LRT2 programoje šiandien: Šarūno Barto kūrybos retrospektyva. “Laisvė”

LRT2 programoje tęsiasi Šarūno Barto kūrybos retrospektyva. Šiandien 21 val.40 min. – 2000 m. sukurta “Laisvė”.

Po filmo premjeros 2000 metais teatro ir kino kritikas Audronis Liuga "Kino" žurnale rašė:

” (…) Įdomiai sutapo dviejų bendraamžių režisierių retrospektyvos, pristačiusios jų kūrybinio darbo dešimtmetį. Gruodžio pradžioje Oskaras Koršunovas surengė savotišką visų savo spektaklių festivalį, vainikuotą naujausiu režisieriaus darbu “Meisteris ir Margarita”. Iškart po jo “Lietuvos” kino teatre prasidėjo Šarūno Barto filmų retrospektyva, kurią atidarė “Laisvė”. Abu šie  besibaigiančių metų kultūrinio gyvenimo įvykiai simboliškai užbaigė dešimtmetį, per kurį mūsų mene kažkas pasikeitė. Jeigu šiandien sakome, jog lietuvių mene įsitvirtino nauja karta, tai būtina pridurti, kad tai įvyko abiejų minėtų menininkų dėka. Jie ne tik prakalbo nauja menine kalba, bet naujai atvėrė žmogų ir jį supantį pasaulį, Praplėtė mūsų meno geografijos ir pasaulėjautos ribas. Todėl praėjus Nepriklausomybės dešimtmečiui galime kalbėti apie naują pasaulėjautą, kuri yra gerokai praaugusi “pasaulio pagal mus” standartus. Ir dėl to man negėda priklausyti šiandieninių trisdešimtmečių kartai.

(…) naujausio Barto filmo pavadinimas ne tik iškalbingas, bet ir savaip dėsningas. Kaip ir pats išsiveržimas iš jau nebeegzistuojančių Namų į bekraštės Maroko dykumos Laisvę. Išsiveržimnas, reiškiantis norą ne atrasti naujus Namus, o, anot kinų išminčiaus Laozi, “grįžti prie šaknų – ir taip nusiraminti; nusiraminti – ir taip sugrįžti į pradą; į pradą grįžti – ir taip būti amžinam; suprasti amžinumą – ir taip praregėti”. Neatsitiktinai vienu pagrindinių šios kelionės bendražygių Šarūnas Bartas pasirinko aktorių Valentiną Masalskį.

(…) Šarūno Barto filme žmogus geriausiai atsiskleidžia akistatoje su kažkuo didesniu ir galingesniu už save. Tas “kažkas” yra gamta. Nežinau, ar gamta Bartui reiškia tą patį, ką ir Dievas, tačiau kone pagoniškas gamtos sureikšminimas jo filmuose įkūnija dievybę, prieš kurią žmogaus valia nereiškia nieko. Žmogus yra priverstas paklusti jos dėsniams, sutapti su ja ir galiausiai išnykti joje.

(…) Ką reiškia žmogaus iššūkis kepinančiai dykumos saulei ir joje siaučiančioms smėlio audroms? Koks gali būti maištas prieš riaumojančius jūros vandens kalnus? Visus filosofinius “laisvos valios” išvedžiojimus ir maištingus iššūkius nustelbia akimirka, kai žmogus vienas atsiranda begalybės akivaizdoje. Tada įvyksta tikrasis suvokimas ir pažinimas. Tokią pažinimo dramą filme “Laisvė” išgyvena Valentino Masalskio herojus. Ir tampa laisvas, atrasdamas ramybę ir palaimingą tuštumą. Ši laisvė įgyjama per neviltį ir raudą, per įsižiūrėjimą į šalia esančio žmogaus akis ir smėlyje grimztančio kūno pojūtį…Ji apvalo ir nuskaidrina, sutaiko išgyvenimo instinktą su nuolankumu mirčiai.(…)”