Operatoriaus Ramūno Greičiaus filmuoti filmai – Čekijos ir Slovakijos žiūrovų favoritai

Gegužės 17 d. Čekijos ir Slovakijos miestuose pradėtas rodyti operatoriaus Ramūno Greičiaus nufilmuotas pilmanetražis vaidybinis kino filmas „Tajnosti“ (Paslaptys).

Filmo režisierė Alice Nellis už ankstesnius savo filmus („Ene Bene“, „Vylet“ ) apdovanota San Francisko, San Sebastijano festivalių pagrindiniais prizais.

Šiais metais tai jau antras Ramūno Greičiaus filmuotas filmas, kurio premjera įvyko šiose šalyse. Kovo  mėnesį  režisierius Janas Sverakas (apdovanotas už savo filmus  daugiau nei 30 prestižiniais prizais, tarp jų ir „Oskaru“ už filmą „Kolia“ ) pristatė žiūrovams naują savo filmą „Vratnė lahvi“ ( „Superkami buteliai“ ). Ramūnas Greičius buvo šio filmo antras operatorius. Per 3 mėn filmas surinko 900 000 žiūrovų  ir jau sumušė visų laikų čekiško filmo žiūrovų lankomumo rekordą.

Gegužės 6 dieną Alice Nellis filmas „Tajnosti“  buvo parodytas žurnalistams. Šalies kino žurnalai „Premjera“, „Cinema“ įvertino filmą kaip geriausią, kuris šiais metais yra sukurtas šalyje. ( Kol kas šalyje įvyko 10 pilnametražių filmų; per metus sukuriami 18-22 vadybiniai filmai.)

Ramūnas Greičius džiaugiasi, kad pavyksta filmuoti pagal gerus scenarijus ir su gerais režisieriais, kad malonu kurti darbus kurie vertinami tiek kritikų, tiek žiūrovų.

Šiais metais filmo „Tajnosti“ prodiuseris pagal sutartį prie operatoriaus pavardės įrašė LAC raides.Tai nuoroda, kad operatorius priklauso Lietuvos Operatorių Asocijacijai bei Europos kino operatorių (IMAGO) federacijai.

Ramūnas Greičius sako: „Iki šiol  nufilmavau aštuonis pilno metro vaidybinius filmus iš jų septynis,  kaip čekų operatorių asocijacijos narys.  Du kartus buvau  šios asocijacijos  nuominuotas kaip geriausias šalies operatorius. Tai didelis šalyje įvertinimas užsieniečiui, kai tokia asocijacija jungia daugiau nei 500 konkuruojančių  vietinių operatorių. Dabar atstovauju  Lietuvos Operatorių Asociaciją, kuri  tik gimsta. Jos narius gali suskaičiuoti ant rankų pirštų. Ji įkurta ne dalintis apdovanojimais, o dirbti Lietuvoje „juodą“, švietėjišką darbą. Nufilmavęs kelis trumpo metro filmus Lietuvoje bei pradėjęs dėstyti Lietuvos Muzikos Akademijoje supratau, kad atėjo  laikas po truputi grįžinėti į Lietuvą. Jei kol kas ne fiziškai, tai bent savo darbais, enegija, o jeigu seksis - ir pergalėm“.