Pokalbis.Dirbti su scenaristu ne tik normalu,tai reikiamybė

Tomas Smulkis ir Birutė Kapustinskaitė - drauge dirbantys jaunosios lietuvių kino kūrėjai. Abu jie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai. Tomas - kino režisierius, sukūręs trumpametražius filmus „Pietys“ (2009 m.) ir jau ne vieną kino festivalį aplankiusį „Rojaus beieškant“ (2012 m.). Birutė - pirmojo Lietuvoje parengto kino dramaturgų kurso atstovė, ne pirmus metus dirbanti kartu su jaunaisiais teatro ir kino kūrėjais. Dramaturgė gal geriausiai žinoma kaip trumpametražių vaidybinių filmų „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (2014 m., rež. Ernestas Jankauskas) ir „Kelių eismo taisyklės (2014, rež. Marija Stonytė) scenarijų bendraautorė. Pradėję kartu dirbti dar filme „Rojaus beieškant“, šiuo metu Tomas ir Birutė rašo pirmąjį bendrą scenarijų ilgametražiam vaidybiniam filmui „Sutrikę normalūs žmonės“. 

Birutė – kino dramaturgė, Tomas – kino režisierius. Kaip atsitiko, kad pasirinkote tokį kelią?

Tomas Smulkis (toliau – T.S.): Kino režisūrą pasirinkau visiškai atsitiktinai. Mokykloje kinu nelabai domėjausi, sprendimą stoti į kino režisūrą priėmiau likus gal trims mėnesiams iki stojamųjų. Mokiausi Klaipėdoje, Eduardo Balsio menų gimnazijoje ir aštuonerius metus žinojau, kad stosiu į grafiką. Pusė mano bendraklasių buvo muzikai, pusė – dailininkai. Atvykęs į atvirų durų dieną Vilniuje kartu su muzikais nuėjau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ten ir sužinojau apie renkamą kino režisierių kursą. Stojamieji į kino režisūros ir grafikos specialybes vyko tą pačią dieną, todėl teko pasirinkti. Nebuvo baisu pereiti nuo to, ką planavai – grafikos studijų, prie nepažįstamos profesijos?

T.S.: Grafika man patiko, bet iš tiesų tai meditacinis darbas, darbas su savimi. Raižant ofortus man labai trūkdavo bendravimo su žmonėmis, komandinio darbo. Kinas – taip pat labai vizualus menas, be to, visada mėgau bendrauti su žmonėmis, ir man tai pasirodė pakankamai nebloga kombinacija. O baisu nebuvo, nes nežinojau, kas tai yra.

Birute?

Birutė Kapustinskaitė (toliau – B.K.): Anksčiau tikslingai ėjau dailės kryptimi, įstojau į scenografiją Vilniaus dailės akademijoje. Studijuojant gaudavome užduotis savaitgaliais eiti į gatves, turgų, stotį, bet kur, kur gali „pagauti“ charakteringus veikiančius žmones ir juos eskizuoti. Po kelių tokių eskizavimo „seansų“ pamačiau, kad namo parsinešu ne piešinius, o trumpas istorijas apie žmones. Supratau, kad reikia kažką daryti su keliu, kurį pasirinkau. Išgirdau apie pirmą kartą LMTA renkamą kino dramaturgijos kursą. Atėjusi supratau, kad tai ir yra, ko ieškojau.

O neatrodė neįprastas pasirinkimas? Į kiną pas mus vis dar įprasta žiūrėti kaip į vieno autoriaus darbą, dramaturgų beveik nėra...

B.K.: Požiūris, kad nereikia scenaristų, labai įsisenėjęs. Tik surinkus mūsų kursą pradėta galvoti, kad yra žmonių, kurie gali rašyti kino scenarijus, kad kino kūrimas nėra vieno žmogaus dirbtuvė. Tikrai neturiu nieko prieš tuos režisierius, kurie scenarijus rašo patys. Puiku, jeigu jiems pavyksta. Bet praktika parodo, kad ne visi gali tai daryti. Kartais geriau dirbti su autoriumi, kurio rankos kartu  apgalvotas, aptartas idėjas gali užrašyti.

Šiuo metu kartu kaip dramaturgė ir režisierius kuriate ilgametražio filmo scenarijų. Kaip pradėjote bendradarbiauti ir ką tai suteikia?

T.S.: Mes susitikome anksčiau. Grįžau į Lietuvą ir pradėjau montuoti filmą „Rojaus beieškant“. Tai buvo jausminis, asmeninis filmas. Sudėjus vaizdus pradėjau galvoti,  kad filmui būtų galima suteikti dienoraščio formą, jį pakomentuoti, nes, nežinant konteksto, labai sunku suprasti, kas vyksta. Dar būdamas Švedijoje susisiekiau su savo kurso vadove Giedre Beinoriūte. Ji man pasiūlė Birutę dėl to, kad, jos nuomone, Birutė buvo radikaliai kitokia, nei aš, o tai padės mano mintis sudėlioti tvarkingai ir iš mūsų bendro darbo gali gautis visai geras tandemas.  Taip ir buvo – grįžau, susitikome. Mūsų pirmasis susitikimas buvo toks, kad Birutei tiesiog padaviau savo dvejus metus rašytą autentišką dienoraštį.

B.K.: Su visomis smulkmenomis ir visomis detalėmis... O žmogų aš matau pirmą kartą. Atsimenu – po susitikimo įsėdu į autobusą ir važiuoju namo rankose laikydama du dienoraščius. Galvoju – gerai, tai yra žmogus,  kurio aš visiškai nepažįstu, bet savo rankose laikau visą jo pastarųjų dvejų metų gyvenimą. Nesulaukiau kol grįšiu namo, skaityti pradėjau dar autobuse. Kai susitikome kitą kartą apėmė labai keistas jausmas: aš apie Tomą žinojau viską, jis apie mane – nieko. O dabar... Kadangi esame pažįstami pakankamai seniai, apie trejus, ketverius metus, per tą laiką vienas apie kitą sužinojome labai daug. Labai dažnai su režisieriais, su kuriais dirbame, po projekto tampame draugais. Tiek daug laiko praleidus kartu, natūralu, kad tie žmonės ir toliau lieka tavo gyvenime.

T.S.: Ir darbas kartu yra labai svarbus, jis praturtina.  Įprasta galvoti, kad režisierius yra visagalis ir  viską daro pats. Tai netiesa. Pagrindinė problema kuriant filmą vienam yra ta, kad kartais ne iki galo gali papasakoti savo istoriją. Gali mokėti dirbti vizualiai, suvaldyti aktorius, režisuoti, bet istorijos pasakojimas – ne mažiau svarbus elementas.

B.K.: Ypač kai tai ilgametražis filmas. Nuotoliai kiti, struktūra kita. Ji yra būtina. Jei, kuriant trumpametražį filmą, gali išlaviruoti naudodamasis intuicija, ilgametražiame reikia išmanyti amatą. Privalai žinoti, kaip pasakyti, ką nori, taip, kad žiūrovas tai pajustų ir suprastų. Ir tai yra ilgas, sudėtingas darbas.

Apie ką turėtų būti jūsų filmas?

B.K.: Kol viskas kūrybiniame procese – labai jo neviešiname. Tai trys istorijos, vykstančios viename mieste. Vilniuje. Šie žmonės...

T.S.: Jie nėra tiesiogiai susiję vienas su kitu.

B.K.: Juos susieja vienas įvykis. Tai žmonės, įstrigę tranzito būsenoje. Jie nori keistis, keisti savo gyvenimus, bet vis dar yra laikomi baimių, kompleksų, praeities. Filmas kalba apie ribą, kai tu ryžiesi arba nesiryžti kažką keisti.  

T.S.: Tai tas momentas, kai turi nuspręsti, ką darysi toliau. Jei kalbėsime abstrakčiai – norėjome pažvelgti į aplinką, kurioje mes gyvename: vienas miestas, šiandiena. Taip bandome pažvelgti į šalį, kurioje mes gyvename. Aš esu ta karta, kuri ateina iš sovietmečio, pats jos „galiukas“, nes, kai griuvo Sovietų Sąjunga, man buvo penkeri. Nepaisant to, jaučiu, kad iš to laiko  atsinešu didžiulį bagažą. Galiu neturėti tiesioginių prisiminimų, tačiau kolektyvinė patirtis vis dar labai aiškiai jaučiama.

B.K.: Taip. Galima sakyti, kad nebeturime sovietinių kompleksų. Bet, nepaisant to, esame žymiai labiau suvaržyta tauta, nei, pavyzdžiui, Vakarų Europos tautos.

T.S.:  Pagrindinis klausimas – kaip to nebijoti? Tai yra faktas, mes gyvenome ir gyvename tokiomis aplinkybėmis, bet dėl jų jokiu būdu nesame blogesni nei kuri nors kita tauta. Bet kaip šį faktą priimti ir atsikratyti komplekso? Todėl mes pasakojame skirtingas istorijas ir apie skirtingo amžiaus personažus – tuos, kurie viską patyrė tiesiogiai, ir tuos, kurie šią patirtį perėmė tik per savo aplinką.

B.K.: Taip. Gal ir kvailai nuskambės, bet svarbiausia yra suvokimas, kad viskas yra tavo rankose. Tiek tavo baimės, tiek pokyčiai, tiek ateitis.

Kodėl atrodo, kad tai tema, svarbi mūsų visuomenei? Kodėl mums tai reikia permąstyti kino pagalba?

B.K.: Filmas kalba apie mus visus. Tai laiko, padėties, kurioje atsidūrėme, refleksija. Ar tai būtų filmas, ar spektaklis, ar nuotraukų serija. Tai skirtingos formos, kuriomis perduodi savo žinutę. O savirefleksija yra vienas svarbiausių procesų visuomenės vystymęsi, savivokoje.

T.S.: Filmą suvokiu kaip savotišką dabartinio laiko dokumentą. Ta įvardinta tranzito būsena... Mes lyg ir turime aiškią viziją – norime sekti Vakarais, Skandinavų šalimis, bet tuo pačiu metu negalime atsiriboti nuo Rytinės pusės. Galbūt po dešimties metų to nebebus, mes būsime kuriame nors taške, į kurį ėjome. Bet šiuo metu vis dar esame tarpinėje būsenoje, ir, man atrodo, labai svarbu užfiksuoti šį laiką. Žmogui, ieškančiam savo tapatybės, pakankamai sunku tai padaryti gyvenant šalyje, kuri vis dar neturi aiškaus identiteto.

B.K.: Mūsų šalis vis dar yra savęs ieškojimo stadijoje, ji per jauna, kad galėtų suformuoti aiškų kelią savo gyventojui.

Galvojate ir apie būsimo filmo formą?

B.K.: Forma iškyla natūraliai. Rašant, galvojant apie būsimas scenas. Mano manymu – turint scenarijų privalai žinoti ir tai, kaip atrodys filmas, viską suvokti, gerai apgalvoti.

T.S.: Jau nemažai dirbome su vaizdu. Iš pradžių norėjau šį filmą daryti išeinant už paties filmo rėmų.

O plačiau?

T.S.: Dirbau su šiuolaikiniu menininku Timu Kliukoit, jis padėjo kurti vizualizacijas. Kartu su juo ieškojome, kaip atrodys filmo Vilnius. Kartu iš anksto pradėjome dirbti ir su kompozitore Lina Lapelyte.  Sakydamas „išeiti už filmo“ turiu galvoje tai, kad nenoriu, kad prie filmo tiesiog prisijungtų kino dailininkas ir sukurtų vizualiką, ateis kompozitorė, pažiūrės ir parašys muziką. Mes norime, kad šie žmonės būtų ir visos paieškos vyktų dar scenarijaus rašymo proceso metu. Pavyzdžiui – ieškodami vizualikos, mąstėme, kas yra būdinga šiuolaikiniui Vilniui? Nebūtų teisinga sakyti, kad tai – vien blokiniai rajonai. Teigti, kad miestas yra vien senamiestis taip pat neteisinga. Todėl ieškojome balanso tarp visko, ką matėme, miesto savitumo.

B.S.: Net ir scenariniame lygmenyje... Šią vasarą buvome Graikijoje, MFI scenarijaus rašymo dirbtuvėse. Kai pristatinėjome savo idėją, pasipylė klausimai, apie tai, kas tas Vilnius ir kuo jis įdomus? Apie Lietuvą dalyviai gal ir buvo kažką girdėję, bet apie miestą – ne. Kai pradėjome pasakoti visokias istorijas, tai, kas būdinga lietuviams, visi norėjo išgirsti vis daugiau ir daugiau. Negalėjo patikėti – atrodėm nebūdingi, netipiški, nepažinti. Tai mus nustebino, nes tiesiog pasakojome kasdienes Vilniaus istorijas. Dirbtuvių metu ėmėme suprasti, ką ir kaip reikia pasakoti, kad tai būtų įdomu ne tik tavo mažai vieno kiemo bendruomenei. Pasitikrinti dar prieš pradedant rašyti scenarijų, kaip skirtingų šalių žmonės reaguoja į istorijas, temas, kurias nori liesti, yra labai naudinga ir netgi būtina.

Kaip patekote į dirbtuves, kuo jos dar buvo naudingos?

T.S.: Į dirbtuves patekome praėjusių metų pavasarį, jos prasidėjo birželio mėnesį. Tai yra keturių po savaitę trunkančių sesijų dirbtuvės. Dvi pagrindinės savaitės Graikijoje, ir dvi tarpinės, dirbant interaktyviai. Iš viso buvo atrinkta trisdešimt projektų, kurie dirbo su penkiais skirtingais dėstytojais.

B.K.: Turėjome po dėstytoją ir po asistentą. Iš pradžių vyko grupinės sesijos, kur visi dalyviai komentavo vieni kitų darbus, kėlė klausimus. Po to vyko individualūs susitikimai su dėstytojais, kurių metu analizavome savo projektus išsamiau ir giliau. Važiavome, kaip scenarijus buvo dar labai ankstyvoje stadijoje. Buvo tokių dalyvių, kurie atvažiavo jau su antra scenarijaus versija, projektą vystę kelis metus. O mes atsivežėme tik išplėstinį scenų aprašą. Šioje būsenoje lengva keisti net ir visą numatytų scenų koncepciją – dar negaila, nesi prisirišęs prie jau priimtų sprendimų. Mes tai ir darėme – pasinaudojome galimybe „minkyti“ scenarijų, rodyti skirtingus variantus ir žiūrėti, kaip į tai reaguoja kiti ir mes patys. Pakeitėme labai, labai daug.

T.S.: Pavyzdžiui – „atvykome“ su dvidešimt trejų metų personažu, mums išvažiuojant jam buvo jau penkiasdešimt treji. Tačiau tokie pokyčiai padėjo lengviau kalbėti apie tai, ką ir norėjome papasakoti per šio personažo patirtį. Dirbtuvių dalyvių iškelti klausimai taip pat labai padėjo persvarstant, ar tai, kas mums yra „savaime suprantama“, suprantama ir jiems, ir ar tos istorijos, kurias pasakojame, iš tiesų atskleidžia temą, kuria mes norime kalbėti. Kartu iš anksto žinojome kelis kertinius dalykus, kurių tikrai nekeisime. Norėjome, kad būtų ne vienas, o keli personažai, veiksmas vyktų viename mieste ir kad tie personažai nebūtų susiję tarpusavyje.

B.K.: Ir, žinoma, tema liko ta pati. Bet keitėme daug. Iš visų dalyvių pakeitėme turbūt daugiausiai. Bet, galų gale, buvome labai teigiamai įvertinti. Dabar visi laukia filmo.

T.S.: Didžiausia dirbtuvių nauda ir buvo ta, kad galėjome išeiti už savo „kiemo“ ribų, išgirdome skirtingų šalių gyventojų požiūrius. Mūsų komandoje buvo italai, turkai, šveicarai, graikai. Tai žmonės su kitokia patirtimi, ir tai labai įdomu.

B.K.: Apskritai tai buvo ne pirma kelionė su šiuo projektu. Pirmąjį rašymo etapą praleidome   Čekijos rezidencijoje, „Heartbreaker” Česka Briza kaimelyje, dvi sesijas jau minėtoje Graikijoje, o dabar esam pakviesti į Gotlando “Film Lab’o” rezidenciją Švedijoje. Tai labai praturtina patį darbo procesą.

Minėjote, kad pasirinkote skirtingo amžiaus personažus. O kuo rėmėtės, kas padėjo atskleisti skirtingas jų socialines, kartų patirtis?

T.S.: Kai pradėjome dirbti, atsispyrėme nuo labai realių žmonių prototipų. Žinoma – personažai buvo „modifikuoti“.

B.K.: Dažnai realūs žmonės, jų savybės tampa inspiracija sukurti konkretų personažą. Pažįstamų žmonių baimės, patirtys tapo pradiniu atspirties tašku kuriant filmo herojus. Norėjome realių situacijų, ieškojome panašių, jau kažkieno išgyventų istorijų, stengėmės suprasti jų elgesio motyvus, veiksmus, priimtus sprendimus.

Jei grįšime prie Lietuvos, mokymosi, kaip kurti kiną ir studijų LMTA – ką jos suteikė?

T.S.: Lietuviška kino mokykla, kurioje mokėmės pirmuosius metus, buvo labai abstrakti: daug jausminių dalykų, daug ką darydavome besiremdami intuicija. Arba žiūrėdavome filmą, bet nenagrinėdavome jo struktūriškai. Graži atmosfera, nuotaika... Tai svarbu, bet kino struktūra atsirado tik kartu su kurso vadove Giedre Beinoriūte. Ji mums pradėjo dėstyti scenarijaus rašymą. Tik trečiame kurse pirmą kartą išgirdome naujų dalykų apie scenarijaus struktūrą. Mūsų filmai, kuriuos darydavome, labai dažnai būdavo itin abstraktūs. Tu ne visada suprasdavai, kas juose vyksta. O nieko įprastai ir nevykdavo. Vis dėl to, jei jau kuri istoriją, turėtum stengtis, kad ją suprastum  ne  tik tu pats.

B.K.: Iš tiesų įsitvirtinęs požiūris, kad, jei jau pasakoji istoriją, tai tavo filmas – nebe „menas“, nes istorija – tai kažkas primityvaus, ir ją pasakoti galima tik „tarp eilučių“.

T.S.: Bet, kiek susiduriu su jaunųjų režisierių kūryba, daugiausia – trumpametražiais filmais, pastebiu, kad situacija keičiasi. Režisieriai pradeda pasakoti istorijas, ir istorijos įdomios tuo, kad jos – žemiškos, suprantamos. Priešingai, nei mūsų  pirmieji darbai, kurie buvo labai abstraktūs.

B.K.: Jau pats faktas, kad akademijoje pagaliau atsirado dramaturgų kursas, buvo vienas geresnių sprendimų. Didysis tikslas šiuo metu yra išlaikyti ir tobulinti programą, kad ji būtų veiksminga. Mes buvome pirmieji, prieš mus buvo daug atvirų durų, galėjome kviestis dėstytojus iš užsienio. Žinoma, daug davė važinėjimas po dirbtuves, kuriose per trumpą laiką gaudavai didelį žinių kiekį. Gaila, kad kai kuriems režisieriams jau pirmame kurse buvo įskiepyta mintis, kad kiekvienas yra autorius ir viską turi sugalvoti pats. Aišku, kad gali. Ir nufilmuoti gali, ir garsą įsirašyti. Bet susigyvenome, pradėjo atsirasti vis daugiau bendrų užduočių, bendradarbiavimas tęsėsi ir po studijų. Dirbti kartu su scenaristu tampa ne tik „normalu“, tai tampa reikiamybe. Tikiuosi, vieną dieną nebebus kartojama, kad Lietuvoje nėra scenaristų. Nes jie yra ir pamažu pradeda dirbti.

Kas dar svarbu kuriant kiną, kaip ir iš ko to mokotės?

T.S.: Gali išmokti pasakoti istoriją, dirbti su aktoriais, komanda. Bet kartu tai – ir dalykas, reikalaujantis intuicijos, pajautimo. Daug idėjų ateina tiesiog gyvenant. Svarbu stebėti aplinką, atvirai reaguoti į aplink vykstančias situacijas. Tai tiesiog gyvenimo būdas.

B.K.: O man – kažkur važiuojant. Vis dėlto manau, kad pagrindinė kino mokykla yra tavo paties patirtis. Žmonės, kuriuos sutinki, situacijos, į kurias pakliūni... Visa tai kuria ir konstruoja ne tik pasaulio suvokimą, bet ir kūrybinį matymą. Filmų peržiūros įkvepia, bet nenurodo krypties – apie ką turėtum kalbėti, ką turėtum daryti. O kai tavo viduje spurda dalykai, jausmai, istorijos, būsenos, kurias nori išreikšti, tada jau pradeda gimti vaizdai, tekstai, atmosferos. Tuomet ir prireikia tos kino mokyklos, amato. Todėl kūryboje, manau, vienodai svarbu ir amato praktika, ir gyvenimas.

Kas dar atrodo svarbu kultūros lauke?

B.K.: Teatras mano gyvenime užima tiek pat laiko, kiek ir kinas.

T.S.: Ir literatūra. Man labai svarbi atrodo literatūra. Tai – istorija, būsena, ir kartu – vieta, kurioje tu pats kurti vaizdus..

B.K.: O kitos sritys... Jos visos yra svarbios. Dailė, fotografija, muzika. Gyveni ir neskirstai. „Atsiblokuoti“ atsidūrus aklavietėje man padeda fotografijos. Jos sukelia daug asociacijų, tai nėra užrašytas tekstas, tai – vaizdas, tarsi iškviečiantis istorijas.

T.S.: O aš kaip prioritetą vis dėlto išskirčiau ir dailę. Kokios stilistikos bebūtų filmas – realistinis, siurrealistinis – tai vis tiek tai jau ne tekstas ir ne nuotrauka. Todėl estetinis pojūtis ir lygiavertis bendradarbiavimas su kino dailininkais yra labai svarbūs.

Apie dabartinių jaunųjų kino kūrėjų bendras tendencijas jau užsiminėte. Ar suvokiate save, juos kaip vieną kartą?

T.S.: Ta karta pakankamai punktyriška. Galbūt po daugelio metų kažkas išryškės. O dabar – dar tik pati pradžia.

B.K.: Taip, nes visi dar ieško. Visi ieško savo kalbos, formos, temų. Tai – pirmieji bandymai, kuriuos sunku apibendrinti.

T.S.: Bendrumas yra tame, kad žmonės apskritai kalba apie tai, kaip jie gyvena, ką jiems reiškia kinas... Kalbasi ir apie dabartinę kino situaciją. Tu nebesi vienišas menininkas, kuris palėpėje rašo scenarijų ir po to daro filmą. Tai yra mus vienijantis dalykas – komunikacija.

B.K.: Nebelaikai savo idėjų tik sau todėl, kad bijai būti sukritikuotas. Tu daliniesi, ir daliniesi dar procese vien tam, kad kitų nuomonės padėtų tavo idėjoms išaugti iki kažko vertingo. Galbūt ir čia yra naujas ryškėjantis mūsų kartos bruožas – mes nebijome dalintis savo kūrybinėmis idėjomis. Negali sakyti, kad po to jos kolektyviai vystomos, bet tokios „dalybos“ labai padeda. Be to, visi nori (bent jau aš tikiu, kad nori), kad pasisektų ne vien tau. Norisi, kad gerus filmus sukurtų ir mūsų kursiokai, ir visi kiti... Norisi, kad visiems viskas galų gale būtų gerai, nėra pavydo ar piktos konkurencijos.

T.S.: Žinoma, konkurencinis momentas egzistuoja. Galbūt labiau tuo metu, kai teikiamos paraiškos dėl finansavimo. Bet tuo pačiu metu egzistuoja ir suvokimas, kad pavyzdžiui Linos Lužytės arba Andriaus Blaževičiaus filmai bus visiškai kitokie nei mūsų.  Ir varžymasis nebetenka prasmės.

Ką jums reiškia valstybinis finansavimas? Ar jis neverčia prisitaikyti, įtikti, tilpti į kažkokį „rėmą“?

B.K.: Finansavimas reiškia filmą.

T.S.: O noro įtikti nėra. Komisija keičiasi, jų skoniai – skirtingi, todėl apie įtikimą net negali būti kalbos. Jei esi kūrėjas, nori papasakoti savo istoriją, tikiesi per jį vystyti dialogą su žiūrovais, tu negali taikytis prie kažkieno skonio.

B.K.: Žinoma, norinčių įtikti yra ir visada bus... Gal aš naivi, bet manau, kad dauguma dabartinių kūrėjų tokio tikslo nebeturi.

T.S.: Man atrodo, kad pagrindinis kriterijus teikiant projektą ar net pradedant jį vystyti, yra sąžiningumas prieš save.

B.K.: Iš tiesų – sau meluoti negalima absoliučiai jokioje kūrybinio proceso dalyje. Buvimas sąžiningu, atsakomybė pačiam prieš save yra svarbi nuo pat pradžios iki tos akimirkos, kai „paleidi“ filmą į kino teatrų ekranus.

Ir finalinis jauno kūrėjo išgyvenimo klausimas. Kuo užsiimate be kino režisūros ir kino scenarijų rašymo?

T.S.: Daugiausiai dirbu su kino edukacija: „Skalvijos“ kino akademijoje, projekte „Kūrybinės partnerystės“, kituose edukacijos projektuose. Tai labai įdomi veikla, leidžianti praplėsti akiratį, pamatyti naujus žmones ir kartu pačiam į savo darbą pažvelgti nauju kampu. Kartu nemažai dirbu ir reklamos gamybos srityje.

B.K.: Stengiuosi savo gyvenimą kiek įmanoma labiau sieti su scenarijaus rašymu. Ar tai būtų renginiai, ar televizijos laidos, ar atskiri projektai. Stengiesi kultūrinį lygį išlaikyti tiek, kiek tik įmanoma, lyg alkūnėmis stumiesi prieš įsitikinimą, kad populiarioji kultūra būtinai turi būti primityvi.

Ir neaplanko mintys, kad galėjote pasirinkti kažką kita?

T.S.: Visiškai apie tai negalvoju. Tik prisiminiau galimybę stoti į grafiką. Bet viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo būti.

B.K.: Man kyla daug klausimų, bet jie kyla tam, kad patikrintum, ar teisinga linkme eini. Esu įsitikinusi, kad scenarijus išliks kaip viena svarbių gyvenimo sričių.