KP vaidmuo. Už rožinių akinių (Severija Janušauskaitė filme „Žvaigždė“)

Elena Jasiūnaitė
2015 kovo 28 d.

Kad lietuvių kino pasaulis vis dar priklauso vyrams – jokia ne paslaptis. Kaip kažkada rašė Saulius Macaitis, „matyt, tokia lemtis“ (žr. p. 205 knygoje „Profesija: kino aktorius“, kuri be to, kad joje yra lietuvių kino aktorėms skirtas poskyris, dar ir primena, kad aktorius taip pat yra profesija, o ne kažkas, kuo gali būti kiekvienas). Tas pasaulis, ypač – vaidybinio kino, vis dar priklauso vyrams nepaisant to, kad jaunesnės kartos kino režisierių-moterų skaičius gerokai išaugęs. Mūsų kino herojės – dažniausiai neįsimenančios, be charakterio meilužės, į svetimo miesto pinkles įsisukusios naivios provincialės ir princesės, miegančios užburtose pilyse. Atrodo, kad jos laukia, kol jas išgelbėsiantys princai galų gale apsispręs, ką daryti (apie televizinius serialus, kur, sprendžiant iš reklaminių anonsų, nesikeičiančios veido išraiškos lydima kančia tęsiasi nuo pirmojo iki paskutinio sezono, net nekalbu). Kine vaidinančių aktorių lyg ir negali kaltinti  – gavę ar gavusios antraplanį vaidmenį geriausiu atveju (ir priklausomai nuo asmeninio atsakomybės lygio) aktoriai juk stengiasi „nechaltūrinti“ bent jau jo ribose. Bet ir tada kalbėti apie aktoriaus personažą, kai pastarasis plokščias lyg stalviršis, yra gana sunku.

Teatro ir kino aktorei Severijai Janušauskaitei (lietuvių kine ji geriausiai žinoma iš vaidmens, šiek tiek reabilitavusio Sauliaus Drungos filmą „Anarchija Žirmūnuose“) profesinės savirealizacijos kine laimė vis tik nusišypsojo. Tiesa, ne lietuviškame kūrinyje, o iš Azerbaidžano kilusios režisierės Annos Melikian filme „Žvaigždė“. Filmas rodomas šių metų „Kino pavasaryje“; už vaidmenį jame aktorė buvo apdovanota geriausio moters vaidmens prizu, o „Žvaigždės“ režisierė pelnė prizą už geriausią režisūrą pernykščiame bene svarbiausiame Rusijos kino festivalyje „Kinotavr“.

„Žvaigždėje“ susiduria du visiškai skirtingų herojų pasauliai, natūraliai patiriantys dvi priešingas transformacijas – fizinę ir dvasinę. Režisierė „Žvaigždėje“ iš dalies tęsia ir Lietuvoje rodytame A. Melikian filme „Undinėlė“ (2007 m.) pradėtą temą: vieną pasaulį reiškia tokia pat „undinėlė“ Maša (akt. Tina Dalakišvili), naivi stebuklinio pasaulio mergaitė, atsidūrusi svetimame jai mieste. Ji šventai tiki vienintele savo gyvenimo misija tapti žvaigžde, tuo, kad fizinis grožis išgelbės pasaulį ir ant sienos rašo savo į šlovę atvesiančias svajones – nuo plastikos chirurgų patobulintos krūtinės iki „idealiųjų“ keturių tarpelių tarp kojų.

O antrąjį šių pasaulių ir drauge – dvasinę transformaciją ant savo pečių Margaritos vaidmeniu neša aktorė Severija Janušauskaitė. Aktorė savo vaidyba atsako į klausimą, kam iš tiesų filme, nepaisant „eterio laiko“, priklauso pagrindinis vaidmuo. Margarita – pasiturinčiojo Rusijos sluoksnio atstovė. Šiek tiek bevardė, šiek tiek beveidė, visada vienodai nuobodžiaujančia veido išraiška. Vienintelės gyvenimo problemos – kaip ištekėti už turtingo sugyventinio ir kaip pastoti (o nesiseka nei viena, nei kita). Ji vairuoja prabangų automobilį, fotografuojasi gyvenimo būdo žurnalų viršeliams, dalina interviu apie tobulą savo šeimą ir negali apsispręsti, kaip geriau paramai skiriamų pinigų dėka pademonstruoti savo statusą visuomenėje.

Tada ir įvyksta pirmasis lūžis jos retušuotoje kasdienybėje – sužinojusi apie ateinančią mirtį, herojė lieka prie „suskilusios geldos“. Su užblokuotomis banko kortelėmis, leopardo rašto kailiniais bei vardiniais aukštakulniais. Pati su tuštoka savimi likusi Margarita pradeda kelionę po purviną Maskvą. Pakeliui sutinka iš namų jau daugelį metų neišeinantį „mirties meistrą“ (akt. Juozas Budraitis), abejingą mediką (akt. Arūnas Storpirštis), visoms „aukoms“ kartojantį tą pačią šabloninę frazę, ir, žinoma, Mašą. Ji, jei ir ne kino žvaigždė, tai bent ta, kurią galima pavadinti „kelrode“ Margaritos gyvenime.

Margarita nepuola daryti revoliucijų, vykdyti „dešimt darbų iki mirties“ plano ar su kažkuo taikytis. Ji gręžiasi pati į save – kol Maša tobulinasi krūtinę ir lūpas, klasikiniame herojaus kaitos diapazone S. Janušauskaitei tenka suvaidinti visas jos heroję aplankiusios „lemties“ fazes – išgąstį, neigimą, liūdesį, susitaikymą. Ji (ir jos herojė) turi balansuoti tarp dviejų greta jos susidūrusių nelabai realių pasaulių – to, iš kurio atėjo ji pati, ir to, kuriame karaliauja Maša.

Kertine S. Janušauskaitės suvaidinta scena po šio susitaikymo - ir tai ironiška - tampa ne „viską keičianti“ interakcija su kitais herojais, o būtent jos pačios „sugrįžimas atgal į gyvenimą“ ir žinia, kad viskas dar kartą verčiasi aukštyn kojomis. Toks tyras susipynusių emocijų (sumišimo, skausmo) burbulo sprogimo momentas, suvaidintas ir parodytas stambiais planais, sterilioje gydymo įstaigos erdvėje.

Iš tiesų, kaip galima nuspėti, „Žvaigždėje“ sekama pasaka (sumoderninta pasaka veikiausiai yra originalus režisierės A. Melikian bruožas) lygiai tokia pat sena kaip ir pasaulis. Maždaug tokia -pasakos herojė A po kokio nors sukrečiančio įvykio yra priversta pasikeisti, ir pakeliui sutikta herojė B yra visiška priešingybė herojei A, todėl ji palengvina pastarosios pokyčių kelią. Pokyčiai hiperbolizuoti – nuo kalinių iki nutrintos striukės. Dar, kaip dainoje, yra ir meilė, ir mirtis. Banalu, dar kartą banalu, ir per rožinius akinius. Tik už tų rožinių filmo akinių – liūdna realybė, apčiuopiama ir tikroviška. Ir pats filmas, žinoma, ne apie „dvasiškai praturtėjusią“ tuščią turtingą gražuolę ar naivią grožiu tikinčią mergaitę, bet apie mūsų pačių santykius su gyvenimu.

Komentarai