KP premjera. Ne tik serga, bet dar ir gydosi...
Naktis. Vieniša senutė guli lovoje ir išgirsta keistus garsus kitame namo gale. Įsibauginusi ji atsikelia, praveria kambario duris ir išvysta koridoriumi nubėgančią šmėklą raudona plevėsuojančia suknele. Dar pora papildomų siužeto vingių ir raudonoji šmėkla paduoda senutei vaistų buteliuką. Jei tokius vaizdus pamatyčiau TV ekrane, leisčiau sau pagalvoti, kad išvydau prastą vaistinių tinklo reklamą: „nepamirškite reguliariai išgerti savo vaistų, neleiskite ligai jūsų artimųjų paversti vaiduokliais! Tik kovo mėnesį darbo dienomis nuolaidos kompens...“. Bet šį reginį (na, be užbaigiamojo sakinio) mačiau kino teatre, tarptautinio kino festivalio Kino pavasaris metu, režisieriaus Jono Trukano trumpametražio vaidybinio filmo „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“ pavidalu. Nežinau, laimė ar nelaimė, bet tokių „filmų, kurių nereikia“ I lietuviškoje programoje buvo ne vienas.
Kas yra filmo „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“ pagrindinė herojė būtų neaišku, jei ne filmo aprašas - ji pristatoma kaip „pagyvenusi mokytoja Vilmutė“. Ant sienų ir lentynose Vilmutė laiko savo turėtų ir neturėtų šunų nuotraukas, statulėles, minkštus žaislus ir kitokius šiais keturkojais išmargintus atributus. Neišsemiamus litų resursus ji laiko metalinėje dėžutėje virtuvėje, jos namuose netrūksta kryžių, o stiklainyje svetainėje tyvuliuoja švęstas vanduo. Žodžiu – pagyvenusi mokytoja, davatka ir šunų mylėtoja autorių supratimu, matyt, ir yra stereotipinis „prietrankos komplektas“. Netrukus Vilmutės namuose naktimis ima vaidentis. Kovai su vaiduokliais ji išsikviečia sukčius-egzorcistus (ak, ta bulvarinė lietuvių-mistifikuotojų realybė...), o finale pati viena lieka akistatoje su namų demonais. Tik pamačius vaistų buteliuką ir lapelius su savaitės dienomis supranti, kad gi serga Vilmutė, serga. Ir ne tik serga, bet dar ir gydosi.
Filme galėtų būti iškelti gana rimti klausimai: kaip gyventi su tam tikromis ligomis sergančiais artimaisiais? kas dedasi jų galvose? Kaip įžūliai ir gajai mūsų šalyje veisiasi įvairūs „ekstrasensai“ ir kiek daug jų paslaugomis besinaudojančių lengvatikių. Kad tai nesuartikuliuota – ką jau padarysi, gal ir nenorėta. Problema, jau įprasta, yra ne kas, o kaip. Taigi, kaip šiame filme susieti siužeto motyvai? Jie visi tarpsta hiperbolizuotoje „arkliško“ humoro erdvėje, dominuoja ne parodijos motyvai ar naujų formų manifestacijos, o neintelektuali patyčia. Iš savęs, iš situacijų, iš žiūrovo? Dar yra šiek tiek specialiųjų efektų su skraidančiomis galvomis, „šokinėjantis“, siaubo filmams būdingas montažas, ir akivaizdžiai „pervaidinantys“ aktoriai. Žinoma, Vilmutė – buvusi „velnio nuotaka“ Vaiva Mainelytė – vaidina taip, kaip ją režisuoja. Na, kaip provincijos teatre, „perspaustomis“ reakcijomis ir imituodama siaubo išraišką veide (tai, reikia pripažinti, bendrą filmo nuotaiką, kontekstą atitinka). Du pasirodantys egzorcistai – Valentinas Krulikovskis ir Vitalijus Cololo – elgiasi kaip ne itin protingi paaugliai, pirmą kartą į rankas paėmę filmavimo kamerą, darantys akivaizdžią nesąmonę ir patys savimi labai besidžiaugiantys. Žodžiu - egzorcistų porelė yra kvailiai, Vilmutė – kvailė kvadratu, o žiūrovai, kuriuos linksmina tokie reginiai... Tiek to.
„Kino pavasaris“ kadaise jau rodė vieną režisieriaus Jono Trukano butaforinį „šedevrą“ – vaidybinį trumpametražį filmą „Knygnešys“. Pastarasis, kad ir koks primityvus, bent jau turėjo kažkokią viziją su užmojais vizualizuoti ekranuose dar nematytą lietuvių istorinę patirtį ir vargais negalais tiko „paedukuoti“ pradinukui. O štai kurių galų reikėjo kurti „Vaiduoklį, kurio neprisimenu“ – jau gūdi paslaptis. Dėl turinio. Dėl formos. Dėl visumos. Dėl auditorijos, kuriai tokie darbai yra pristatomi. Nes tai – ne žanras ir ne sąmoningai į B ar Ž kategoriją pretenduojantis filmas, o sunkiai apibūdinama saviveikla. Pasirinkus tokią temą planuota kalbėti apie kažkokias aktualias problemas? Norėta atsiriboti nuo lietuvių „dvasingo autorinio kino“ ir paskelbti naujojo meno manifestą? Ar tikėtasi pasijuokti iš šiuolaikinių televizinio pasaulio ir „tamsiosios liaudies“ realijų? Labai norėtųsi vertinant filmą neatmesti radikalių skonių skirtumų, žvelgiant į tokius dalykus, kaip ironija ar subtilus humoro jausmas, bet filmas yra už diskusijų apie tai ribos.
