V.Žalakevičius gimė 1930 m. balandžio 14 d. Kaune. 1948-1950 m. mokėsi Kauno universiteto Elektronikos fakultete (studijavo radijo inžineriją), 1951 m. pradėjo studijuoti kino režisūrą Sąjunginiame kinematografijos institute (Michailo Čiaureli ir Grigorijaus Aleksandrovo kursas). Jį baigęs pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje, buvo jos meno vadovu, LTSR kinematografijos komiteto pirmininku.
Kine debiutavo 1956 m. Petro Cvirkos novelės „Skenduolis“ ekranizacija. 1959 – 1970 m. sukūrė jį išgarsinusius filmus „Adomas nori būti žmogumi“, „Vienos dienos kronika“, „Niekas nenorėjo mirti“, vieną novelę filme „Gyvieji didvyriai“, televizijos filmą „Visa teisybė apie Kolumbą“.
8-ojo dešimtmečio pradžioje V. Žalakevičius išvyko dirbti į Maskvą – ten sukūrė filmus „Tas saldus žodis _ laisvė“ ir „Kentaurai“, taip pratęsdamas „...Kolumbo“ pradėtą trilogiją Lotynų Amerikos revoliucijų temomis.
Maskvoje V. Žalakevičius dirbo „Mosfilmo“ Eksperimentinio susivienijimo vadovu ir vadovavo Aukštiesiems režisierių ir scenaristų kursams.
Vieni svarbiausių maskvietiško periodo režisieriaus darbų – filmai „Avarija“(pagal F. Diurenmato apysaką) ir „Nepažįstamo žmogaus pasakojimas“ (pagal A. Čechovą).
9-ojo dešimtmečio pradžioje V. Žalakevičius sugrįžo į Lietuvą. 1982 m. sukūrė filmą „Atsiprašau“, 1987 m. – „Savaitgalį pragare“ (kartu su režisieriais Almantu Grikevičiumi ir Avtandilu Kvirikašvili); nuo 1984 m. buvo Lietuvos kino studijos meno vadovas ir direktorius.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, V. Žalakevičius 1991 m. kartu su Kęstučiu Petruliu įkūrė kino studiją „2000“, sukūrė filmą „Žvėris kylantis iš jūros“, skaitė paskaitas kino režisūros studentams.
V.Žalakevičius yra parašęs daug scenarijų, tarp kurių – ir „Jausmai“ (rež. Almantas Grikevičius ir Algirdas Dausa).
V.Žalakevičius mirė 1996 m. lapkričio 12 dieną Vilniuje.
Režisieriaus kolega Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Almantas Grikevičius apie V. Žalakevičių sukūrė filmą „Pastabos gyvenimo būdo paraštėse“(2002). Filmas pelnė Lietuvos kinematografininkų sąjungos premiją už režisūrą, apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos premija už reikšmingiausią metų publicistikos kūrinį.
Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ 30-metis Lietuvoje buvo atšvęstas 1995 m. surengiant tarptautinį kino forumą „Nesvarumo būklė“, kuriame buvo parodyti režisierių Aleksandro Askoldovo, Jerzy Hofmano, Martos Meszaros, Miloso Formano, Marleno Chucijevo, Andrzejaus Wajdos, Maciejaus Drygaso, Viktoro Turovo, Otaro Joseliani filmai; kai kurie jų autoriai atvyko į Vilnių pasveikinti V. Žalakevičiaus, dalyvavo susitikimuose su žiūrovais.
1997 m., jau po režisieriaus mirties, išėjo knyga „Aš nežinau...“, kurią sudaro keli V. Žalakevičiaus scenarijai, įvairių šalių kritikų straipsniai apie „Niekas nenorėjo mirti“, A. Juozaičio interviu su režisieriumi ir pluoštas V. Žalakevičiaus užrašų, paskaitų, pokalbių fragmentų (knygos sudarytoja R. Paukštytė).
2008 m. išleista publicisto, kino kritiko Laimono Tapino knyga „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais.“ Tai kol kas išsamiausia šio menininko palikimo ir likimo studija.
Nuotraukose - Vytautas Žalakevičius; kartu su aktoriais Broniumi Babkausku ir Algimantu Masiuliu filmuojant "Vienos dienos kroniką" (3).
