Kai jau imi spėlioti, ką reiškia ši dykumos kelionė, joje pasirodo saksofonu nešina, neįprastu blizgančiu kostiumu pasidabinusi žmogaus figūra. Ir (netikėtai) prabyla užkadrinis balsas - apie Afriką ir tai, kad jos aidai per kartų kartas atsispindi juodaodžių muzikoje. Tampa aišku, kad šį kartą režisierė savo filmui pasirenka naują formą - ir tuo nustebina (visgi verbaliniai pasakojimai jai nėra įprasti). 

„Sutikau žmogų“ – neįprastas dvigubas projektas: dokumentinis filmas ir knyga tuo pačiu pavadinimu. Knygos autorius yra fotomenininkas Artūras Morozovas (išleido leidykla „Lapas“), o filmo apie Artūrą, dirbantį prie ciklo, kuris tapo knygos pagrindu, autorė – režisierė Gailė Garnelytė (prodiusavo „Artišokai“). Atsispirkime pagundai lyginti knygos turinį su tuo, ką matome filme, nes mūsų tikslas – filmas, šiomis dienomis pradedamas rodyti kino ekranuose.

Žiūrint „Kinų jūra“ niekada neapleidžia filmiškumo jausmas – čia kuriamo pasaulio realybė tokia visokeriopai sutirštinta, jog net ir susiduriant su realistiškais momentais jų tikrumą tuoj pat užgožia estetika ir veiksminis užtaisas. Ir čia galbūt yra vilties krislelis, kurį pasiūlo Matulevičius – tai viso labo kinas. 

Istorinė fantazija ir svarstymas „kas būtų, jeigu būtų“ režisieriui Karoliui Kaupiniui artimas metodas - jo debiutinis „Nova Lituania“ (2019) pasakojo apie atsarginės Lietuvos idėją. Spindintis, įspūdingų erdvių filmas, neatsiejamas nuo tuometinio tarpukario Kauno (arba bent jau vaizdinio, fantazijos, kurią nešiojamės galvoje). Gana simboliškai šių metų žiemą kino teatrus pasiekęs režisieriaus „Badauojų namelis“ jau nuo pirmų kadrų kitoks.