Lietingos, šaltos ir lietuviškai niūrios vasaros vidurdienį susitinku su Laura Almantaite – animacijos, dokumentikos ir virtualiosios realybės projektų prodiusere, aukštojo mokslo institucijoje dirbančia pedagoge bei tarptautinio animacinio kino festivalio BLON vadove ir įkūrėja. 

Ir kai rečitatyvu Kostas sako eiles triukšmingame fone, ryškėja kartų kova su viena amžinai pralaiminčia puse. Artistas tai žino, ir jo veide atsiranda nuolankumo šešėlis. Juo paveikiau tai, kai iš esmės matei kitokį, nors nebūtinai fasadinį veidą.

Kada paskutinį kartą verkėte? Laikais, kai savistaba vis gajesnė, šis klausimas bemaž nuvalkiotas, bet artimiausias kartas – jau labai nuoširdžiai kalbant – gali būti kine. Į didžiuosius ekranus sugrįžta lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ programa „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“, pristatanti penkių režisierių žvilgsnius į tautinę tapatybę, atmintį ir ilgesio formas.

„Dulkės, kaulai ir stebuklai“ – tai tas filmas, kurio didžioji dalis rodoma ekrano apskritime, tarsi gyvenimas vyktų stiklinėje laboratorijos Petri lėkštelėje, o iš tiesų – lyg gyvenimą tyrinėtume per stebuklingą, laikus skrodžiantį žiūroną, per amžinybės suvokimą. Keistas dalykas: filmo pradžios rate mirga sena nebyli kronika su kadaise gyvenusiais vaikais ir jų tėvais, žmonės tiesiog maloniai leidžia laiką, švenčia, žaidžia, o ko toks nerimas apima? Lyg jų laukia kažkas neišvengiamo, kuo jie dar netiki.