Tai, kad konkursinė studentų trumpametražių dokumentinių filmų programa pirmą kartą atsidūrė ir šių metų „Nepatogaus kino“ festivalyje, visai nestebina. Pragmatinę noro turėti tokią programą pusę suprasti lengva, juo labiau, kad ji atneša naudą ir patiems studentams, o ir aktualius klausimus keliančios socialinės, politinės dokumentikos laukas mūsų kine vis dar tuščias. Vis dėlto, derinantis prie festivalio pavadinimo, po programos peržiūros kyla ir nepatogūs klausimai.

„Bialiackis | Nepalaužiamas“ nėra pati tradiciškiausia biografinė dokumentika, ir šis įspūdis bėgant filmo minutėms tik stiprėja. Žinoma, pagrindinis filmo herojus bus ir parodytas, ir pakalbintas - kaip kitaip? Tačiau čia nėra ilgų tardymų prieš kameras, prašymų prisiminti, paaiškinti, ir net geriausiai Bialiackio filosofiją atspindinčios frazės („nebijokite“) ištariamos kitų lūpomis. Pačių filmo kūrėjų tikslas, panašu, ir nėra nuosekli ir chronologiška viso ilgo disidentiško Bialiackio gyvenimo istorija, tad riboto žinių bagažo žiūrovams (tokiems, kaip aš) teks papildomai pasidomėti jau pasibaigus titrams.

Ką daryti, kai krečianti ekonominė krizė sujaukia gyvenimą, pasakoja „Šventasis“ (2016), kaip išgyventi, kai nerimą dėl artimo sveikatos stiprina artėjančio karo ženklai, matome „Bėgikėje“ (2021), o kai nusprendi skirtis – kitą rytą prasideda karas. A. Blaževičiaus filmai – ne tik žmogiška šiluma ir atjauta sušildytas kasdieninių mūsų dramų stebėjimas, bet ir išgyvento laiko fiksavimas. Kaip tai sekėsi padaryti naujausiame filme „Skyrybos karo metu“ – kalbamės su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi.

Kartu su Blaževičiumi jo veikėjai bręsta. Ypač Marius Repšys, kurio Vytas per režisieriaus filmus spėjo iš jauno, savo vietos nerandančio vyro tapti tėvu, kūrybinę krizę išgyvenančiu kino režisieriumi. „Skyrybose karo metu“ Vytas jau prakutęs: sovietinės statybos buto pilkumą pakeitė naujos statybos, „naujos kartos“ erdvė, šeima, vaikas ir vidurinės klasės komfortas. Tik pilkuma, regis, niekur nedingo.