Zenonas Šteinys (1946 -1997) - dailininkas, karikatūristas, režisierius, animatorius. 1971 metais Kaune baigė St. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1984 metais – Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus Maskvoje.

Pirmasis Z. Šteinio filmas „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ pilnai atsidavęs žaidimo stichijai, kuriame dailininkas sukūrė žodžiais nenusakomą, grynai animacinio piešinio ekraną, nubrėžė kryptį į naują stilių ir nepriklausomybę. 1988 metais jis sukūrė animacinį filmą „Dosnumas“, epišką pasakos „Dosni obelis“ ekranizaciją, kurioje puikiai metaforizuota motinos ir vaiko linija: sudžiūvęs Mamos obels kamienas, suteikdamas paskutinę pagalbą Sūnui palaidūnui, nulūžta ir lėtai virsta į vandenį kaip išsigelbėjimo valtis. Čia autorius besąlygiškai teikia pirmenybę minčiai ir ieško trumpiausio atstumo nuo minties iki jos įkūnijimo. 1991 metais sukurtas animacinis filmas „Kadaise Lietuvoje“ pagal legendą apie Vilniaus įkūrimą. Tai animacinis herojinis epas.

Zenonas Šteinys, paklaustas apie paskutiniojo, penktojo filmo, darbiniu pavadinimu „Kaip batas savo kojos ieškojo”, kuriame vaizduojama, kaip batas nukanka į Maskvą, Paryžių, eina per Angliją, Indiją ... ir kur gi galiausiai jis suranda tą koją, atsakė, kad suranda Užupyje. Filmo „Batas“ jis nepabaigė ir kūrybinė grupė įgyvendino šį režisieriaus sumanymą po jo mirties.

Z. Šteinys buvo puikus karikatūristas ir piešėjas. Jo karikatūrų serija Don Kichoto tema „Malūnai“ susidomėjo ispanai. Jo karikatūros pelnė daugybę apdovanojimų, pradedant „Auskarais“ balandžio 1-osios proga rengtose kasmetinėse parodose, baigiant premijomis bei diplomais Skoplėje, Taline, Trente, Prahoje... Z. Šteinys dalyvavo daugiau kaip 70-yje tarptautinių karikatūros parodų, surengė septynias personalines karikatūrų parodas Lietuvoje, taip pat Krokuvoje, Visbyje (Švedijoje).