Atgarsiai. ...ir sugrįžimai

Šiųmetinė Kino pavasario „Lietuviai svetur“ programa iliustruoja situaciją, kuri Baltijos šalyse, rodos, pasiekė piką prieš kokius penkis metus. Pamenu, mano gimnazijoje buvo viena meno profilio klasė, iš kurios tik keletas abiturientų atsilaikė pagundai studijuoti Didžiojoje Britanijoje už jau legendinėmis tapusias valstybės paskolas, kurių, anot pasakojimų, gali negrąžinti.  Nusivylimas studijų sistema Lietuvoje bei tuomet driokstelėjusi ekonominė krizė pirmąją kosmopolitišką nepriklausomybės kartą nupūtė ne tik į Angliją, bet ir Daniją, Olandiją ir kitas netolimas šalis, o studijuoti Lietuvoje tapo per brangu ir nebemadinga. Ypač menų specialybių. Dėl to programoje „Lietuviai svetur“ buvę net šeši trumpametražiai filmai (iš jų trys dokumentiniai minimi pirmoje programos apžvalgoje), kurių titruose vienos ar kitos aukštosios Didžiosios Britanijos mokyklos pavadinimai, nestebina. 

Pijaus Mickaus drama su absurdo elementais „Ant žemės“ yra derinys, kuris turbūt taikliai nusako įprastą vienuolikmečio jauseną. Piterio pasaulis susimokęs prieš jį, pirmajame kadre ant žemės gulėdamas jis tarsi iš šalies žvelgia į save ir diagnozuoja – tai pati blogiausia savaitė jo gyvenime. Iš tiesų nelengva:  mirė mama, patinkanti mergaitė  nelabai į jį kreipia dėmesį, klasiokas vaidina suaugusį, prasidėjo lytinio švietimo pamokos, į kurias reikia tėvų leidimo, o vienas likęs tėtis bando žudytis šokdamas nuo akivaizdžiai per žemo stogo. Jautrų detalių turintis scenarijus (autorius Matthew Lavigne Smithas) įgavo šiek tiek saldžią, į holivudinį kiną aliuzijas keliančio filmo formą. Sklandžios vaidybos, nepastebimo montažo, perdėtai iliustratyvios muzikos užmojai – tai Lietuvai svetimos kino mokyklos studentiškas bandymas.

Dar vienas panašus pažaidimas, tik jau remiantis kito žanro taisyklėmis  - Didžiosios Britanijos studento Domo Vilčinsko vesternas „Pasitikėjimas“. Žanrui ištikimo filmo finalas humoristinis, kuriuo autoriai tarsi pasišaipo iš daugelį Naujojo pasaulio mitų talpinančio filmų tipo ir jų legitimuojamų vertybių. Trys jauni aferistai nuošalioje Amerikos tavernoje pasakoja apie garbę pakirtusį susidūrimą, jų tikslas – sujaudinti vietinius, kad šie atiduotų savo ginklus ir arklius revanšui. Viena erzinanti filmo bėda – vaidyba, kuri tiek aktoriams vaidinant teatrą smuklėje, tiek jų melagingus pasakojimus iliustruojančiuose epizoduose vienodai nuobodi. Montažas pavyzdingai stengiasi imituoti klasikinį vesterną.

Taip pat Londone studijavusio Antano Žygavičiaus „Stogas“ – penkių minučių miniatiūra, apie kurią sunkų ką pasakyti ar prikišti, nes filmukas adekvatus savo nedidelėms ambicijoms. Nuo savo nuobodaus gyvenimo pavargęs verslininkas stovi ant dangoraižio stogo ir laukia įkvėpimo šuoliui. Jį pastebėjęs valkata įtikina, kad prieš šokant būtų neblogai atiduoti visus vertingus daiktus – laikrodį, kostiumą, žiedą ir t.t. Režisierius polemizuoja su socialiniais stereotipais komiškai supriešindamas pavyzdingą visuomenės narį su apsukriu marginalu, aiškiai atsakydamas į klausimą, kam šiais laikais yra tikrai blogai. Vaidyba, dialogai, montažas – viskas teisingai pasirinkta ir išpildyta. Visgi filmas, nors tema ir galėtų būti egzistencinė, nepalieka jokių originalesnių minčių. Nenauja idėja buvo tik paviršutiniškai iliustruota, gavosi labiau socialinę reklamą nei kiną primenantis rezultatas.

Žymiai daugiau klausimų ir minčių kelia trumpametražis iš Rusijos – Grigorijaus Dobrygino „Verpaskungenas“ turi kažkokios žavingos ironijos, netikėta žmogaus-paukščio figūra pasireiškiančio siurrealistinio absurdo. Filme vaizduojamas kartų ir pasaulėžiūrų susidūrimas. Pavyzdingas vidutinio amžiaus vyras ilgai sprendžia šiukšlių rūšiavimo klausimą per kurį net pavėluoja į kelis traukinius; jis dar nežino, kad viskas vėliau keliauja į tą patį šiukšliavežį. Mat šiukšlininko gyvenimas daug paprastesnis ir primityvesnis, jo diena be sudėtingų dilemų – dušas, mėsainis, repas ir darbas. Viską stebintis ir suprantantis miesto paukštis–valkata prisitaiko kur kas lengviau. Filmas atsirado „Lietuviai svetur“ programoje dėl žinomo montažo režisieriaus Danieliaus Kokanauskio.

Dar vienas ironiškas filmas – audiovizualinių menų autorės Saulės Norkutės trumpametražis „Nepasislėpsi“. Tai keisto siužeto nonkonformistinis filmas, paliekantis nemažai laisvės žiūrovo interpretacijoms. Ekrane – karščiausia naktis per ketvirtį amžiaus, o realybę sunku atskirti nuo fantazijų ir klejonių. Sara niekaip negali užmigti, fone nepertraukiamas ventiliatoriaus gaudesys, o oras toks tirštas, kad sunku ištverti. Jai paryčiais begulint sode per tvorą persirita girtas jos vaikinas. Kai Sara bėgioja pasinėrus savo mintyse, jos pasąmonę iliustruojantys intarpai montuojami paraleliai bėgimo ritmui. Ką jai reiškia tas vaikinas miegamajame? Kokia ta romantika, kai esi jaunas ir kažkokiam Anglijos užkabory, o naktis tokia karšta, kad nėra kur slėptis?  Aštuonių minučių filmas kelia daugiau klausimų nei atsakimų, jo taktilinis vaizdas apeliuoja ne į intelektą, o į jausmus. Jo nepatogumas ir neapibrėžtumas atliepia paauglystės esmę. „Nepasislėpsi“ buvo kurtas kaip projekto „Mergina iš Šiaurės šalies“ („Girl From The Noth Country. Miss Derry Film Project“), sukvietusio režisierius iš viso pasaulio kurti trumpus filmus apie septyniolikmetės gyvenimą Deryje, dalis.

Lietuvių kilmės amerikiečio Tomo Vengrio trumpametražis „Voveraitė“ nagrinėja panašias temas. Tai jaunos merginos minčių srautas apie meilę ir seksą. Natūralus jauno žmogaus lyginimasis su kitais, pasaulio tyrinėjimas per kitų pasakojimus, nekantrumas ir dideli ateities lūkesčiai – visa tai užkadriniame balse, kuomet kamera seka ją ir skurdžią jos kasdienybės aplinką.  Kadras komponuojamas iš stambių planų, nepaisant žmonių figūrų. Pagrindinė herojė beveik niekada nematoma visu kūnu.  Jos veidą pamatome tik filmo pabaigoje, todėl kadre vis regimą figūrą sunku susieti su iš užkadrinio balso žiūrovui pažįstama asmenybe. Jos aplinka yra atgrasi, įtartina, net pavojinga, ji rezonuoja su naiviu ir gyvenimo troškimą iliustruojančiu merginos minčių srautu, leidžia nujausti nepatogią filmo atomazgą. Užkadrinio balso ir vaizdo kontrastas būdingas ir „Auksinės palmės šakelės“ laureatui, amerikiečiui Terencui Malickui, kurio paskutiniuose filmuose Tomas Vengris dirbo kaip padedantysis montažo autorius. Filmo prasmės kuriamos per įtampas, atsirandančias tarp vaizdo ir garso reikšmių. „Voveraitė“ rodo, kad režisieriui svarbu buvo ne tik kalbėti aktualia tema, bet ir atrasti ypatingą formą.

Kanadiečio režisieriaus Geraldo Patricko Fantone trumpametražis „Po lietaus“  - tai Danielio Karasiko istorijos „Mano“, laimėjusios CBC „Trumpos istorijos“ prizą 2012 m., adaptacija. Filmą prodiusavo Toronte gyvenanti lietuvė Inga Dievulytė. „Po lietaus“ pasakoja  apie jaudinančią popietę seniai susituokusios poros gyvenime. Prie lovos budinčią Eveliną jos sergantis vyras sumaišo su savo karštai visą gyvenimą mylėta meiluže. Evelinos atkakliai slepiama drama šmėsteli subtiliai virpančiuose aktorės (Gina Sylvester) lūpų kampučiuose. Ar verta sugriauti gyvenimą prieš pat jo saulėlydį? Ar išdrįsti perimti kitos moters tapatybę dėl galimybės dar kartą prigulti prie mylimo vyro po lietaus ant žolės? Jautri santykių drama netikėtai paveikia, mat, jos personažais pasirenkami senyvo amžiaus žmonės.

Lietuvių kilmės argentiniečio Marcelo Mitnik filmas „Debesyse“, o tiksliau jo buvimas festivalio programoje tarp daug ambicingesnių filmų, trikdo. Klišinis, nuspėjamas, nestilingas, nuobodus filmas. Režisierius veikiausiai rengiasi kursti amerikietiškus pyragus ar europudingus.Kartais vieną ar kitą filmą ištraukus iš jo konteksto, galima atrasti naujų požiūrio į jį kampų, tačiau žiūrint „Debesyse“, norėtųsi, kad jis liktų gimtajame Holivude - kas žino, galbūt ten jam, kaip debiutui, niekas ir neturėtų per daug priekaištų. 

Minint armėnų genocido šimtmetį „Kino pavasaryje“ buvo rodoma ir trumpametražių filmų programa „Daugiau niekuomet“, kurią parengė armėnų kino kritikė Susanna Harutyunyan. Tarsi dar vienas simboliškas saitas jungiantis Lietuvą su Armėniją buvo Rusijoje kuriančios armėnų režisierės Annos Melikyan filmas „Žvaigždė“. Filme vaidina lietuvė Severija Janušauskaitė, už Margaritos vaidmenį pelniusi Atviro Rusijos kino festivalio „Kinotauras“ apdovanojimą bei nacionalinę Rusijos kino premiją  „Auksinis erelis“. Plastikos chirurgą filme įkūnija Arūnas Storpirštis. Tai nuspėjama melodrama, kurioje telpa visos Rusijos klišės: oligarchas, santykiai iš išskaičiavimo, labdara, prabanga be ribų, rusiškas „glamūras“, medijų generuojamas įvaizdis, grožio standartai, modernaus meno rinka, žmonių išnaudojimas, visiškas skurdas, naivus gėris ir t.t. Filmo siužeto vingiai primena meksikietišką telenovelę, tačiau jų perpasakojimas nėra prasmingas, nes filmo pagrindinė žinutė sako, kad pabuvęs ant mirties slenksčio į gyvenimą grįžti daug nuolankesnis – net ir nemylimas vyras ir atgrasi aplinka gali pasirodyti ne tokie jau ir blogi.

Alinos Orlovos garso takelis bei jau minėtas Margaritos polinkis į meną, filmą tempia link „arthauzinio“ kino žanro, tačiau jo eklektika ir noras kalbėti apie viską filmą pavertė „blockbuster‘ine“ drama. Jos paviršius nusagstytas temų įvairove, tačiau į nieką nepažvelgiama šiek tiek giliau, realistiškiau ir problemiškiau. Visko daug, o kalbama apie nieką. Severijos Janušauskaitės vaidmuo filme keičiasi nuo šaltos ir ambicingos moters, prasimušusios kelią į aukštuomenę iki pavargusios merginos Maskvos pakraštyje, galvojančios, kad tuoj mirs. Jos stotas kinta, tačiau stiprios, valdingos, fatališkos moters kibirkštis lieka veide. Nedingsta ji jau nuo tada, kai S. Janušauskaitė suvaidino Sauliaus Drungos filme „Anarchija Žirmūnuose“.

Jaunos lietuviško kraujo turinčios režisierės iš Pietų Afrikos Respublikos, Jennos Cato Bass filmas „Mylėk tik tą, kurią mylį“ dar pernai rudenį Nanto Trijų kontinentų kino festivalyje sužavėjo savo  paprastumu, laisve ir drąsa. Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos kino konkurso kontekste tuomet jis pasirodė kaip šviežio, naujo kino gūsis ne tik dėl savo vėjavaikiškos, bet akivaizdžiai talentinga ranka sukurptos formos, bet ir dėl režisierės požiūrio. Cato Bass prisipažino norėjus įrodyti, kad Pietų Afrikos Respublikoje galima kurti ne tik politkorektiškus filmus apie apartheidą; atskleisti, kad Afrika turi ir kitokių veidų nei alkstantys juodaodžiai vaikai. Jaunos režisierės debiutas spindi naujumu nuo globalių problemų, sunkios formos apsunkusių pasaulio dramų kontekste. Jame derantys eklektika, kičas, populiariosios kultūros elementai bei melodramiška santykių istorija režisierės draugų (kurie buvo ir filmavimo grupė) rankose tapo lengvabūdišku, tarsi suimprovizuotu filmu.  „Mylėk tik tą, kurią myli“ kameros užfiksuota medžiaga buvo sumontuota ekperimentinį kiną primenančiu stiliumi.

Žanro požiūriu filmas primena antimelodramą - Sandilis ir Teri laimingi kartu, tačiau trokšta priežasties, preteksto, kuris paskatintų išsiskirti, dėl to kasdienybėje ima ieškoti konspiracijos ženklų – ar tai būtų raganavimas, kuriuo jie abu netiki, ar paslaptinga mašina po jų langais. Tačiau filmo esme lieka dviejų žmonių sumišę jausmai, keisti jų pasirinkimai.  Po to kai Terri pasako savo mylimajam Sandiliui, kad norėtų vykti į Aziją mokyti anglų kalbos, jiedu guli lovoje ir žaidžia žaidimą: jei per tą laiką, kol herojai suskaičiuos iki 10, gatve nepravažiuos nei vienas sunkvežimis – jie išsiskirs, jei pravažiuos – liks kartu. Stambiu planu filmuojami herojų veidai talpina ir žavingą laisvę, aistrą, laimės siekį, ir - momento trapumą, nuogąstavimą, kad sugrįš lengvabūdiškai išsprūdęs žodis. Jaučiame jų norą dar šiek tiek pabūti kartu, nors ir atrodo, kad išsiskirti, kol viskas tobula, būtų teisingiausia.

Tokia marga ir eklektiška ta „Kino pavasario“ „Lietuviai svetur“ programa, kurios filmus turintis sieti lietuviškumas kartais toks abstraktus, o meninis užmojis, kokybė, žanrai ir forma tokie skirtingi, kad imi abejoti jos koncepcija. Aukštesni kriterijai formuojant programą būtų tikrai ne pro šalį; galbūt tai padėtų pritraukti platesnę auditoriją, kurti gerą  programos reputaciją. Jei tai padeda į Lietuvą atvežti keletą gerų filmų ir sužinoti apie kažkur kuriančius išeivių palikuonis - jau puiku.

Nuotraukose - filmų "Nepasislėpsi", "Verpaskungenas", "Žvaigždė" kadrai.