos programoje, daugelio šalių kinematekų atstovai išreiškė norą parodyti filmą savo šalyse. Šiuo metu Harvardo kino archyvas, Moma muziejus Niujorke ir Bolonijos kino muziejus svarsto tartis dėl galimybės rodyti „Gražuolę“. Šis filmas, jei ne geležinė uždanga, skyrusi Lietuvos kiną nuo pasaulio, seniai turėjo būti įrašytas į pasaulio kinematografijos istoriją“, – sako režisierius S. Loznica.
