KP premjera. Kita tiesos pusė („Per arti“)

Regis, režisierę Austėją Urbaitę domina santykių ir konfliktų, kylančių iš nesusikalbėjimo ir skirtingų pasaulėžiūrų, temos - tai buvo justi ir „Sidabrinę gervę“ 2016 metais pelniusiame trumpametražiame vaidybiniame filme „Tiltai“. Šiemet į kino teatrų sales ji sugrįžta jau su debiutiniu (ir nedebiutantiškai brandžiu) ilgametražiu vaidybiniu filmu „Per arti“.

„Per arti“ prasideda kaip tipinė šeimos drama - prancūzų pora Žaklina (Anne Azoulay) ir Leonas (Arthur Igual) nusprendžia įsivaikinti du vaikus iš Lietuvos. Tam, kad vaikai kuo greičiau apsiprastų, kartu su šeima jos name gamtos apsuptyje apsigyvena aukle ir vertėja dirbanti Gabrielė (Dovilė Kundrotaitė). Tačiau netrukus norą padėti vaikams užgožia po truputį beįsiplieskiantis dviejų suaugusių moterų ginčas. Nuo pat pirmų kadrų Urbaitė profesionaliai augina įtampą iki kol ši pasiekia kulminaciją - lydimas trumpų, nereikšmingų replikų apie kultūrinius ir vertybinius skirtumus, lyg netyčia išsprūstančių abiejų moterų dialoguose, tačiau akivaizdžiai žeidžiančių priešingą pusę, po ramiu paviršiumi ima kilti pagrindinis filmo konfliktas.  

Gabrielė ir Žaklina - iš pažiūros priešingybės. Gabrielė jaunatviška ir žaisminga, Karolinai (Inesa Sionova) ir Ryčiui (Ajus Antanavičius) panašesnė į vyresniąją seserį, prie kurios galima šlietis. Žaklina - griežta, tvarkos ir taisyklių siekiais, savo elgesiu atbaidanti vaikus. Motinystė iškyla kaip herojes siejanti (nors joms pačioms taip neatrodo) tema - abiems tai ir netolimos ateities idealų, ir praeityje patirtų traumų objektas. Skirtingi požiūriai į vaikų poreikius greit tampa kova dėl moterų asmeninių įsitikinimų ir ego - kontrolę į savo rankas perimti norinčių herojų pastovus viena kitos ribų bandymas nulemia ir subtiliai kintančią jų tarpusavio jėgos dinamiką. Kovos ginklais patraukiant vaikus į savo pusę filme tampa kalba ir kultūra - režisierė puikiai išnaudoja filmo dvikalbystę. Verbalinė moterų komunikacija su vaikais, kurioje Gabrielė turi pranašumą, padeda užmegzti ryšį, negebėjimas susikalbėti tuo tarpu kuria barjerus su Žaklina ar net leidžia kurti planus jai už nugaros. Bet kultūrinė anihiliacija, keičiant vaikų vardus į labiau tinkančius prancūzams ar reikalavimas mokytis prancūzų kalbos be lietuviškų analogijų atneša Žaklinai naują pranašumą. Vis dėlto dvilypumas - neatsiejama „Per arti“ savybė, primenanti, kad viskas turi dvi puses. 

Urbaitė abi filmo herojes priešpastato kūrybiškai išlaikydama balansą ir nepadarydama nei vienos jų nei protagoniste, nei antagoniste. Anne Azoulay Žaklina už šaltos išorės slepia moters, skausmingai besiilginčios motinystės džiaugsmo (kai šis vis slysta jai iš rankų), žaizdas, patologiniam norui kontroliuoti iš baimės prarasti. Dovilės Kundrotaitės Gabrielė greta savo jaunatviško idealizmo ir teisuoliškumo neša nuovargį, kilusį nuolat stengiantis pateisinti svetimus lūkesčius. Per abipusį santykį, nors ir nemalonų, abiejų moterų personažai (gal pasidygėjus pamačius save iš toliau) geba transformuotis. Todėl abiejų aktorių sukurti psichologiniai portretai - jų mikropasaulis, nuotaikos, atsineštos patirtys - žiūrovo akyse nesunkiai pateisina moterų elgsenos motyvus, nes jie, net jei nėra priimtini ar atrodo klaidingi, iš tiesų yra skausmingai žmogiški.

Filme nuolat kartojamas gyvatės motyvas - šios užvaldžiusios namus supančią gamtą, ne vien parodydamos fizinį pavidalą, bet ir smėlyje palikdamos savo išnaras tarsi jų būtis būtų neišvengiama. Iš pradžių gyvatės metaforą galima sieti su Gabrielės atėjimu - būtent ji įsiveržia į kone biblinę šeimos idilę. Bet režisierė vėl sumaniai primena, kad viskas yra ne taip, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Savo dirbtuvėse Leonas lipdo gorgonės mozaiką. Pati Gabrielė gorgonių mitologijoje greit įžvelgia šalto būdo Žakliną, galinčią vien žvilgsniu pakenkti savo vaikams. Veikiausiai dėl nuolatinio noro viską kontroliuoti, gorgonę ji ima priminti ir pačiam Leonui. 

Tačiau ir gyvatės ar mitinės būtybės personifikacija filme yra tik nuolat kintančios subjektyvios realybės suvokimo klausimas. Dar filmo pradžioje iš pažiūros nereikšmingas Leono pasiūlymas Gabrielei į jo meno kūrinį pažvelgti iš toliau - gerokai toliau - kad jį suprastų, kartu su filmo pavadinimu tampa papildomu raktu į kovos įkarštyje skendinčią filmo herojų pasaulėvoką. Per Gabrielės ir Žaklinos konfliktą, jų negebėjimą matyti, kad iš tiesų abi kovoja už motinystės idealą - režisierė kalba apie būtinybę atsitraukti, kad prieš akis atsivertų nauja perspektyva, leidžianti oponentą vertinti ne vien per savo patirties prizmę.

Operatoriaus Juliaus Sičiūno kameros užfiksuota gamta taip pat yra ne tik gražus fonas - ji filme tampa dar vienu veikėju. Kiekvienas vaizdas čia yra svarbus, pabrėžiantis, kad moterys neatsiejamos nuo jas lydinčios stichijos. Asociatyviai montuojami gamtos vaizdai keičiasi kartu su filmo herojų nuotaika ir vis gilėjančiu konfliktu - rūkas virš kalnų vis tirštėja, o kartu su Žaklinos pykčiu prasiveržia ir netolimus miškus netrukus apėmusi ugnis. Simbolišku tampa ir finalinis vėžliuko sugrįžimas į vandenyną - kaip naujo savęs pažinimo, susitaikymo su savimi ir tapimo geresniu gestas.

„Per arti“ režisierė kvestionuoja nepatogias suaugusiųjų pasaulio tiesas. Per gamtos - o šioji visgi turi savo misticizmo - apsuptyje įsikūrusių filmo herojų santykį skleidžiasi pasiaukojimo, meilės ir savimeilės, pavydo, brandos, manipuliacijos kitu temos. Filmo veikėjų kova kviečia svarstyti, kur reikėtų nubrėžti ribą kovojant dėl „didesnio gėrio“ (neretai subjektyvaus) ir kaip išmokti sustoti kol dar ne vėlu. Tai - universalus ir ne vienam atpažįstamas pasakojimas apie gebėjimą pamatyti kito požiūrį ir jį priimti, nepamirštant, kad kiekvienas esame atsidūręs per arti.