Kino teatre. Į niekad galbūt nematytas erdves

„Anapus laiko ir šviesos“ - filmas, kurio ilgą pavadinimą verta įsiminti, o patį filmą pažiūrėti. Šį sėkmingos kino dokumentikos sezoną, kurį triumfališkai pradėjo Giedrės Žickytės „Šuolis“, pratęsė taipogi daugybę žiūrovų sudominęs Sergejaus Loznicos „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, naujoji premjera yra tarsi trečias ir nemažiau svaiginantis istorijos veiksmas. Formaliai visi trys filmai nesusiję, jų absoliučiai skirtingos intonacijos ir tikslai, bet vis dėlto: „Šuolis“ yra apie aną valstybę, iš kurios norėjosi ištrūkti bet kokiais būdais, „Mr. Landsbergis“ – virsmo metas, „Anapus laiko ir šviesos“ – gyvenimas, kūryba, meilė, atmintis toje šalyje, kurioje gyvename.  

Tai filmas apie grupę „Skylė“, sukurtas jaunų režisierių Aistės Jauraitės ir Skaistės Jauraitės. Grupė gyvuoja tris dešimtmečius, ir filmas įamžino jų kelią. Nieko jubiliejiško. Įžanga skamba beveik kaip sakmė: „Tai prasidėjo 1991 metais…“ Prasidėjo ir įtraukė, nes ekrane – vis daugiau jaunų žmonių, muzikuojančių su Roku Radzevičium, Aiste Smilgevičiūte ir grupe „Skylė“, šokančių pagal jų muziką. Kažkas anuomet turėjo kamerą ir filmavo, filmavo, filmavo. Buvo iš ko sumontuoti šitą trisdešimties metų kelią.

Kino archyvai – klastingas dalykas. Galima rasti niekada nematytų beprotiškai fantastiškų kadrų ir padaryti iš to „nieko beprotiškai fantastiško“, tik epizodų seką. Galima kadaise nufilmuotais vaizdais sugrąžinti laiką, tada žmogus, žiūrintis filmą, gyvens iš naujo – tą gyvenimą, kurio galbūt niekada nebuvo patyręs, nors gyveno tuo pačiu laiku, kai visa vyko. „Šuolio“ ir ypač „Mr. Landsbergio“ žiūrovai žino tą jausmą. Panašus potyris laukia ir „Anapus laiko ir šviesos“ publikos. Filmas nusiveda į niekad galbūt nematytas erdves ir užkampius, kur repetuodavo, grodavo ir savo muziką įrašinėjo dešimto dešimtmečio studentai. Per valandą, kiek trunka seansas, studentai tampa profesionaliais muzikantais, skirtingų stilių muzikos kūrėjais, tiesiog brandžiais menininkais, užsiauginusiais ištikimą auditoriją. 

Filme ištisai skamba muzika, bet tai ne koncertas, o fonas vaizdui ir prisiminimams. Ir prisiminimais kalbančių galvų čia nėra, jos visos kalba už kadro, vien titras vaizdo kampe įvardija, kas pasakoja – ar grupės muzikantai, ar tie, kurie padėjo jiems kurti, groti, įrašinėti. Filmuotą reginį keičia nuotraukos, viskas užfiksuota taip studentiškai, nereikšmingai, o sumontuota taip dinamiškai, kad matai gyvenimą kaip nuotykį, kuriame figūruoja pašėlusios grupės „Termojaderna ožka“ arba „Kubatūrinė radiacija“, kintanti „Skylės“ sudėtis, į teatrališką koncertavimą linkę jos muzikantai, Roko ir Aistės pažinties istorija. Tame nuotykyje – ir muzikavimas su Vegos Vaičiūnaitės gatvės teatru „Miraklis“, kur milžiniškos lėlės išnyksta balzganoje sniego šviesoje; Užupio respublikos šventės, roko miuziklas „Jūratė ir Kastytis“ su žvaigždėmis, albumo „Povandeninės kronikos“ vizualas su vandens augalija ir panirusia Aiste, programa „Broliai“, skirta partizanų atminimui ir ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“. Ir Mėnuliškės, kur grupė „Skylė“ susirenka kurti dabar, o filmui jų susibūrimus užfiksavo Julius Sičiūnas.

Tai, kad filmas nekoncertuoja, skatina susirasti grupės muziką, konkrečias dainas ar programas ir klausytis pagarbiai, skiriant visą dėmesį vien joms. Pavyzdžiui, intriga su daina „Degančios rankos“ iš Marijaus Mikutavičiaus repertuaro tikrai nepaliks ramybėje, kaip ir „Brolių“ sukūrimo aplinkybės pagal dokumentinę istorinę literatūrą. Bet štai ordino motyvas… Filmas užkabina dalyką, apie kurį yra ką diskutuoti: kai šalyje valstybiniu mastu rimtai vertinamas tik akademinis menas, visa, kas už jo ribų, tarsi neegzistuoja. Tokia inercija. Todėl filme yra 2012 metų kadras, kur Rokas Radzevičius su Prezidentės prisegtu ordinu per interviu galbūt televizijai užsimena, kad labiausiai jį džiugina paties žanro įvertinimas – pagaliau pastebėta, kad roko muziką yra už ką gerbti. Tikslu ir kartėlis nepaslėptas. Čia pat ir užkadrinis istoriko Alfredo Bumblausko prisiminimas iš darbo Nacionalinių premijų komisijoje, kai jam nepavyko įtikinti muzikologių, jog ir roko muzikantai verti šių premijų, pavyzdžiui Vaclovas Augustinas apdovanotinas vien už tai, kad muzikavęs „Antyje“. Nuoširdžiai profesoriaus pasiguosta, tik kažkaip per tiesmuka ir pro šalį šio vientiso filmo kontekste. Tik šitai ne profesoriaus, o režisierių atsirinkimo problema. Ir kai kurie pernelyg užsitęsę muzikantų pasamprotavimai Mėnuliškių etape leidžia spėti, jog režisierės tiek stipriai gerbia (garbina?) pašnekovus, kad priima į savo filmą replikas, kurios verčiau būtų likusios tarpusavio pašnekesiais. Betgi ir suprantama – archyviniuose filmavimuose matai tik praėjusio laiko trupinius, jie tikrai aukso verti, nors ir iš jų tenka atsirinkti reikalingiausius filmui, o filmuodamas dabartį turi galimybę fiksuoti begales šnekų ir akimirkų, tada atsirinkimas reikalauja ir valios, ir patirties, o jų lyg tyčia pritrūksta net ir solidiems autoriams. Nieko baisaus. Svarbu, kad Aistės Jauraitės ir Skaistės Jauraitės filmas leidžia pažinti „Skylės“ muzikinę kelionę, o ne landžioja po muzikantų gyvenimo būdą.

Yra „Anapus laiko ir šviesos“ tema, kurią pats gyvenimas padarė šiurpiai aktualia. Ukraina. Grupė „Skylė“ kovojantiems ukrainiečiams koncertavo du kartus: 2013 m. Maidane ir 2015 m. pafrontėse. Tai buvo pačių muzikantų iniciatyva. Metų atstumas kažkur dingo, nes atrodo, kad „Skylės“ koncertai Kijeve ir Ukrainos Rytuose vyksta esamuoju laiku. Aistės Jauraitės ir Skaistės Jauraitės filmui likimas lėmė pasirodyti ekranuose, kai renkama įvairi pagalba Ukrainai, o sumos už bilietus į šio filmo seansus kaip tik taps parama. Todėl ypač įsimena vieno iš filmo pasakotojų poeto Rimvydo Stankevičiaus komentaras, skambantis kiek anksčiau, kad dainos, kaip ir kiekvienas kūrinys, turi savo likimus. 

Poeto komentare yra pastebėjimas, kad kai kas kūrinių likimuose priklauso ir nuo pačių autorių: „ar pasistengei, ar ne, ar nusiuntei dainą į radijo stotis…“ Šitas klausimas sugrįžta ir neduoda ramybės, kai esi kino teatre, žiūri filmą „Anapus laiko ir šviesos“ ir matai, jog rodomas jis mažytėje salėje, kur telpa 18 žiūrovų, o esate joje šešiese. Filmas baigiasi, skaitai titrus, kol Rokas Radzevičius dainuoja „laikas rišti mazgus“ iš 1994-ųjų „Periklių giesmių“, ir nenumaldomai kyla klausimai apie filmo rodymo likimą. Kritiko profesija leidžia matyti filmą namie, nors kasdien, ir neatsisakau šito malonumo, nes „Anapus laiko ir šviesos“ paima ir nepaleidžia, tačiau taip norėjosi matyti jį kino teatre, ne vien dėl didelio ekrano, bet ir dėl kvėpavimo tuo filmu drauge su kitais žiūrovais. Kur jie? Ar jie informuoti, pakviesti? Ar filmo platintojai pasistengė? O gal karas visus gerus norus išbaidė? 

Norint surasti filmą „Anapus laiko ir šviesos“ repertuare, teko blusinėti po internetą ir aptikti tą savaitę tris seansus trijose kišeninėse Vilniaus kino teatrų salėse. Pasirodo, tai buvo prabanga, nes dabar, kai rišu recenzijos mazgus, seansas liko tik vienoje kamerinėje salėje vieną kartą per savaitę. Ir tai filmui, kurio metu užhipnotizuotas išgyveni su muzikantų grupe visus jų – ir savo – trisdešimt metų, o finale atsisveikini su jais ir pasakotojais apie juos, jau pražilusiais ir besijuokiančiais, lydėjusiais žiūrovus per „Skylės“ nueitus takus. Kas patį filmą palydės žiūrovų link?