Kino teatre. Spalvomis pasidabinusios užrakintos durys
Su šia moterimi nesusitikusių vilniečių ir miesto svečių – turbūt tik vienetai. Tik saujelė tų, kurie arba per jauni, arba tiesiog per retai užklysdavo į siauras Vilniaus senamiesčio gatves. Bet tikrai apie ją yra girdėję visi. Apie Rožytę - miesto ikoną, savo eklektišku aprangos stiliumi traukusią praeivių žvilgsnius; damą, kurią galima ir verta vadinti miesto legenda. Tad, atrodo, visai natūralu, kad galiausiai atsirado ir filmas apie visad ryškią ir visad pastebimą Rožytę.
Debiutiniame dokumentiniame filme „Aš esu Rožytė“ režisierė Neringa Starkevičiūtė heroję, panašu, stebėjo ilgai. Ir žodį stebėjo norisi pabrėžti – nors režisierė ir Rožytė praleidžia kartu tikrai daug laiko, tačiau akivaizdu, jog N. Starkevičiūtei labai giliai įsibrauti į Rožytės gyvenimą nepavyko arba tai nebuvo filmo autorės tikslas. Filme vis jaučiamas tam tikras atstumas, kurį herojė bando išlaikyti, panašu, nenorėdama sugriauti savo personažo.
Dokumentinį pasakojimą apie Rožytę N. Starkevičiūtė pradeda nuo judviejų pažinties traukinyje, kuriame filmo herojė atrodo it paprasta mandagi močiutė, vis bandanti įsiūlyti saldainių. Po to bendravimas tęsiasi N. Starkevičiūtės apsilankymų Rožytės kieme metu. O jos vienkiemio kiemas - lyg analogija pačiai Rožytei, bet tuo pačiu ir jos antitezė. Jis atliepia Rožytės eklektišką ir ryškių spalvų kupiną maksimalistinį stilių, irgi yra visko kupinas – kačių, šunų, vis vešlesnės žolės ir vis didėjančių šiukšlių kalnų. O pastarieji atrodo it vaizdinė išraiška to, kaip atokiai, kaip atskirai nuo visų ji įsikūrusi.
Iš trumpų režisierės ir Rožytės pokalbių galima susidaryti įspūdį, jog herojė per ilgą laiką galiausiai įsigyveno į personažą, kurio nenorėjo paleisti net ir ištikus trukdžiams, gyvenimo sunkumams. Akivaizdu – apie savo praeitį, apie savo pasaulį, kuris egzistuoja už skarų, skraisčių ir šalikų, kuris vyksta už trobos durų, Rožytė atvirauti nelinkusi. Ji –personažas. Ir iš vaidmens išeiti sau ji neleis. Bet net ir filmavimo kamerai pagarbiai išlaikant atstumą, režisierei pavyksta atskleisti tikrosios Rožytės blyksnius – jos, visą gyvenimą nestokojusios rūpesčių, vienatvę.
Buitiškai dokumentiškus kadrus papildo animacijos intarpai ir Vytauto Kernagio dainos. Tai filmui suteikia šiek tiek daugiau gyvumo, siekia įnešti nostalgijos prieskonių, pabrėžti esminius pasakojamos istorijos įvykius. Iš tiesų tokie interliudai - tai naratyvo klijai, kuriuos dažnai naudoja televizininkai, kad žiūrovai kuo geriau įsidėmėtų, kas vyko, sudėtų visus taškus and i ir neprarastų budrumo. N. Starkevičiūtės pasitelktam formatui (filmas trunka šiek tiek daugiau nei 40 minučių) toks būdas atrodo logiškas, nors gal norėtųsi pamatyti šiek tiek daugiau medžiagos su pačia Rožyte, nes kartais dainos ir animaciniai intarpai pasiglemžia dėmesį. Nors drįsčiau spėti, “žalios” medžiagos režisierė tikrai pririnko nemažai, tik nemaža tos medžagos dalis yra pernelyg vienoda, Rožytė nuolat vaidmenyje.
Atrodo, N. Starkevičiūtės misija buvo pabandyti nuo Rožytės tarsi nuimti visas skaras, skrybėles ir šalius, ją sužmoginti; parodyti, kas ji yra, kai nėra publikos, kuriai reikia vaidinti savo personažą. Ir šitai režisierei padaryti pavyksta.
