Kino teatre. Nedideliam ekranui
Man patiko Ernesto Jankausko filmo „Man viskas gerai“ mintis: kodėl melas, kuriuo tenorima pridengti savo silpnumą, gėdą ir nesiekiama niekam pakenkti (nes šis melas neretai kyla iš meilės ir gerumo), taip negailestingai iškreipia pasaulį? Ir kodėl dėl tokio menko suklupimo žmogus gyvena kaip savo paties kalinys ir visai ne taip, kaip jo gyvenimo knygoje buvo numatyta?
Šio filmo herojė, perspektyvi mokslininkė, kurį laiką yra priversta gydytis sielą („su galva negerai“, prisipažįsta dukterėčiai), bet nedrįsta kitiems to pasakyti, todėl meluoja, kad buvo išvykusi pailsėti į Indiją. Ir dabar visi laiko ją lengvabūde savanaude, dėl užgaidos palikusia artimuosius, apvylusia kolegas ir pačiame darbų įkarštyje užmetusia svarbų mokslinį tyrimą.
Mokslininkę vaidina Gabija Siurbytė, kurios žvilgsnis, atrodo, nulemia jos vaidmenų kine pobūdį. Šios didelės akys trokšta susemti supančius vaizdus, aprėpti visą pasaulį ir atsiliepti jam su meile. Bet čia pat akys niaukiasi, nes atsimuša į aplinkinių priešiškumą; žvilgsnis tampa sunkus, švininis. Tai moteris, sudėta iš priešybių: ji ambicinga, nenuolaidi, kartais net nuožmi ir tuo pat metu kupina naivumo, kalbanti vaikišku užspaustu balsu, atsidavusi artimiems žmonėms ir pasiruošusi pildyti visus jų norus.
Kaip tik pradėjau žiūrėti Jankausko „Trolių fermą“, ir filmas su serialu susimaišė į viena. Ir vienur, ir kitur vaidina tų pačių aktorių būrelis (tiesa, tik veltui filme laukiau pasirodant visų mylimo Andriaus Bialobžeskio), o pagrindinės veikėjos irgi turi panašių bruožų: abi netenka mėgstamo darbo ir nepelnytai atstumiamos artimųjų. Jos niekaip nesupranta, kodėl atbaido kitus žmones, ir, kuo labiau stengiasi įtikti ir padėti kitiems, tuo didesnio priešiškumo susilaukia.
Serialo protagonistę aplinkiniai mato iškreiptai, nes jos asmenybės paveikslą deformavo piktavalė korporacija. Filmo „Man viskas gerai“ herojė optiką 
iškraipė pati; kita vertus, atitaisyti tvarką jos atveju daug lengviau – tiesiog užtektų pasakyti tiesą. Tačiau veikėja renkasi ilgą aplinkinį kelią ir tokiu būdu karštligiškai bando sugrįžti į išeities tašką, nuo kurio prasidėjo visa painiava. Tai, ko ji tikisi iš žmonių, yra jautrumas ir tam tikra nuojauta, bet ja nepasižymi nei savo kosmose paskendęs brolis (Marius Repšys), nei gražaus gyvenimo mėgėjas sutuoktinis (Andrius Paulavičius). Neviltis stiprėja, kai ima aiškėti, kad visi kiti moterį mulkina kuo ramiausia sąžine.
„Man viskas gerai“ galėtų būti subtilus, graudžiai komiškas filmas, tačiau režisieriaus pasirinktas žanras – groteskiška nesusipratimų tragikomedija su didaktiška užbaiga. Filmo veiksmas verčiasi kūliais; moteris nuolat sukasi nesibaigiančių nesusipratimų rate. Išskyrus pustonių meistrę Nelė Savičenko, visi kiti renkasi ryškius potėpius ir perspaustą vaidybą. Žodžiu, filmas visais atžvilgiais, kaip dabar mėgstama sakyti, netvarus. Argi ne per didelė prabanga eiti į kino teatrą, kai ekrane nėra tos kinematografo traukos, viliojančios atsisėsti pirmutinėse eilėse, panirti į kadro erdvę, įsižiūrėti į veidus? (Teisybės dėlei pasakysiu, kad prieš seansą prasisukę dar keli lietuviškų filmų anonsai sukėlė panašų įtarimą.) Sakyčiau, toks filmas – tik nedideliam ekranui: įsijungei televizorių ar kompiuterį, nukritai ant sofos, be pretenzijų pažiūrėjai kaip kokią „Trolių fermą“ ir gerai.
Filmo veikėjos nesėkmių virtinę sustabdo tik atsikartojančios panikos atakos, kurios įgyja apokaliptinių ir tuo pat metu vaikiškų vaizdinių pavidalą. O gal tikrai – šį bei tą pakoregavus, suteikus daugiau magiškų elementų, tai galėjo būtų kino pasaka apie užburtą heroję, kurią reikia atkerėti? Pasakų erdvę primena senamiesčio gatvės ir balkonėliai, išdidintos detalės, lyg pamatytos vaiko akimis. Jankausko filme „Anglijos karalienė pagrobė mano vaikus“ tragikomiškam Siurbytės talentui pritiko miesto pamišėlės, primenančios pasakišką būtybę, vaidmuo. Gal todėl, kad tokiai būtybei nereikia įrodinėti, kokia ji yra iš tikrųjų: dvilypumas, gebėjimas krėsti piktus pokštus ir daryti gerus darbus – tai jos esmė.
Lauros Turskytės, "Dansu" archyvo nuotr.
