Istorinė fantazija ir svarstymas „kas būtų, jeigu būtų“ režisieriui Karoliui Kaupiniui artimas metodas - jo debiutinis „Nova Lituania“ (2019) pasakojo apie atsarginės Lietuvos idėją. Spindintis, įspūdingų erdvių filmas, neatsiejamas nuo tuometinio tarpukario Kauno (arba bent jau vaizdinio, fantazijos, kurią nešiojamės galvoje). Gana simboliškai šių metų žiemą kino teatrus pasiekęs režisieriaus „Badauojų namelis“ jau nuo pirmų kadrų kitoks. 

Sausio 21–27 d. vykusiame 19-ajame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje buvo pristatytos dvi konkursinės nacionalinės programos, kuriose parodyta dešimt filmų. Ieškoti visus šiuos darbus jungiančio vieno vardiklio būtų bergždžia, tačiau kiekvienos programos viduje nesunku pastebėti teminę ir kontekstinę logiką, kuri suteikė pagrindą ir šios apžvalgos struktūrai.

Susikaupkime, į kino ekranus atvyksta „Traukiniai“, kurių nepamatyti būtų didis nuostolis, o kadangi tai dokumentika, ji paprastai rodoma nedovanotinai trumpai.

Viešojoje erdvėje vis dažniau galima išgirsti mintį, kad šiuo metu lietuviškas kinas išgyvena „aukso amžių“. Sunku nesutikti. Filmų premjeros vyksta didžiuosiuose pasaulio kino festivaliuose, filmai laimi svarbius prizus, yra linksniuojami užsienio žiniasklaidos. Kino istorikai, aišku, sakytų, kad toli siekiančioms optimistinėms išvadoms reikia trupučio laiko, retrospektyvaus žvilgsnio ir analizės. Bet kaip bebūtų, naujų lietuviškų filmų netrūks ir šiemet.