KP premjera. Ikaro skrydis („Uogos“)
Praėjusiais metais tarptautiniame Kanų kino festivalyje įvyko jaunosios kartos operatoriaus, scenaristo ir režisieriaus Vytauto Katkaus trumpametražio filmo „Uogos“ premjera. Vilniaus festivalio „Kino Pavasaris“ metu filmas buvo pristatytas atidarymo filmų seanse kartu su Charlotte Wells debiutiniu „Po saule“ („Aftersun“, 2022). Pirmajame Katkaus trumpametražiame „Miegamasis rajonas (2015) dominuoja bėgančio laiko motyvas, antrajame “Kolektyviniai sodai” (2019) jį pratęsia tėvo ir sūnaus santykių tema, kuri ir toliau plėtojama „Uogose“.
Filmas pasakoja apie kaitrią vasaros dieną, kai sūnus atvažiuoja į sodybą padėti tėčiui nuskinti prisirpusias vyšnias. Filmas prasideda įraudusios, saulės nugairintos merginos (ją vaidina Vismantė Ruzgaitė) monologu, kuris sklidinas anglicizmų ir skirtas apgailestavimams dėl prabėgančios jaunystės. Katkaus kuriama filmo erdvė sklidina ironijos ir vasaros atostogų atmosferos: vaikai leidžia laiką su šeima kaimuose, soduose; kuriama nerūpestinga “la dolce vita” idilė. „Uogose“ režisierius meistriškai išnaudoja kiekvieną kadro detalę – čia net pilkos metalinės kopėčios saulėje žiba tarsi brangakmeniais nusagstytos. Tėvui ir sūnui įsigijus šviežiai rūkytos žuvies, parduotuvės languose atsispindi iš autobuso lipantys vaikai. Apgalvotais kameros rakursais tarsi akcentuojama, kad judviejų susitikimo akimirkai negali būti geresnės situacijos. Vienintelės įtarimą dėl tolimesnio siužeto žiūrovams galinčios sukelti akimirkos – minėtas nelabai rišlus merginos tarškėjimas ir …vos pastebimas siurrealistiškas sūnaus pakilimas kelis centimetrus nuo asfalto. Tėvas kasdienišku gestu spusteli sūnaus petį ir šis nusileidžia ant žemės.
Lakoniški tėvo ir sūnaus pokalbiai, lėtos kasdienybės akimirkos – rodos, niekuo neypatingas naratyvas, saulei artėjant link horizonto, nuveda link keistos, šelmiškos kulminacijos. Sodriai raudonos prisirpusios uogos kone pačios krinta nuo šakų, tapdamos nebesugrąžinamo laiko ir naujos pradžios ženklu. Nors iš pradžių jiedu pasidalina vyšnių skynimo teritorijomis, tėvas vis bando prisigretinti prie sūnaus, nugvelbti uogas nuo jo palenktos šakos, taip ilgindamas ir trukdydamas procesą. Ši manipuliacija jam tampa žaidimu, stengiantis pratęsti pabuvimą su sūnumi kuo ilgiau. Katkus prisiminimą interpretuoja kaip liudijantį praeitį garsą - iliuzinį arba įrašytą: „Miegamajame rajone“ tai yra įsivaizduojamo kamuolio bumbsėjimas krepšinio aikštelėje, „Uogose“ – daina, išleista tą dieną, kai gimė sūnus; ją pertraukia spigus vaikiškas balselis.
Tėvui ir sūnui pietaujant, skambantis garso įrašas iš malonaus ir atpažįstamo netikėtai tampa priminimu apie prarastą stiprų ryšį, pasitikėjimą. Tai kulminacinis momentas, po kurio Katkaus vaidinamas sūnus tarsi atsiriboja pakildamas į orą tarsi Pazolinio alegorijos „Teorema“ tarnaitė Emilija. Lauros Betti Emilija, praradusi blaivų protą, pakyla į orą taip išsilaisvindama iš buržuazinės visuomenės primesto socialinio vaidmens. Levitacija panašiu principu veikia ir Katkaus filme. Kad sūnaus pakilimas į orą yra metaforinis veiksmas, nesunku suprasti iš natūralios tėvo reakcijos: be nuostabos pažvelgęs į levituojantį sūnų jis lenkiasi lankstyti kopėčių. Katkaus personažas „Uogose“ taip vaduojasi iš banalios tėvo iliuzijos apie amžinai jam priklausysiantį sūnų.
„Uogose“ susitinka vaidybinis ir dokumentinis kinas. Tėvo ir sūnaus vaidmenis atlieka pats režisierius ir jo tėvas Viktoras Katkus. Meninė tikrovė maišosi su realybe, realistinis naratyvas - su absurdiškais elementais. Asmeninis veikėjų santykis realiame gyvenime suteikia jų vaidybai organiškumo, kuria atpažįstamus, natūralius pokalbius ekrane.
Trumpametražis filmas “Uogos” vainikuoja trilogiją apie nesustabdomo laiko veikiamą santykių eroziją. “Uogos” - asmeniškiausias ir brandžiausias triptiko filmas, pasižymintis šiltų spalvų estetika, ironiška Pasolinio citata ir tiksliu universalių tėvo ir sūnaus santykių atskleidimu.
