Kino teatre. Emocijų dešimtmetis krepšinio ritmu

Lietuvos krepšinio dešimtmetį režisierius Vytautas Dambrauskas užšifravo ir paslėpė savo filmo pavadinimu „Bilietas“. Ir nesigirdi, kad kas dėl bilietų į „Bilietą“ atiduotų visą mėnesio uždarbį, kaip kad būdavo, kai „Žalgiris“ lošdavo su „CASK“, t. y „casku“. Ir nesimato minių prie kino teatrų, kur rodomas „Bilietas“ – vienas įdomiausių ir įtaigiausių šio sezono dokumentinių filmų, primenantis aną šlovingą Lietuvos krepšinio etapą. Filmo reklamų, po to ir recenzijų griūtis taipogi negresia, ir tai kiek stebina.

Dabar laikas vis dėlto prisipažinti, kad autorė, kuri negyvena prie televizoriaus, o labiau kino teatre ir dramos teatre, tik Vytauto Dambrausko filme pirmą kartą pamatė, kokios dramos krepšinio pasaulyje 1978 – 1991 metais dėjosi tarp žaliaspalvio „Žalgirio“ ir raudonai uniformuoto „casko“. Autorė visiškai žalia krepšinio atžvilgiu. Tiek to, juk kalbame ne apie krepšinį, o apie kino filmą. Apie jo estetiką ir dramaturgiją, prikausčiusią nesirgalę prie ekrano visą pusantros valandos seansą.

Kruopštus, juvelyriškas Vytauto Dambrausko darbas. „Žalgirio“ krepšininkų per rungtynes, treniruotes ir tiesiog gyvenime prifilmuota ir prifotografuota aibės kadrų. Iš jų išsirinkęs akimirkas režisierius sumontavo savo pasakojimą apie tai, ką filmo finale reziumuoja komandos treneris Vladas Garastas: ir „be šautuvų, be tankų ir patrankų galima kai ką nuveikti“. Nes kai lietuviai žaisdavo nekaltą sportinį žaidimą su… Ne, ne su, o PRIEŠ sovietų sąjungos rinktinę, suformuotą iš aukščiausių ir stipriausių visos šalies armijos šauktinių, atrodydavo, kad pati Lietuva pakyla prieš tą didelę šalį. Kas tai ištaria filme? Vienas iš žaidėjų, pakviestų filme pasakoti apie aną laiką, o kalba  šitame filme Rimas Kurtinaitis, Sergėjus Jovaiša, Gintaras Krapikas, Valdemaras Chomičius ir, suprantama, Arvydas Sabonis. Kone visas iš kadaise laimėtų ar pralaimėtų rungtynių jie atsimena lyg tas būtų vykę ką tik.

Režisierius taip ir montuoja savo filmą: iš rungtynių momentų ir šiandienos atsiminimų, tiksliai suradęs anas to paties žaidėjo ar trenerio emocijas, rimuodamas jas su šiandien apimančiu džiaugsmu ar šiandienine tyla, pauze po kažkada patirto pralaimėjimo. Štai dėl to ir prilimpi prie „Bilieto“ ekrano, nes žiūri ne rungtynių, o emocijų, būsenų istorijas. Statusų kaita – laimim ar pralaimim, kiek taškų – reiškia kur kas daugiau nei rungtynių eigą ir jų rezultatą. Tai aktyvus pasipriešinimas inertiškai lemčiai. Menininkai tuo laiku savo kūriniuose kaišiojo „špygas kišenėse“, o „Žalgirio“ žaidimas, ypač pergalės – atviriausia sportininkų špyga sporto aikštėse, pritariančiai skanduojant sirgalių tūkstančiams tribūnose. 

„Bilieto“ pasakojimas aistringas, dinamiškas. Tai ne tiek sporto, kiek nuotykių filmas, tik štai ne gėris kovoja prieš blogį ar atvirkščiai, o truputį kitaip. Galbūt tautinis išdidumas pakyla prieš beasmenę jėgą. Žalgiriečiai filme individualizuoti, o „casko“ žaidėjai – tiesiog kūnai su raudona apranga. 1980 metais, kai „CASK“ dar buvo „nenugalima komanda“ su 8 aukštaūgiais, o „Žalgiris“ teužėmė 11-tą vietą iš 12 – kadre nuo suoliuko pakyla žaisti raudonai aptaisytas milžinas. Jis tik pakyla, ir to vaizdo pakanka, kad suvoktum, su kuo „Žalgiriui“ tenka susiremti. Režisieriaus talentą pajunti net iš to vieno trumpo, laiku įmontuoto kadriuko, kuris leidžia kone fiziškai apčiuopti esmę. Juk kiekvienose rungtynėse prifilmuojama gausybė kadrų, kai žaidėjas stojasi ir eina į aikštę rungtis, ir tokių kadrų pilna filme, kai tik rodomos varžybos, bet anas momentas su besistojančiu ir visą kadrą užimančiu milžinu tiesiog gerai padėtas, teisingai sureikšmintas.

Tai ir portretų filmas. Akcentai sudedami dviems „Žalgirio“ asmenybėms  – trenerio Vlado Garasto ir komandą akivaizdžiai sustiprinusio Arvydo Sabonio, kuris, atėjęs dar moksleivis, iš pradžių atrodęs „kaip liepa“, t. y., anot Gintaro Krapiko, kaip mažasis pirštas, palyginus su raudonaisiais. Ir vis dėlto – „supratom, kad turim deimantą“, „ateities žaidėjas“ – taip Sabą apibūdina ne krepšinio autoritetai iš šalies, ne sporto komentatoriai, ieškantys efektingos frazės, o patys žalgiriečiai, ir tai liudija pavydėtiną komandos bendrabūvį be pavydo. Iš tiesų – „susiklijavę mirtinai“. 

O Garastas – inteligencija, demokratiškas bendravimas greta profesionalumo ir reiklumo. Tas tiesiog matyti ekrane, archyviniuose rungtynių kadruose ir šiandien filmuotuose studijoje, netgi kai režisierius nenukerpa tos sekundės, kur jo pašnekovas pasitikrina švarko tvarkingumą prieš prabildamas apie tokį svarbų gyvenimo etapą. Garasto kultūra itin išryškėja per rungtynes, kur tiek aistrų, tiek klaidų, pastabų ir poreikio laimėti, o šalia sklaidosi raudonarmiečių treneris, įžūlumu užsidirbantis net techninę pražangą. Treneris? Ar mafijozo atmaina? Personažai Dambrausko filme – su charakteriais, aktyviai veikiančiais siužetą, laviruojantį tarp pralaimėjimų ir pergalių. Net azarto apimti „Žalgirio“ sirgaliai filme yra šviesūs ir šaunūs žmonės, o ne riaumojanti minia.                                                                   

Filmo veiksmas kartais išsiveržia iš sporto salių, leisdamas kvėptelti ano laiko atmosferos – tuščių gatvių, kai „Žalgiris“ žaidžia, tuščių prekystalių ir bilieto į rungtynes magijos, kelionių rungtyniauti į užsienio šalis pikanterijos. Iki to laiko, kai skanduotę „Žal-gi-ris“ ėmė keisti „Lie-tu-va“, o tūkstančius sporto halės tribūnose – dešimtys tūkstančių mitinguose. „Bilietas“, faktus derindamas su Vlado Garasto dienoraščių užrašais, įtraukia į krepšinio varžybas kaip į Lietuvos laisvėjimo proceso dalį. Neprimygtinai. Emocingai.